Mums, lietuviams, – tai prarasta karališkoji Vytauto karūna. Prarasta ir tiesiogine, ir mitine prasme. Šis depresyvus sindromas savo šešėliu tebėra užgulęs ir naująją, besiformuojančią istorinę savimonę. Tai atsispindi net naujųjų laikų istorikų žodyne: nepasiskelbusioji imperija, neįvykdžiusi misijos, šiaudinė ir t. t. Šis klausimas yra sudėtingas, daugiabriaunis, reikalaujantis subtilių ir gilių istorijos žinių, įsigyvenimo į anų laikų aplinkybes. Istorikai atkakliai bandė išsiaiškinti, kas lėmė šį dramatišką ir nelauktą likimo smūgį, palaužusį LDK gyvybinę energiją, – po to ilgus amžius neatsigauta ir tik naujieji laikai vėl teikia šiokią tokią viltį.
Tačiau istorikų pastangos kol kas bevaisės. Naujų šaltinių neatsiranda ir vargu ar atsiras, plakamasi tose pačiose koncepcijų seklumose kaip ir tarpukariu. O juk iš esmės šis faktas yra grynai juridinis, beveik nieko nelėmęs – na ir kas, kad LDK netapo karalyste? Ar tai būtų apsaugoję nuo rytuose, pelkėtų miškų gaurėse ir maksvose tūnančios, bet jau pradedančios grasinti Maskvos ordos, kuri su azijietiško kraujo injekcija gavo stiprų karingumo impulsą? Ar tai būtų sustabdę gėdingą ir banalų tuometinio elito slavėjimą? Ar tikroji nuosmukio, primenančio moralinį nuopuolį, priežastis neslypi kažkur giliau, viduje, prigimties klastose, susijusiose visų pirma su savimonės defektais? Pavyzdžiui, kauniečiai norėjo tiltą per Nemuną pavadinti Karaliaus Vytauto vardu (tai būtų derėję prie šalia esančio Karaliaus Mindaugo prospekto), bet susilaukta tokios įnirtingos istorikų reakcijos, kad šito ketinimo atsisakyta ir paliktas Vytauto Didžiojo pavadinimas...
Mažai žinomas, paradoksaliai dabar atrodantis, ne tiek reikšmingas, kiek atskleidžiantis to meto formalybių painiavą ir jų reliatyvumą, yra faktas, kad Vytautas, taip ir nesulaukęs Lietuvos karaliaus karūnos, 1421 m. buvo gavęs Čekijos (Bohemijos) karaliaus titulą. 1921 m. čekai iškilmingai šventė Vytauto karūnavimo 500 m. jubiliejų. Vasario 16-osios Akto signataras Donatas Malinauskas, 1922 m. paskirtas ambasadoriumi Čekijoje, pasirūpino savo lėšomis padirbdinti sidabrinį sarkofagą, kuriame turėjo būti perlaidoti karališkieji palaikai, jei būtų rasti, o čekai padovanojo puošnų brokatą, kokiu išklojami karališkieji karstai. Sarkofagas saugomas Signatarų namuose Vilniuje, o jo modelį galima pamatyti Istorinėje prezidentūroje Kaune.
Trumpai prisiminkime įvykių seką. 1429 m. įvyko garsusis Lucko suvažiavimas. Mažą miestelį su keliais tūkstančiais gyventojų užplūdo bene 12 000 svečių. Tai buvo didžiūnai iš visos Europos, kartu su apsauga ir būriais tarnų. Į Lucką atvyko popiežiaus legatas, Danijos karalius Erikas VII, didysis Maskvos kunigaikštis Bazilijus I (Vytauto žentas), didysis Ordino magistras Paulius von Rusdorfas, Kijevo metropolitas Fotijus, Moldavijos vaivada, Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniai ir kt. Svarbiausia karališkoji persona, renginio patronas buvo pats Šv. Romos imperatorius, Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis. Nors suvažiavimo tvarkaraštyje buvo įrašyta daug klausimų, tačiau tapo aišku, kad pagrindinis yra Vytauto karūnavimas – aktas, įtvirtinantis naują geopolitinį LDK statusą. Šitaip Lietuva buvo priimta į tuometinę ES.
*
Vytauto karūnos epopėja turi ilgą priešistorę.
