Niekuo nenusileidžiantį didžiųjų prekybos centrų siūlomai paslaugų kokybei. Bet labiausiai mane nustebino, kad ten radau tai, ko nėra kitose panašaus pobūdžio įstaigose.
Niekad nebūčiau patikėjęs, kad Gariūnuose rasiu meno parodą! O radau! Ir ne bet kur - iš karto pro centrinius Verslo parko vartus įėjus pagrindiniame vestibiulyje. Puikiai parodų ekspozicijai pritaikytoje erdvėje (techninė įranga, apšvietimas, prieiga kūrinių apžiūrai, etc.), radau žinomo dailininko ir akvarelisto Romano Borisovo puikią parodą „Taip aš žiūriu: Europos kultūra per griuvėsių prizmę“. Padarė įspūdį. Todėl nusprendžiau atsišaukti.
Prieškario nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos menotyrininkas dr. Jonas Grinius (1902-1980), Sorbonos universiteto auklėtinis ir pirmasis diplomuotas šios srities lietuvių specialistas, po Antrojo pasaulinio karo gyvenęs Vokietijoje, 1934 m. savaitraštyje „Naujoji romuva“ paskelbė straipsnį „Žudančios abstrakcijos mene“. Jis kritiškai vertino tuo metu aktyviai dramaturgijos žanre pasireiškusių lietuvių kūrėjų pastangas prabilti į žiūrovus visuotinumo siekiančiais simboliais, alegorijomis, abstrakcijomis. Kadangi menininkas, ėmęsis didelės problemos ir „besistengiąs ją išspręsti beveik ontologine prasme“, yra priverstas vaizduoti „ne pačius dalykus, bet jų esmę“,„griebtis pačių bendriausių realybės apraiškų, schemų, sutartinių ženklų, dirbtinių simbolių ir alegorijų“.
Tačiau siekti visuotinimo ir bendrumo, pasak J. Griniaus, - matematikos, filosofijos ir apskritai mokslų tiesos požymis. Meno tiesai būdinga konkretumas, individualumas, emocinė kūrinio ir jį reflektuojančio žmogaus sąsaja. Ir tai būdinga visoms meno rūšims.
2008 m. rugsėjo 15-16 dienomis, kai Niujorke buvo skelbiamas banko „Lehman Brothers“ bankrotas, Londone, „Sotheby's“ aukcione, Damienas Hirstas pardavė 223 savo darbus už 121,62 mln. Eu (419,9 mln Lt). Tarp jų - negyvų drugelių, ryklių ir formaldehido dujų pripildytose dėžėse patalpintų veršelių kolekcijos. Aukščiausia kaina - 11,3 mln. Eu (39 mln. Lt) - sumokėta už lentynėlę su vaistų buteliukais.
Lietuvių menininkai jau irgi bando jėgas panašaus žanro kūryboje, nors milijonų jiems niekas nemoka ir, panašu, artimiausioje ateityje nemokės. Kaip tik dėl to Romanas Borisovas man daro įspūdį - jis eina prieš srovę. Su buteliukais neprasideda. Eina prieš vyraujančias tendencijas šiuolaikiniame mene tiek savo kūrybos pobūdžiu, tiek išraiškos priemonėmis, tiek asmenybės žvilgsniu į supantį pasaulį.
Kai modernistai prieš gerą šimtmetį mėgino išjudinti nusistovėjusias ir stabarėti linkusias meno formas, stereotipų laužymas ir naujų išraiškos priemonių paieška buvo pažangus reiškinys. Tai išjudino kraujo cirkuliaciją meno pasaulyje, iškėlė originalių talentų, praplėtė meno sampratos ribas. Kai modernizmas ir postmodernizmas pasiglemžė jau beveik visą meno teritoriją, net ir „Fluxus“ kūrybą pavertus jo sumanytojo antipodu bei didelio biznio dalimi, Romano Borisovo kūrybinė rezistencija prieš vyraujančias tendencijas tampa originali ir prasminga.
Vien šios parodos pavadinimas verčia su pagarba atsigręžti į autorių. „Taip aš žiūriu“. Ne kiekvienas drįstų savo kūryba taip atvirai pareikšti, kad į europinį kultūros paveldą jis žvelgia būtent „taip“. Pirma mintis, kuri man atėjo į galvą pamačius parodos plakatą ir perskaičius jos pavadinimą: kur man tai girdėta, iš kur tas kamertonas ataidi? Sutelkęs atmintį prisiminiau.
1520 m. balandžio 18 d. į Saksonijos Vormso miestą buvo iškviestas ir stojo prieš monarchą Karolį, Šventosios Romos imperijos imperatorių, valdantį didžiulę imperiją, paprastas vienuolis, kalnakasio sūnus Martynas Liuteris. Jį kvotė Tryro arkivyskupo pavaldinys Ekas. Pastatę prie knygų šūsnies, paklausė, ar tai jo knygos. Mirties grėsmės akivaizdoje savęs jis neišsižadėjo: „Tai liečia Dievą ir Jo žodį. Nuo to priklauso sielų išganymas“. Ir vėliau pridūrė: „Čia aš stoviu. Negaliu kitaip“.
