Vietoje to, kad būtų kuriamos tikrai vertingos naujos darbo vietos, po šimtą tūkstančių litų buvo išleidžiama vieno darbuotojo menamai integracijai į vadinamąją darbo rinką. Tai toks socialdemokratiškos darbo kokybės pavyzdys. Juo labiau kad aiškiai matydami ekonominės krizės pradžią, jie nieko doro ir nepasiūlė, kad ją sustabdytų. Priešingai – ėmė švaistyti biudžeto lėšas, tikėdamiesi rinkėjų palaikymo prieš rinkimus. Tuomet žmonės atskyrė pelus nuo grūdų ir socialdemokratų Vyriausybės vykdomai politikai nepritarė.
Emigracija – daugialypė problema
Emigracija – daugialypis reiškinys. Natūralu, kad Lietuvai tapus ES nare ir pakliuvus į valstybių su didesniais atlyginimais ratą, žmonės ėmė ieškoti galimybių užsidirbti ten, kur moka žymiai daugiau. Aišku, kartais pamirštame, kad ten ne tik uždarbis, bet ir pragyvenimo kaštai žymiai didesni. Tačiau kaip nors sustabdyti ar uždrausti išvykti mes neturėjome jokių įtikinamų svertų. Savo ruožtu senosios ES valstybės mielai priėmė imigrantus, nes jų šalyse ėmė trūkti santykinai pigios darbo jėgos, dirbančios juodžiausius darbus.
Kitas šios problemos aspektas, kad žmonės nori labai greito ekonomikos augimo. Nepaisant kol kas dar žemo mūsų darbo našumo ir sugebėjimo kurti verslą bei steigti naujas darbo vietas, norime rezultato dabar ir tik dabar. O kai sekasi ne taip, kaip norėtųsi, toks bejėgiškumas irgi skatina emigraciją.
Dažnas iš mūsų esame linkę save pervertinti, manydami, kad esame verti nepalyginimai didesnio atlyginimo nei gauname. Deja, Lietuvoje darbo našumas yra vidutiniškas. Kiekvienas mūsų pilietis per mėnesį sukuria bendrojo vidaus produkto už ne visai 3 tūkst. litų. Suprantama, kad turint tokį produktyvumą, vargu ar galima mokėti 10-15 tūkst. litų dydžio atlyginimus.
Dar vienas labai stipriai emigraciją lemiantis faktorius – tai mūsų viešojoje erdvėje formuojama nuostata: jei kasdien pieši, kad už tavo namų rojus, o tu gyveni pragare, natūralu, kad tai skatins žmogų bėgti iš to pragaro į rojų, dažnai tik menamą. Retai išgirstame ar perskaitome, kiek žmonių sužalojo savo likimus išvykę į užsienį, kaip sunkiai teko nutraukti emocinius ryšius su artimaisiais ir kaip daugelis neįsitvirtino darbo rinkoje svetur ir netgi tragiškai baigė gyvenimus. Viešojoje erdvėje įprasta matyti, kad mes, lietuviai, esame kvailiai, o visi kiti protingi. Daug jaunų žmonių tuo ima ir patiki. Tad nenuostabu, kad emigrantų vidutinis amžius yra apie 30 metų.
Kas skatina likti Tėvynėje? Keli faktoriai. Vienas iš jų – perspektyvos matymas. Jei kursime nelaimėlių valstybės įvaizdį, žmonės joje perspektyvos nematys.
Silpniausia grandis – profesinis mokymas
Jaunimas perspektyvą sieja su išsimokslinimu. Gavus diplomą dar kyla klausimų, kur įgytas žinias pritaikyti. Silpniausia grandis – profesinis rengimas.
Tai dar mažai reformuota sistema ir kol kas niekas nesiėmė jos sutvarkyti iš esmės. Kol tai darys Švietimo ir mokslo ministerija ir patys darbdaviai nesiims atsakomybės šią sistemą pertvarkyti, kaip tai daroma Vokietijoje, rimtų pokyčių nebus. Ekonomikos krizė labai aiškiai atskleidė, kad Vokietijoje veikiantis profesinio rengimo modelis, kuriame aktyviai dalyvauja darbdaviai, davė gerų rezultatų. Jei Švietimo ir mokslo ministerija toliau mąstys, kaip išsaugoti savo struktūrą, o ne ruošti tokius specialistus, kokių labiausiai trūksta darbdaviams, pokyčių šioje srityje nesulauksime.
Per šią Seimo kadenciją mums pavyko pertvarkyti perkvalifikavimo sistemą ir nuo šiol nereikia šimtatūkstantinių išlaidų menamai integracijai į darbo rinką. Patiems darbdaviams leidome kurti perkvalifikavimo sistemą. Jie pakliūva į tą pačią valstybės remiamą profesinio rengimo sistemą. Anksčiau tai darydavo tik profesinės ugdymo įstaigos, o dabar tai gali daryti ir darbdaviai, aišku, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Bet to neužtenka. Vis dėlto didžiausia jaunų žmonių bedarbystės problema ta, kad jie mokomi nepaklausių specialybių.