„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vainikavimo karaliumi idėja subrendo ne 1429 m. Lucko suvažiavime. Šiame suvažiavime ši idėja buvo tik viešai paskelbta. Visą XIV a., Gedimino, Algirdo ir Kęstučio laikais, LDK paskelbimo karalyste klausimas iškildavo kartu su Lietuvos krikšto problema. Krikštą priėmus, tuometinis jos valdovas Jogaila gavo tik naująjį Lenkijos karaliaus titulą, Lietuvą ir toliau valdydamas kunigaikščio teisėmis. Viduramžių valdovų hierarchinėje sistemoje kunigaikščių padėtis buvo žemesnė nei karalių, be to, XV a. Europoje kunigaikštystės buvo įtraukiamos į besikuriančias karalystes. Kovą dėl LDK valdovo karūnos Lietuvos visuomenė suprato kaip kovą dėl savo valstybės suvereniteto, jos nepriklausomybės nuo Lenkijos karalystės išsaugojimą. Lietuvos paskelbimo karalyste klausimas buvo iškeltas Vidurio ir Rytų Europoje nuo pat Vytauto įsitvirtinimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir Salyno sutarties pasirašymo metu 1398 m.“1 (1)
Yra duomenų, kad Salyno sutarties pasirašymo proga susirinkę bajorai paskelbė Vytautą karaliumi, tačiau į šią prielaidą kai kurie istorikai, vertindami įvykius iš tuometinės tarptautinės teisės pozicijų, žvelgia rezervuotai:
„Apie šį įvykį žinome tik iš Vokiečių ordino kronikininko Jono Posilgiečio pasakojimo (tiksliau, vieno sakinio), kurio nei terminija (plati vokiško žodžio konig semantika), nei informacijos pobūdis neleidžia daryti plačių išvadų. Ši istorija gali būti vertinama tik kaip simbolinė lietuvių kilmingųjų ištikimybės Vytautui deklaracija kylančio ginčo su lenkais metu. Nekelia abejonių, kad to meto lietuvių politiniam elitui turėjo būti aišku, kad karūnacijos projektas yra visų pirma tarptautinės ir universalios politikos dalykas, o ne privatus Vytauto ir didikų susitarimas.“2 (2)
Į šį skepticizmą galima atsakyti primenant, kad kronikininkai Lietuvos karaliais vadino ne tik Vytautą. Antai popiežiškoji Jono XXII kanceliarija Gediminą titulavo rex Lithuanorumet multorum Ruthenorum, o Petras Dusburgietis ir Vytenį vadino Vithenus rex Lethowinorum. Kuo tad lietuviai prastesni už gotus ir germanus, kurių valdovų titulai buvo natūraliai įtraukti į krikščioniškąją feodalinę terminiją?
Dar vienas dabartinių Lietuvos istorikų argumentas „prieš“ yra tai, kad pats imperatorius Zigmantas 1430 m. dar neturėjo Šv. Romos imperijos valdovo titulo (gavo jį tik 1433 m.), tad negalėjo teikti karališkųjų regalijų. Tačiau būtent tų laikų tarptautinės teisės (dar nestabilios ir menkai formalizuotos) tradicija leidžia ieškoti argumentų, pateisinančių Vytauto titulą, įrašytą Šv. Petro bazilikoje.
Vargu ar šis įrašas yra dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno, kūrusio Vytauto Didžiojo atvaizdą, prasimanymas, mažai tikėtina, kad pagrindinėje katalikiškojo pasaulio šventykloje būtų leidžiama šitokia laisvamanybė. Juo labiau kad tuo metu, kai buvo įkurta koplyčia, emigracijoje gyveno daug rimtų Lietuvos istorikų, Romoje netrūko istoriją išmanančių lietuvių kunigų, visi jie artimai bendravo tarpusavyje, be to, veikė popiežiškoji Šv. Kazimiero kolegija. Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje (XVII a.) Vytautas irgi pavaizduotas su karališkomis regalijomis, lygiai tokiomis kaip ir karalius Jogaila.
Kaip atsirado Rex electus titulas? Labai supaprastinus, jo istorija tokia: pradžios reikėtų ieškoti tuo laikotarpiu, kai gotų ir kitų barbarų, įsiveržusių į Romos imperiją, valdovai pradėjo savo tradicijas derinti su romėniškomis. Barbarai savo karalius, kaip žinome, rinkdavo, skirtingai nuo Romos imperatorių. Padėtis komplikavosi susiklosčius tradicijai, kad karaliaus titului reikia popiežiaus palaiminimo. Karolį Didįjį Romoje, per 768 m. Kalėdas, popiežius Leonas III palaimino tokiais žodžiais: „Tegyvuoja ir tebūnie palaimintas Deos gratias didysis Romos imperatorius Karolis.“
Taip buvo įkurta Šventoji Romos imperija, universali krikščioniška valstybė, tiesa, netrukus ji suskilo. Gotų ir germanų karaliai pradėjo vadintis Romos imperatoriais – Rex romanorum. Karalių vadindavo išrinktuoju – Rex electus – nuo išrinkimo iki karūnavimo Romoje, kai popiežius jį palaimindavo, po to jau tituluodavo Rex romanorum. Kai kurie iš jų taip ir likdavo su Rex electus titulu, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesulaukdavo arba negaudavo popiežiaus palaiminimo, – taip atsitiko ir Vytautui Didžiajam. (Beje, Romoje, netoli nuo Villa Lituana yra Piazza Re di Roma – Romos karalių aikštė).
Europos istorijoje esama precedentų, kai karalius tituluojamas electus. Pavyzdžiui, jau vėlesniais laikais, 1508 m., popiežius Julijus II leido imperatoriui Maksimilianui I (1493–1519) tituluoti save Electus Romanorum Imperator, Semper Augustus, Germaniae Rex (išrinktasis Romos imperatorius, amžinai palaimintasis, Germanų karalius). O imperatoriaus Maksimiliano II visas titulas skambėjo taip:
Maximilianus Secundus Diuina fauente clementia electus Romanorum Imperator semper Augustus, ac Germaniae, Hungariae, Bohemiae, Dalmatiae, Croatiae, Sclauoniae, etc. Rex, Archidux Austriae, Dux Burgundiae, Brabantiae, Styriae, Carinthiae, