Bet jei šiuos įvykius sunersime ant vieno siūlo, galėsime daryti išvadą, kad naujasis-senasis Rusijos vadovas iškart čiumpa jautį už ragų ir nusiteikęs ne vienai pergalei.

Tiesa, susirūpinimas Rusijos istorijos iškraipymais ne naujas. Į kovą su jais prieš ketverius metus pakilo ankstesnis prezidentas D.Medvedevas, 2009-ųjų gegužės 8-ąją - taip pat prieš Pergalės šventę – savo internetiniame video dienoraštyje pareiškęs, kad falsifikavimo bandymai „tampa vis šiurkštesni, piktesni, agresyvesni“. Po savaitės prezidentas pasirašė įsaką, kuriuo įkūrė specialią komisiją, kurios pagrindinis tikslas – priešintis tokiems mėginimams. Komisijoje buvo 28 atstovai iš prezidento administracijos, Dūmos, Federalinės saugumo tarnybos, užsienio žvalgybos tarnybos, Saugumo tarybos, ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo, ministerijų, mokslų akademijos ir kitų, dažniausiai „jėgos“ institucijų. Iki pernai gruodį įvykusių Dūmos rinkimų jai vadovavo Rusijos prezidento administracijos galva Sergejus Naryškinas, tačiau „Vieningoji Rusija“ jį pasiūlė parlamento pirmininku, o pati komisija šį vasarį prezidento įsaku buvo paleista, nenurodžius priežasčių. Ji tesurengė keturis posėdžius, o kaip palikimas – šis švietimo ir mokslo ministerijai pateiktas paskutinis pasiūlymas.

Kaip 2009-ųjų liepą Geopolitinių studijų centro portale rašė apžvalgininkas Stanislovas Stasiulis, komisijos uždaviniai buvo išimtinai susiję su Antrojo pasaulinio karo ir Sovietų Sąjungos istorija. Kitaip sakant, ji mėgino užčiaupti burną visiems, kas ginčija šio karo nugalėtojo vaidmenį, sovietinio režimo nusikaltimus prilygina nacistų piktadarybėms, ragina Maskvą pripažinti sovietinės okupacijos faktą ir t.t.

Šiaip jau nieko bloga, kad Kremlius siekia gerbti ir saugoti žuvusių karių atminimą, išryškinti pergalių prieš fašistinę Vokietiją mastą ir tai, kokia kaina jos buvo pasiektos. Daugelyje šalių veikia įstatymai, numatantys atsakomybę už tautos istorijos iškraipymus, liečiantys skaudžiausius istorijos puslapius. Vokietijoje, Austrijoje, kitose Europos šalyse įsigalioję įstatymai, draudžiantys neigti holokausto buvimo faktą (pavyzdžiui, Austrijos teismas dėl to buvo iškėlęs bylą britų istorikui Davidui Irvingui ir 2000-aisiais daugiau kaip metams įkalinęs už pareiškimą, kad Trečiajame Reiche nebuvo dujų kamerų).

Lietuva irgi ne išimtis. 2010 m. birželio viduryje per sovietinės okupacijos 70-metį, Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, pagal kurias asmenys, viešai pritariantys, neigiantys ar šiurkščiai menkinantys SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimus Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, baudžiami bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Ant BK ribos balansuoja prieš keletą metų įsteigto visuomeninio judėjimo „Lietuva be nacizmo“ veikėjai. 2010-ųjų lapkritį vykusioje konferencijoje dalyvavęs jo steigėjas J.Paleckis kvestionavo tai, kad 1940-ųjų įvykiai Lietuvoje, kai Lietuva buvo inkorporuota į SSRS sudėtį, buvo okupacija. Jis samprotavo, kad tai tebuvęs „įstojimas į Tarybų Sąjungą ypač apsunkintomis sąlygomis, kai faktiškai nebuvo alternatyvų...“ Vėliau J.Paleckis ne kartą turėjo bendrauti su teisėsauga...

