Kai kurie politikai sunerimo, ar ši knyga nepakenks mūsų visuomenei. Buvo žadėta kreiptis į Valstybės saugumo departamentą (VSD) bei į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), kad šios institucijos įvertintų knygą, ar ji negali turėti neigiamų pasekmių Lietuvos valstybei. Neteko girdėti, ar buvo kreiptasi. Bet teko perskaityti Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Arvydo Anušausko šiai knygai parašytą recenziją pavadinimu „Homo sovieticus“ šokiai ant kapų“http://www.atgimimas.lt/Komentarai/Homo-sovieticus-sokiai-ant-kapu. Tad trumpai apie tuos (ar kitus) šokius.
Kalta Rusija ir „Homo sovieticus“
A. Anušauskas, kaip ir dera istorijos daktarui tyrėjui, nurodo knygos atsiradimo šaltinius. Jie, anot autoriaus, srūva iš Rusijos. O ir pati knyga atspindi dabartinės „Rusijos informacinę politiką Baltijos valstybių atžvilgiu“.
Knygos sumanymas, anot recenzento, gimė KGB kabinetuose. Nors šios institucijos nebėra, bet jos darbai, autoriaus pastebėjimu, tęsiami, nes „[...] kaip nebūna buvusių KGB karininkų, tai[p] ir nelieka jų neįvykdytų užduočių. Jos vykdomos net ir po kelių dešimtmečių“.
Pasak recenzento, šias užduotis Lietuvoje vykdo „iš vieno centro valdomų ir maitinamų organizacijų filialai“. Pats centras yra Rusijoje. Centro lietuviškuose filialuose dirba vietiniai „homo sovieticus“. Autorius paaiškina, kad tai „asmenys, pasižymintys senu sovietiniu mentalitetu ir nesugebantys išmokti naujų žinių)“, „sovokai“ (aut. paaiškina, kad „sovok“ – „platus kastuvas, skirtas šiukšlėms susemti“), „šiltas vieteles susiradę mūsų „politiniai marginalai“ ir kiti. Šitokio kontingento dėka ir atsirado minėta knyga.
Kritiškai įvertinęs knygos atsiradimo aplinkybes, jos leidėjus, rėmėjus ir pan., A Anušauskas sukritikuoja ir pačią knygą – tai partizanus niekinančių melagingų faktų rinkinys, pseudoistorinė knyga, šokiai ant partizanų kapų.
Autorius su nerimu pastebi, kad daugumos Rusijos informacinių atakų „taikiniu tampa jaunoji Lietuvos karta, kuri neturi sovietmečio patirties ir asmeninės patirties bendraujant su komunistinių nusikaltimų šlovintojais“. Tokia be patirties karta yra lengvai demoralizuojama.
Apibendrindamas recenzentas sako, kad knygoje viskas pasenę, „viskas atsiduoda naftalinu“. Politikas skaitytojui vėlgi paaiškina ir žodį „naftalinas“ – tai „priemonė nuo kandžių, senų drabužių spintas pripildydavusi specifinio kvapo“.
Autorius pastebi, kad tie „homo sovieticai“ buvo suorganizavę Vilniuje minimos knygos pristatymą, į kurį nepasigėdino ateiti ir vienas kitas mokslininkas bei Seimo narys (autorius pamini net kai kurių dalyvavusiųjų pavardes). Pats autorius knygos pristatyme nebuvo, bet iš patikimų asmenų žino, kas ten buvo ir kas ką pasakė. Ir kas nieko nekalbėjo, tik pasėdėjo.
Taigi A. Anušauskas tarsi sudėlioja visus taškus ant „i“.
Recenzentas ne tik nepagrindžia savo kategoriškų teiginių, nepaaiškina jų, bet ir nesiūlo niekam nieko aiškintis. Jis nepageidauja, kad kas nors analizuotų archyvinius dokumentus, surinktų žmonių prisiminimus, apklaustų dar gyvus įvykių dalyvius bei liudininkus. Autorius nesiūlo ir teisėsaugos organams užkirsti kelią taip vadinamam istorinių faktų klastojimui.
Tad ką mums siūlo politikas? Jis siūlo stovėti po medžiu. Anot autoriaus, svarbu tik patiems neprisidėti prie „homo sovieticų“ veiklos, – su jais nebendrauti, nešnekėti, nevaikščioti į jų konferencijas, žodžiu, juos visaip ignoruoti. Trumpai sakant, autorius siūlo nesimaišyti „homo sovieticams“ po kojų ir netrukdyti jų pragaištingai veiklai.
Tad iš kur tokia Seimo NSGK pirmininko kapituliacinė pozicija?
Nužudytieji turėjo vardus ir pavardes
Prieš keliolika metų A. Anušauskas rašė apie pokaryje partizanų nukautus tūkstančius civilių asmenų. Jis pastebėjo, kad nukautųjų skaičiumi Lietuva daug kartų aplenkė Estiją, Latviją, Vakarų Ukrainą. Štai, pavyzdžiui, 1947 metais Estijoje nukauta 16 civilių asmenų, Latvijoje 36, Ukrainoje 959, o Lietuvoje 1976 asmenys. Nukautieji, A. Anušausko teigimu, buvo kolaborantai.
Taigi Povilas Masilionis iš tiesų nieko baisaus nepadarė. Pasinaudodamas jam prieinamais šaltiniais, jis tik pratęsė paties A. Anušausko neužbaigtus darbus. Jis A. Anušausko pateiktus skaičius užrašė vardais ir pavardėmis, pažymėjęs, kur galėjo, aukų kaimus, bažnytkaimius. Aukų daugiausia būta lietuvių, kartkartėmis ir vienas kitas rusas. Jis išvardino ne tik vyrus, bet ir moteris, ir vaikus, šeimas su vaikais.
Ką rodo sąrašas? Visų pirma, knygos sąrašas paneigia arba bent priverčia suabejoti A. Anušausko (ir ne tik jo) dažnai pateikiamu teiginiu, kad visi partizanų nukautieji buvo kolaborantai, NKVD agentai, šnipai (dažniausia ginkluoti), žodžiu, asmenys, nusipelnę mirties. A. Anušauskas, neberasdamas šiam sąrašui mokslinių kontrargumentų, matyt, susinervino ir ėmė pravardžiuoti leidėjus „homo sovieticais“, „sovokais“ ir pan.
Neabejotina, kad sąraše esama trūkumų. Jis tikrai nepilnas, pasitaiko netiksliai užrašytų pavardžių. Nemažai kur trūksta asmenų gimimo metų ir pan. Kai kur tik pažymėta, kad buvo išžudyta šeima, bet nežinia, kiek buvo šeimos narių. Gali būti ir grubesnių netikslumų – gal vieną ar kitą asmenį nužudė ne partizanai, o NKVD smogikai. Tačiau, kaip teigia įvairūs tyrėjai, taip anksčiau teigė ir A. Anušauskas, tokių smogikų nužudytų civilių galėjo būti dešimtys, o aukos skaičiuojamos tūkstančiais.
Žinoma, būtų buvę žymiai geriau, kad tokią knygą būtų parengusi valstybinė mokslo institucija. Tačiau tokios institucijos kol kas Lietuvoje nėra. Jokia institucija nenori būti politikų įvardinta kaip „homo sovieticų“ lizdas. Nė vienos institucijos darbuotojai nenori rizikuoti prarasti darbą.
„Homo sovieticus“ mąstymo recidyvas
Pagrindinė šios problemos bėda yra ne žinojimo ir ne informacijos stoka. Ir ne lėšų stygius. Pagrindinė problema – agresyvusis politinis mąstymas, pagal kurį – tas žūtis reikia užmiršti. Jeigu neišeina užmiršti, žuvusiuosius reikia pažeminti. Tuos, kurie bando jas priminti, irgi reikia pažeminti ir paniekinti. Nesgi tokia negatyvi informacija, kaip šiuo atveju – nužudytųjų sąrašų skelbimas, demoralizuoja sovietmečio nepatyrusią jaunąją kartą.
Kažkas panašaus buvo ir sovietmečiu. Tada irgi buvo privalu daugybę aukų arba užmiršti, arba viešai jas paniekinti. Ir paminklų joms nebuvo galima statyti, – nebent kokį kryželį aukos ar aukų žuvimo vietose. Bet dažnai ir tos vietos buvo ir liko nežinomos. Net apie Tuskulėnus sužinojome neseniai.
Beje, A. Anušauskas knygos sudarytoją vadina sovietmečiu leisto žurnalo „Komunistas“ redaktoriaus pavaduotoju. Iš tiesų, prieš ketvirtį amžiaus jis juo buvo. Bet tada būtų teisinga, kad ir pats recenzentas prisistatytų skaitytojui kaip buvęs komjaunuolis. Nes jis juo irgi buvo. Beje, recenzijos tonas labai primena anų laikų aktyvistų (komjaunuolių ir komunistų) viešas kalbas, negailestingai pliekiančias liaudies priešą. Vien ko vertas autoriaus recenzijos žodynas!
Drįsčiau teigti, kad ne tik žodynas, o ir politiko mąstymas yra įstrigęs išnykusioje (sovieticus) epochoje.
Politikas, bedėstydamas savo pažiūras į kai kurias okupacijos laikotarpio civilių žmonių aukas, jų žūtis, jas žemina, niekina (ten viskas atsiduoda naftalinu). Taip pats politikas sąmoningai ar nesąmoningai ima nervingai trypti (šokti) ant sovietinės okupacijos laikų civilių aukų kapų.