- Daktare Kazickai, 1941 m. birželį buvote Vilniuje, matėte savo akimis kas čia vyko karo pradžios dienomis. Vieni sako, kad Vilniuje sukilimas buvo, kiti kad ne. Ką Jūs pasakytumėte?
- Tokio, koks buvo Kaune, Vilniuje nebuvo. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad sukilimo išvakarėse Vilniaus štabas buvo išduotas ir likviduotas. Neliko vadovybės. Antra, lietuvių kolonija Vilniuje buvo maža. Lenkiška aplinka buvo nepaprastai antilietuviška, mums pavojinga. Pavojai kilo ne tik iš sovietų pusės, bet ir iš lenkų. Negalėjom žinoti, kokia situacija susiklostys iš lenkų pusės. Vieni į kitus žiūrėjom su tam tikru įtarumu. Atsargiai vieni kitus stebėjom: ką daro jie daro, ką darom mes.
Be to, čia nebuvo tokios išplėtotos pogrindžio organizacijos, kokia buvo Kaune. Bet galbūt svarbiausias dalykas yra tas, kad kai neturi pakankamos masės, tai negali sukurti to visuotino jausmo, reikalingo platesnei visuomenei įsijungti į sukilimą. Mes to Vilniuje atsiekti negalėjome. Turėjome ginklų. Su Šimkum, ugniagesių vadu, išvežiojom žmonėms, išdalijom karo išvakarėse. Na, o ką daryti paskui? Atskirų susišaudymo židinių buvo, ypač lietuvių dalims bandant atsipalaiduoti iš Raudonosios armijos. Ne visiems pavyko. Kiti buvo priversti traukiantis kartu su rusų armija. Taigi, Vilniuje buvo lokalinių epizodų, tačiau Vilnius niekad nepasiekė to, ką padarė Kaunas.
- Gerai pažinojote Juozą Brazaitį. Kaip apibūdintumėte jo vaidmenį Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės dienomis?
- Tai buvo neeilinė asmenybė, atlikusi milžiniškos įtampos, nelygstamo pasiaukojimo pareikalavusį istorinį darbą. Ir kaip jis pats yra pasakęs, „nelygių jėgų platformoj“. Ten, žinoma, nebuvo mums jokios vilties. Mes nežinojome, negalėjome net įsivaizduoti, kad dalykai taip vystysis.
J. Brazaitis sukilimui ruošėsi. Ruošėsi, kas svarbiausia, nepriklausomos Lietuvos atstatymui. Ir ryžtas visų tų žmonių, kurie buvo jo ministrų kabineto nariai, buvo nepalaužiamas. Tačiau kadangi buvome tik vienerius metus sovietinėse replėse, tai buvome galbūt iš dalies ir naivūs. Vylėmės, kad čia parodysim ryžto, užimsim pozicijas, ateis kiti ir viskas bus tvarkoje. Bet istorija, žinoma, išsivystė visiškai kitaip. Ir čia prasideda milžiniška tragedija. Prasideda tragedija su nepriklausomos vyriausybės panaikinimu, žmonių suėmimu, ištrėmimu į Dachau stovyklą, prasideda J. Brazaičio slapstymasis ir t. t.
- Kaip manote, kodėl J. Brazaitis, neįsipareigojęs naciams, nesutikęs tapti generaliniu tarėju, nors buvo siūloma, o verčiau pasirinkęs rizikingą pogrindinę veiklą, tapo tarsi kaltesnis už tuos, kurie po to trejus metus buvo vokiečių pareigūnai?
- J. Brazaitis buvo simbolis, kurį reikėjo sunaikinti. Kiti buvo antraeiliai žaidėjai. O jis buvo pagrindinis. Nesakyčiau, kad Adolfas Damušis, Pranas Padalis, Vytautas Vaitiekūnas ar daugelis kitų būtų mažiau svarbios asmenybės. Anaiptol. Tačiau vis tiek jos nebuvo tos, kurios būtų turėjusios simbolinės reikšmės. O J. Brazaičio asmenybė būtent tą reikšmę turėjo. Reikia matyti žmogaus intelektą, visą jo vadinamąjį orumą. Jis buvo būtent tas, kuris buvo laisvės simbolis. Bekompromisis laisvės simbolis. Ir dėl to jį reikėjo sunaikinti. Visiems. Ir vokiečiams, ir bolševikams. Žinoma, su žydų tragedija iškilo, galima sakyti, dar viena tragedijos dimensija, kai H. Himmlerio įstatymas dėl žydų sunaikinimo buvo įvestas ir Lietuvoje. Tai tapo pretekstu priekaištams ir mūsų Vyriausybei, nepaisant to, kad žydų klausimas buvo išskirtinai nacių reikalas. Tačiau pasidarė taip, kad netgi ir žydų akyse J. Brazaitis tapo įtartinas.
- Jūs gerai jį pažinojote asmeniškai. Ar buvo J. Brazaičio asmenybės sanklodoje kokių nors šešėlių dėl antisemitinių nuotaikų, simpatijų profašistinėms pažiūroms?
- Absoliučiai jokių. Absoliučiai. Aš jį pažinojau dar Lietuvoje, dar prieš Vyriausybės sudarymą. Po to pažinojau kaip premjerą. Vėliau kaip pogrindininką, besislapstantį nuo gestapo. Labai artimai bendravome čia, Amerikoje. Jis yra mano sūnaus krikšto tėvas. Artimas mano bičiulis. Jis pas mane praleisdavo gana daug laiko. Tad aš jį labai gerai pažinau, galiu liudyti. Ne, ne. Nė mažiausio šešėlio! Niekur. Jokiais atžvilgiais. Absoliuti niekšybė kaltinti tą priešiškumu žydams ar simpatijomis naciams. Jis buvo gilus žmogus, intelektualas, humanistas par excellence. Ta prasme, kad jam kiekvienas žmogus buvo Dievo kūrinys. Nesunaikinamas, nepažeidžiamas. Kiekvienas žmogus jam turėjo stovėti Dievo akivaizdoje ir Jam atiduoti ataskaitą. Ataskaitą Dievui, ne žmogui. Ar juodas, ar baltas, ar katalikas, ar žydas, ar kitos religijos, ar visai be religijos. Jo buvo toks požiūris.
- Kai kurie politikai ar net istorikai deda lygybės ženklą tarp J. Paleckio ir J. Ambrazevičiaus vyriausybių. Esą abi jos buvo marionetinės. Kokia Jūsų nuomonė?
- Galima tik nusišypsoti dėl tokio palyginimo. O kalbant tiesiai, lyginti yra tiesiog nepadoru. Jeigu J. Brazaičio Vyriausybė būtų buvusi marionetinė, kodėl jis tada turėjo slapstytis nuo gestapo? Ar J. Paleckis slapstėsi nuo NKVD? O čia - jis, simbolis tos visos vyriausybės, buvo pogrindyje! Čia negalima lyginti. J. Paleckis, mano manymu, buvo įsitikinęs, idėjinis žmogus, tikėjo ta sistema. Tikėjo komunizmu. Ir jis sistemingai vykdė tai, kuo jis tikėjo. Manau, kad ir Salomėja Nėris tuo tikėjo. Bet paskui kai suprato, kuo ji tikėjo, baisiausiai nusivylė. O J. Paleckis niekada to nepamatė, jis liko ištikimas komunizmui iki galo. Jis buvo tos sistemos dalyvis. O mes buvome už nepriklausomą Lietuvą. J. Brazaitis buvo nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės vadovas. Nepriklausomos Lietuvos. Laisvos ir demokratinės. Tegu ir trumpai. Toks skirtumas.
- Kaip Jūs apibūdintumėte tas 6 Laikinosios Lietuvos Vyriausybės veikos savaites? Kas tai buvo? Ar laisva Lietuva buvo atkurta? Ir kokia tos Vyriausybės reikšmė?