Šia paroda ir visa savo kūryba Romanas Borisovas parodo, kur jis stovi, kaip žiūri. O stovi jis universliųjų vertybių, humanistinių idealų, prasmės nenustojusio, profesinį meistriškumą kultivuojančio meno pusėje.
Nesu menotyrininkas ir nepretenduoju į Romano Borisovo meninio pasaulio aiškinimą, jo kūrybos vertinimą. Kalbu kaip eilinis žiūrovas, užsukęs pasižiūrėti parodos. Mane šios akvarelės verčia akimirkai sustoti. Kartais beveik stveria už skverno, reikalauja įsižiūrėti. Norom nenorom susimąstai. Išnyra fragmentai didingos kultūros. Jau dingusios, nugrimzdusios nebūtyje. Bet atgyjančios žiūrovo vaizduotoje ir širdyje. Judinančios kraują. Stojasi prieš akis pasaulis, kurio nebėra, bet kuris yra. Yra kūrėjo ir žiūrovo vaizduotėje, nors nėra realybėje.
Būtent tai, man regis, ir yra Romano Borisovo meno tiesos žavesys ir patrauklumas. Jis ima vieną kurią realybės fragmento nuolaužą, ją stilizuoja, perleidžia per savo pergyvenimų prizmę ir tveria naują, reliatyvią meninę tikrovę. Ir jo stilizuotoje realybėje dažnai pasirodo glūdinti filosofinės vertės problema. Net jei žmonės paveiksluose ir nevaizduojami.
Tarkime, šventovės griuvėsiai. Išlikę raudonų plytų gotikinės arkos skliautai. Viduje sniegas, akmenys. Pro buvusių vitražinio lango ir pjaustytų vartų tuščias ertmes prasišviečia medynai, sulaukėjusio kraštovaizdžio fragmentas. Šalta. Nejauku. Vieniša. Varnos siluetas. Autoriaus parašas: „Merūniškės. Kadaise seniausia, Melno taiką menanti, gyvenvietė. Gotikinė-renesansinė bažnyčia, statyta 1695-1710 m. Sudeginta 1945 m. Seniau čia eidavo žmonės bendrauti su Dievu. Dabar čia nei šunų, nei kačių, tik varnos, kaip ir anksčiau, tupi medžių viršūnėse. 2009 m. gruodžio 28 d.“.
Atrodytų, kas gi čia ypatinga - pastato griuvėsiai. Bet pro tuos griuvėsius Romano Borisovo širdies, proto, vaizduotės ir talento dėka prasišviečia šimtmečiai.
Kyla prieš akis 1422 m. rugsėjo 27-oji, kada kariuomenės stovykloje prie Melno ežero Ordinas pasirašė sutartį su Jogaila ir Vytautu, atsisakydamas bet kokių teisių į Žemaitiją. Magistrui paprašius taikos, Jogaila su Vytautu sutiko, nepaisant to, kad Klaipėdos kraštas ir didelė lietuvių gyvenama Rytų Prūsijos dalis liko Ordino žinioje. Po Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių susijungimo ir Rytprūsių nusiaubimo, Ordinas buvo nepajėgus kovoti atvirame lauke ir užsidarė pilyse. Bet akmeninės pilys buvo per kietas riešutas net ir suvienytai lietuvių ir lenkų kariuomenei...
Paskiau matai ženklus beveik penkių šimtmečių kultūros, kurios apsuptyje brendo pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuviška gramatika, pirmasis lietuviškas Biblijos vertimas, pirmasis europinės reikšmės lietuviškas grožinės literatūros kūrinys...
Ir pagaliau data, ženklinanti Rytų Prūsijos kultūros „Titaniko“ susidūrimo su ledkalniu akimirką. Jos fragmentų liekanos, nuskendusios daugiau kaip pusės šimtmečio istorinio laiko gelmėse, byloja mums iš Romano Borisovo akvarelių.
Nelyginant garsusis amerikiečių okeanografas Robertas Ballardas, nuskendusio „Titaniko“ atradėjas, Romanas Borisovas nardo savo vaizduotės batiskafu istorijos gelmėse. Kelia į vandens paviršių nugrimzdusios tikrovės fragmentus ir dėlioja iš jų dramatišką praeities ir dabarties susitikimo mozaiką. Jis labai dinamiškai ir emocionaliai pergyvena dalykus, kurie perkeitė milijonų žmonių likimus. Tikri meno kūriniai kaip tik ir atskleidžia kurį nors žmogui brangų realybės aspektą.
„Nors meno tiesa yra dalinė tiesa, nors ji dažniausiai teatskleidžia tik vieną kitą plačiai suprastos tikrovės aspektą, tačiau ji gali kartais paliesti giliau negu pati tikrovė“, - teigia Jonas Grinius.
Romano Borisovo kūryba būtent tai, mano nuomone, ir patvirtina.
Verta aplankyti. Paroda veiks iki birželio 11 d.