Išgyveno ne dėl laimingo atsitiktinumo, bet dėl didvyriškų pastangų ją, Nepriklausomą ir Laisvą, steigti vis iš naujo ir iš naujo, aukojant milžiniškas jėgas, kad ši amžina idėja – Lietuva – virstu gyvu kūnu ir krauju.
Praėjusią savaitę dar vieno kovotojo už Lietuvos valstybingumą, jos laisvę ir Nepriklausomybę, idealisto ir rezistento palaikai sugrįžo amžinam poilsiui į gimtąją žemę, dabar jau laisvą valstybę: Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje perlaidoti iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežti 1941 metų Lietuvos valstybės veikėjo, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Ministro Pirmininko a.a. Juozo Brazaičio (Ambrazevičius) palaikai.
1941 m., pasaulį tvindant tai raudonajam, tai rudajam marui, pasinaudoję istorijos požiūriu tik akimirksnį trukusia palankia tarptautinių įvykių sankloda, kai vieną okupaciją keitė kita, buvusios Nepriklausomos Lietuvos veikėjai su Birželio sukilimo dvasia vėl įkvėpė mūsų valstybės kūnui gyvybę. Pagrindinis jų tikslas buvo išsivaduoti iš sovietinės okupacijos, deklaruoti Nepriklausomybės atkūrimą, sudaryti Laikinąją Vyriausybę, atkurti savo administraciją ir pateikti vokiečiams įvykusį, pačių lietuvių įvykdytą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo faktą. Ir tikrai jau ne tam, kad taptų nacių pastumdėle ir marionete, įgyvendinančia jų ideologiją ir ketinimus.
43 dienas Laikinoji Vyriausybė, spaudžiama ultimatyvių, šimteriopai galingesnių nacių okupantų reikalavimo paklusti, stengėsi išlaikyti Lietuvą nepriklausomą. Jų didžiules pastangas galima būtų laikyti naiviomis, nepamatuotomis, tačiau mūsų istorijoje yra ir kitų panašių, dar sudėtingesnių pavyzdžių, kai, rodos, visiškos nevilties sąlygomis stengtasi išlaikyti valstybingumą ir užtikrinti jo tęstinumą. Toks pavyzdys – tai Lietuvos partizanų vadų suvažiavime 1949 m. priimta Vasario 16 d. Deklaracija, net ir gūdžios sovietinės okupacijos metais skelbusi pasauliui apie tebegyvuojančią teisėtą valdžią Lietuvoje. Dabartinė laisva Lietuva – įrodymas, kad ateitis priklauso svajotojams. Toks buvo ir Laikinosios Vyriausybės vadovas, J. Brazaitis, prisiėmęs istorinę misiją, o vėl atslinkus Stalino raudonajam fašizmui, jau veikęs antinaciniame pogrindyje.
Tačiau šiandien jo palaikų Lietuva nepasitiko taip pagarbiai, kaip derėtų tokiai istorinei asmenybei. Pasipylė vieši kaltinimai nusikaltus žmoniškumui, veikus prieš Lietuvos žydų bendruomenę. Nors istorijos specialistai teigia, kad nėra vienareikšmiškų nuomonių dėl Laikinosios Vyriausybės oficialios pozicijos nacių primestos politikos žydų klausimu atžvilgiu, tačiau šiandien Lietuvoje atsiranda „žinovų“, užtikrintai tvirtinančių, kad J.Brazaičio veikla nužymėta antisemitizmo. Tuo labiau, kad antisemitinę nuostatą į Lietuvą atgabenę naciai visą okupacijos laiką patys tvirtai valdė ir vykdė šią antihumanišką veiklą.
Neatsižvelgiama net į tai, kad arši antihitlerinės koalicijos partnerė ir negailestinga holokausto vykdytojų persekiotoja visame pasaulyje - Jungtinės Amerikos Valstijos - oficialiai yra patvirtinusi, jog istorinės Lietuvos Vyriausybės vadovas negali būti siejamas su nusikaltimais žydų bendruomenei. Tokį dokumentą dar 1975 m. pasirašė JAV Kongreso Teisės komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas Joshua Eilbergas.
Šiandien Laikinosios Vyriausybės vadovas juodinamas ir kaltinamas, vėl ir vėl mušamas mums, išgyvenusiems sovietinę okupaciją, gerai atpažįstama antisemitine korta. Tiesą pasakius, šiandien jau nebėra taip keista stebėti Lietuvos viešajame diskurse lengvai mojuojant ta antisemitine korta: štai jau dvidešimt metų ji yra naudojama kaip puikus koziris, turintis sumušti kiek galima daugiau istorinių asmenybių, besipriešinusių sovietinei okupacijai ir kovojusių dėl laisvos Lietuvos. Tai tęstinė sovietmečio retorika, jungianti vieną, ilgalaikį ir nuolatinį chorą tų, kurie visomis išgalėmis, nuo pat Kovo 11-osios, niekino visų kartų Laisvės kovų dalyvius, rezistentus.
Dar vakar taikinyje buvo Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadai – partizanai. Vos tik prabilta apie juos, kaip didvyrius, atlikusius šventą pareigą savo Tėvynei, iš visų jėgų stengtasi juos dereabilituoti, kaltinant antisemitizmu. Jaunesnių kartų kovotojai už Lietuvos laisvę – disidentai- buvo kitaip niekinti. Prisiminkime Romą Kalantą ir kitus rezistentus, kuriuos labai stengtasi pavaizduoti narkomanais arba psichikos ligoniais.
Tačiau neabejotinai antisemitinė korta yra mėgstamiausia tų, kuriems Nepriklausomos Lietuvos valstybinis savarankiškumas trukdo. Ji naudojama ne vien istorinių asmenybių atžvilgiu. Praėjusį savaitgalį, prieš mūsų šalies Prezidentei Daliai Grybauskaitei išvykstant į NATO šalių vadovų susitikimą Čikagoje, nepasidrovėta ir jai pamojuoti tokia korta: išvakarėse išniekinta Vilniaus sinagoga – ji aplaistyta dažais. Juk kažkam taip smagu būtų, kad pasaulinio lygio aukščiausių vadovų susitikime, prašant galingųjų padėti Lietuvai krašto apsaugoje, mūsų šalies vadovei būtų priekaištaujama dėl antisemitinės dvasios, neva ir šiandien gyvuojančios mūsų šalyje.
Pritariu portalo DELFI komentatoriui, raginusiam nedaryti iš J.Brazaičio didvyrio: didvyriai nesukuriami, nesukonstruojami, nei kitaip dirbtinai pagaminami. Jais tampama lemtingais ir sunkiais istoriniais momentais, kai pamynus savo asmeninius interesus prisiimama atsakomybė už Tautą ir Tėvynę, pasirenkamas tarnystės aukštesniam tikslui kelias ir nuolankiai priimama sunki rezistento, sukilėlio ir Laisvės siekiančiojo dalia.