Ūkio ministerija inicijavo daug lengvatų naujam verslui, šeimos įmonėms kurtis, bet kadangi krizės pasekmės dar juntamos, o smulkus verslas paremtas fizinių asmenų vartojimu, ta sistema kol kas dar neduoda tokių rezultatų, kokių mes galime tikėtis. Bet su laiku šių reformų rezultatus pajusime.
Norint sustabdyti emigracijos srautus, labai svarbios investicijos. Reikia ne tik orientuotis į trumpalaikį vartojimą, bet į rimtų investicijų atėjimą į Lietuvą. Be jokios abejonės, stambūs investiciniai projektai, pradedant Visagino atominės elektrinės projektu, baigiant „Barclays“ įsteigimu – labai veiksminga priemonė emigrantams sustabdyti. Paprastai prie tokios rimtos infrastruktūros kuriasi smulkus verslas, atsiranda žymiai geresnė perspektyva net ir atlyginimo prasme, nes kvalifikuotas darbas apmokamas kur kas geriau. Drąsiai galiu pasakyti, kad anksčiau tokių didelių investicijų tiesiog nebuvo.
Pasaulis mus stebi. Jei į šalį investuoja didžiausios verslo kompanijos, jiems iš paskos seka smulkieji. Tai natūralu, nes verslo gigantai turi analitikų, patarėjų centrus, kurie sprendžia, ar verta toje šalyje investuoti, ar ne. Smulkieji tokių darinių neturi, jie orientuojasi į stambiųjų elgesį. Tokios ilgalaikės investicijos ateityje neabejotinai stabdys emigracijos srautus.
Norėtųsi nuliūdinti manančiuosius, kad iš Lietuvos pasitraukusią darbo jėgą gali lengvai pakeisti imigrantai iš kitų, skurdesnių valstybių. Imigrantų šeimos su savimi „atsineša“ tris-keturis kartus didesnius socialinius kaštus nei lietuvių šeimos. Nereikia pamiršti, kad du trečdalius mūsų biudžeto išlaidų sudaro socialiniai kaštai: išlaidos švietimui ir sveikatai. Tad nesunkiai galime suskaičiuoti, kuo tai gresia valstybei mokestine prasme. Pinigų iš niekur kitur šalies biudžetas negaus - paims iš to paties verslo. Tik trumparegiška politika beatodairiškai orientuotis į atvežtinę darbo jėgą. Jau nekalbant apie tai, kad tokie žmonės sunkiai pritampa svetimoje šalyje. Europos valstybių pavyzdys parodė, kad imigrantai kelia sumaištį, įtampas ir mažai brangina tos šalies vertybes, nes tai – ne jų Tėvynė.
Tad emigracijos srauto mažinimas – tai kompleksinė socialinės, ūkio, švietimo sistemos veikla, susijusi su mūsų bendruomenės problemomis. Reikia kompleksiškai spręsti visą lauką, o ne taip, kaip siūloma, kad padarysime du veiksmus, ir viską išspręsime. Tokių stebuklų nebūna ir tai - tiesiog apgavystė.
Požiūris į šeimą lemia emigracijos mastą
Emigraciją lemia ir požiūris į šeimos gyvenimą. Kuo jauni žmonės vėliau tuokiasi, gyvena neapibrėžtuose dariniuose, tuo jie darosi mažiau pririšti prie savo Tėvynės, valstybės, tuo turi mažiau įsipareigojimų vienas kitam ir juos lengviau nubraukti. Jiems lengviau apsispręsti išvykti svetur, dažnai netgi paliekant savo vaikus artimiesiems. Visuomenei kaip tik reikėtų rodyti šeimas, problemas išsprendusias ne emigracijos būdu. O tokių pavyzdžių yra begalė.
Tikiu, kad savo ryšių su Tėvyne nepraradę lietuviai ims grįžti pamatę rimtų ekonomikos atsigavimo ženklų. Tai daryti vers ir prastėjanti padėtis Europoje. Pavyzdžiui, pirmosios emigrantų bangos pamėgtoje Ispanijoje šiuo metu nedarbas siekia 20 proc.
Valdžia negali viena sukurti kokių nors ypatingų programų. Darbdaviai irgi galėtų sugalvoti įvairių darbo jėgos sulaikymo formų, suteikdami kreditų, darbuotojus skatindami kelti profesinį lygį ir t. t. Mūsų verslas šia praktika kol kas mažai vadovaujasi.
Ne naujiena, kad kiekvienas jaunas žmogus nori saugiai gyventi su savo šeima Tėvynėje, ir tai jam neretai žymiai svarbiau nei konkretus atlyginimas. Jei jis galėtų su laiku išsipirkti būstą, auginti vaikus ir gauti lėšų pragyvenimui, tikrai neišvyktų iš Lietuvos, o darbdavys, savo ruožtu, turėtų nuolatinį darbuotojų. Tai būtų viena iš skatinimo formų, gal netgi patrauklesnė nei pats atlyginimas.