Esama Konstitucijos redakcija gina ir saugo ir kitokias nei santuokos pagrindu sudarytas šeimas; ir šeimą, kaip ir visuomet tradiciškai (taip, būtent tradiciškai) buvo, supranta plačiau (šeima – ne tik ir nebūtinai sutuoktiniai, bet ir seneliai su anūkais, broliai ir seserys, dėdės ir tetos, tik vienas iš tėvų su vaikais ir pan.).

Būtent tai – kad gina, saugo ir kitas gyvenimo formas, kad jų neuždraudžia - pataisos rengėjams ir nepatinka, jų įregistruotas įstatymo projektas siekia sutapatinti šeimą su santuoka ir keičia minėtą 38 straipsnio sakinį taip: „Šeima sukuriama laisvu vyro ir moters sutarimu sudarius santuoką“. Akivaizdžiai prieštaraudamas LR tarptautiniams įsipareigojimams, pažeisdamas fundamentalias tos pačios LR Konstitucijos nuostatas (pvz., draudimą diskriminuoti asmenis dėl socialinės padėties bei kištis į privatų gyvenimą) ir demonstruodamas nepagarbą LR Konstitucinio Teismo sprendimui.

Nida Vasiliauskaitė
Per amžius krikščioniškoje kultūroje (ir daugelyje kitų, nekrikščioniškų) santuoka sudaryta būsimų sutuoktinių giminių sutarimu, arba merginos tėvui (globėjui) sukirtus rankomis su būsimu jaunikiu. Jei tėvas pasitaikydavo labai geras, merginos galėdavo ir atsiklausti.
„Ne, taip negerai“, - mąsto ta Seimo dalis, kuri skelbiasi ginanti „tradicines vertybes“. Ne, tuokitės arba jūs – ne šeima (o kas, leiskite paklausti? Na? Gal metas prisiminti SADM‘e pamėgtą leksiką?). Ir ne tik ne šeima, bet kažkas, ką netrukus bus galima legaliai vadinti „mažesnės moralinės ir socialinės vertės piliečiais“, kurie „nenusipratę“, „neatsakingi“, „kvaili“, „nelaimingi“, „nesivaldantys“, „nepatikimi“ (jei šeimoje, tai gal ir visur kitur? Darbe, pvz.? Gal pažyma apie santuoką netruks tapti teisės atsakingai vairuoti autobusą ar bent vadovauti skyriaus personalui būtina sąlyga? Ne, čia ne šiaudinė baidyklė, čia logiškai ir praktiškai visai tikėtini tokios mąstysenos sekmenys), kurių asmeniniai santykiai ir jausmai yra oficialiai „nekokybiški“ (taip, jūsų santykių kokybę bei jūsų pasitenkinimo jais ir savimi mąstą nustatys toks Rimantas Dagys ir Irena Degutienė).

Puiku! Tik man nerimą kelia, jog „tradicinės šeimos“ gelbėtojai nėra pakankamai susipažinę su tomis tradicijomis ir todėl nelabai žino, ką gelbsti bei ką gelbėti turėtų (o kažkodėl palieka nuošalėje – gal laukia geresnių laikų?). Mielai jiems padėsiu. Jei mes už tradicinę šeimą (tikrai tradicinę, be kabučių, seną-gerą, o ne sekuliarių modernybės vėjų produktą), tai keičiame Konstitucijoje PER MAŽAI.

Pirmiausia, būtina tame pat sakinyje pakeisti frazę „laisvu vyro ir moters sutarimu“, mat istoriška šita laisvė labai nauja, labai netradicinė ir visai nekrikščioniška. Per amžius krikščioniškoje kultūroje (ir daugelyje kitų, nekrikščioniškų) santuoka sudaryta būsimų sutuoktinių giminių sutarimu, arba merginos tėvui (globėjui) sukirtus rankomis su būsimu jaunikiu. Jei tėvas pasitaikydavo labai geras, merginos galėdavo ir atsiklausti. Bet geras jis būti anaiptol neprivalėjo. O štai ji privalėjo būti gera dukra ir „neskaudinti tėčio“, suprasti jo ūkinius ar politinius (aristokratų vedybų atveju) išskaičiavimus bei visos plačios giminės interesus, ir sutikti („laisva valia“, žinoma – antraip...). Tai buvo dviejų klanų ir, galiausiai, dviejų vyrų – tėvo ir žento – transakcija, jei norite, prekybinė sutartis (ką iki šiol simboliškai primena kai kurie žavūs papročiai – pvz.., kai tėtis lydi dukrą prie altoriaus ir iškilmingai perduoda naujam savininkui).

Nida Vasiliauskaitė
Tradiciškai „mūsų krikščioniškoje kultūroje“ žmona buvo vyro nuosavybė, įrašyta jo pase (nes savo neturėjo), negalinti be jo leidimo net savo kraičiu disponuoti, keliauti, mokytis, dirbti, ir jokių teisinių veiksmų atlikti.
Antra seka iš pirma: gelbėkime tradicijas – pakeiskime kitą to paties Konstitucijos straipsnio vietą, tą, kurioje teigiama, kad sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Kur pagarba protėvių išminčiai?? Čia gi kairuoliški išsidirbinėjimai (lyčių lygybę, bažnytiniais žingsniais matuojant, naujutėlę ereziją LR gyventojams bruka)! Tradiciškai „mūsų krikščioniškoje kultūroje“ žmona buvo vyro nuosavybė, įrašyta jo pase (nes savo neturėjo), negalinti be jo leidimo net savo kraičiu disponuoti, keliauti, mokytis, dirbti, ir jokių teisinių veiksmų atlikti.

Tegul atitinkama Konstitucijos vieta nuo šiol skambės taip: „Vyras yra savo žmonos ponas ir valdovas, jis ir tik jis yra pilnateisis pilietis“. Mat moteris tradiciškai yra savęs ir savo emocijų nekontroliuojanti, psichiškai nestabili, iracionali būtybė, kuriai būtina santuoka ir būtinas sargas-globėjas, kad drausmintų, prižiūrėtų ir, mainais už sekso paslaugas, namų ruošą bei klusnumą, suteiktų tai nieko kito nesugebančiai bejėgei kvailelei materialų aprūpinimą bei saugumą nuo kitų patinų.

„Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“ (trečias taisytinas 38 straipsnio niuansas) – ką? Tradiciškai „mūsų krikščioniškoje kultūroje“ valstybė pripažino tik bažnytinę santuoką, ir jokios kitos nebuvo, tik „gyvenimas nuodėmėje“, kokioje ir dabar pagal bažnytinę teisę skęsta šeima, sudariusi tik civilinę santuoką. Nejau mūsų krikščioniška valstybė pripažįsta ir skatina „gyvenimą nuodėmėje“ (įskaitant seksualinius santykius iki santuokos)? Kas per nuolaidos cicilikams? Mes už protėvių vertybes – „nedora“ rasta nuotaka („sugadinta prekė“) tebus su trenksmais grąžinta tėvams, o merga su benkartu teskandinasi.

O skyrybos tradiciškai buvo? Ne, patys gerai žinote – „kol mirtis mus išskirs“ (na, nebent išimties tvarka Popiežius anuliuos jūsų santuoką, kaip anuliavo vieno iškiliausių „tradicinių vertybių“ entuziasto, konservatoriaus Manto Adomėno). Taigi, uždrauskime – santuokų ir laimės jose statistika Lietuvoje iškart šoks aukštyn. Meilė, emocinis komfortas, „gyvenimo pilnatvė“ ir t.t. – va čia stop, tradiciškai jokių aistringų potyrių, romantinių prisirišimų, buvimų su kitu žmogumi santuoka niekam kaip tik ir nežadėjo (galėjo, žinoma, joje retsykiais taip nutikti, bet ne dažniau, nei nutinka tarp verslo partnerių ar kaip kitaip pragmatinių interesų ir aplinkybių draugėn suvestų žmonių). Meilės santuokoje europiečiai pradėjo intensyviau ieškoti tik XIX amžiuje ir tik aukštesnių socialinių sluoksnių tarpe, o Lietuvos valstietiją ši retorika pasiekė tik XX amžiaus viduryje.

Na, patinka tradicijos? Tęsti dar reikia? Jei taip, tai puiku – grąžinkime daiktams jų tikruosius vardus: „mes už tradicinę šeimą - tą laiko nupoliruotą, religijos pagerbtą prekybinį sandėrį“. Jei tradicija yra vertybė-savaime ir neatremiamas argumentas, tai apglėbkime ją visą, užuot veidmainiškai leidę „nuodėmei“ brautis į mūsų lietuviškos dorybės pamatą. Beje, kaip praktika ta tradicija anaiptol nemirė – apsidairykime.