- Aš manau, kad Lietuvos aspiracijos buvo pareikštos. Mes paskelbėme pasauliui, ko siekiame. Žinoma, karo sąlygomis mūsų balsas tarptautinėje plotmėje buvo girdimas ribotai. Tačiau svarbiausias dalykas buvo ne tiek pasaulinis atgarsis, kiek atoliepis į Lietuvos žmonių lūkesčius: štai mes vėl esame laisvi! Tai buvo didelės reikšmės simbolinis aktas. Sukilimas pasklido po visą kraštą. Be jokios organizacijos, praktiškai! Nors ir buvo tam tikri taškai, kurie rengė sukilimą komunistiniu laikotarpiu, suorganizuoti tokiu mastu, kokiu jis vyko, nebuvo įmanoma. Visi paliko prieš okupantą, visi vijo jį lauk. Sovietinė kariuomenė bėgo neatsigręždama, komisarai, sovietiniai pareigūnai ne visi spėjo pasiimti savo antrąsias puses. Mes, aišku, galvojom, kad galbūt atgaunam tam tikrą laisvę. Kadangi nežinojome, kad nacių sistemoje jau buvo numatytas mūsų sunaikinimas. Laikinoji Vyriausybė išsilaikė tik keletą savaičių. Tačiau pėdsaką tautos sąmonėje paliko ilgiems dešimtmečiams. Toks mano atsakymas.
- Kokia buvo Laikinosios Vyriausybės nutarimų reikšmė? Ką tos 6 savaitės davė Lietuvos ateičiai?
- Ką davė? Galimybę imtis atsakomybės už savo valstybės likimą. Pradėta organizuoti ir telkti žmones atstatymui pagrindinių valstybės institucijų. Per trumpą laiką buvo atstatyta bolševikų sujaukta švietimo sistema, atkurta administracija. Vėl normaliai pradėjo veikti įstaigos, atgijo žmonių iniciatyva, atkuto ūkininkai. Gilesniems pertvarkymams, aišku, buvo per maža laiko. Tačiau dėkinga buvo tai, nepriklausoma valstybė gyvavo iki sovietams ateinant.
Tad buvo galima panaudoti Smetonos laikų administracinį resursą, kuris egzistavo, sovietų buvo nušalintas. Tačiau Laikinosios Vyriausybės valstybinės sąrangos modelis buvo kitoks, negu smetoninės Lietuvos. Buvo išjungtas autoritarinis, galima sakyti, diktatūrinis elementas. Laikinąją Vyriausybę sudarė demokratai. Dalis jų kūrė 1936 m. „Naujojoje romuvoje“ paskelbtą „Į organiškąją valstybę" modelį. Vėliau pogrindžio laikraštyje „Į Laisvę“ skelbtą „Į reformuotą demokratiją“. Šita grupė norėjo gyventi pagal demokratijos taisykles. Išeivijoje sukūrė projektą ateities Lietuvai „Į pilnutinę demokratiją“. O juos bando padaryti fašistais!
- Koks buvo J. Brazaičio privatus gyvenimas?
- Privatus J. Brazaičio gyvenimas buvo paženklintas neišpasakyta asmenine drama. Šešiasdešimtaisiais savo amžiaus metais jis liko vienas, be šeimos. Ir tada jis pradėjo trauktis taip pat ir iš visuomeninio gyvenimo. „Laikykite mane dingusiu be žinios“, sakydavo. Kadangi jis laikėsi nusistatymo, kad visuomenės lyderiai turi duoti pavyzdį ir savo asmeniniu gyvenimu. Jautėsi, kad tokiu pavyzdžiu būti negali. Jis labai išgyveno žmonos atsiskyrimą. Atvykdavo pas mane į vasarvietę, apsigyvendavo. Bet aš nesugebėdavau jo atgaivinti. Prie stalo buvo be žodžio, gamtoje irgi laikėsi tyliai. Buvo labai sunkus momentas. Neišpasakyta tragedija jam. Jis net nenujautė, kad jo žmona galėtų taip pasielgti - išeiti pas kitą. Bet čia mažai ką gali apie tai pasakyti. Tiktai galiu pridurti, kad šitai istorinei asmenybei, buvo skirtas dar vienas likimo smūgis, kuris jį dvasiškai palaužė. Prieš savo gyvenimo galą jis, faktiškai, jau kapituliavo. Viskas jam darėsi jau antraeiliai dalykai ir jis, man atrodo, jau žiūrėjo į Amžinybę.