Bet šįkart ne apie tokius „didvyrius“ daina. Pagal minėtos Rusijos ministerijos metodines rekomendacijas mokytojai nuo pirmųjų klasių mokiniams turės aiškinti, kodėl iš tikrųjų Taline nuverstas paminklas sovietiniams kariams išvaduotojams, kuo SSRS nusipelnė nemarusis J.Stalinas, kas kaltas dėl Badmečio („holodomoro“) Ukrainoje, kad Baltijos šalys savo valia įstojo į SSRS ir pan. „Netgi rimtų mokslininkų darbuose, - laikraščio „Izvestia“ korespondentui sakė valstybinio Sankt Peterburgo universiteto profesorius Vladimiras Kolotovas, - yra begalė dezinformacijos elementų. Bet jei vaikai žinos, kad tai mus supančio pasaulio dalis, ir mokysis atpažinti falsifikacijas, aš tai vertinu tik teigiamai“.

Kaip „objektyviai“ vaizduojama istorija, Rusijos gyventojai galėjo įsitikinti šį pavasarį, savo vaikams pirkę mokyklinius sąsiuvinius su „vienu labiausiai Rusijai nusipelniusiu veikėju – Josifu Stalinu“. O vadovėliuose J.Stalinas – puikus vadybininkas, nors nutylima apie jo nusikaltimus daugeliui Rusijos ir kitų tautų. Žiemos karas su Suomija vaizduojamas kaip „puiki treniruotė rengiantis galimam A.Hitlerio puolimui“. SSRS žlugimas, pasiskolinus V.Putino išsakytą mintį, yra „didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa“.

Istorinės tiesos iškraipymas būdingas iki šiol gyvuojančiai nomenklatūrinei partinei ideologijai, kuri taip įtvirtina savo viešpatavimą. Kaip sakė buvęs visuomeninės organizacijos „Memorial“ vadovas Arsenijus Roginskis, ne komisijos ir įstatymai užkirs kelią iškraipymams, bet sovietinio periodo dokumentų išslaptinimas, pavyzdžiui, Katynės tragedijos.

Jeigu Rusijos vyresniųjų klasių moksleiviams nagrinėti bus pateiktas jos URM pernai lapkričio 17-ąją paskelbtas dokumentas „SSRS užsienio politikos veiksmai Didžiojo Tėvynės karo išvakarėse“, tai jie sužinos, kad J.Stalinas okupavo Baltijos šalis, siekdamas, kad šios nevirstų agresijos prieš Maskvą placdarmu, ir tai neva pateisinama. Trys Baltijos valstybės esą kaltos, kad sudarė kliūtis „konkrečių klausimų, susijusių su sovietų karinių dalinių dislokavimu šiose šalyse, sprendimui ir tuo metu plėtė bendradarbiavimą su nacistine Vokietija“. Rusijos URM aiškina, kad Baltijos šalių vyriausybėms ne kartą buvo nurodoma, kad tokie veiksmai pažeidžia jų įsipareigojimus, kad tokios jų politikos nepalaikė dauguma gyventojų, kurie Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje 1940-ųjų liepą (kai mūsų šalis jau buvo okupuota – Č.I.) į valdžią atvedė Sovietų Sąjungai lojalias jėgas... Dėl šio dokumento Lietuvos URM pareiškė notą Rusijos ambasadai Vilniuje.

Bet vežimas rieda toliau. Rusijos ministerija prie metodinių nurodymų, kaip aiškinti istoriją, rengia ir chrestomatiją vyresniosioms klasėms „Diskusiniai Rusijos istorijos klausimai“ ir sąrašą tų klausimų, kurie falsifikuojami. Viso šio valstybinio užsakymo vertė (konkurso rezultatai paaiškės jau birželio 5 d.) – tik 9 mln. rublių, taigi, nedidelė. Dar sunkiau įsivaizduoti, kaip šios naujos metodikos jaunimo mąstymui suteiks kritiškumo. Jeigu Maskvos ideologai nuolat tvirtina, kad istorijos perrašyti negalima, tai ir jų nurodymai jaunimui tėra tuščias pinigų, nors ir nedidelių, švaistymas. Jis tik dar giliau įkala priešiškumo vinį tarp Rusijos ir jos kaimynių.

Ir kaip gi viso to nesiesi su V.Putino sugrįžimu...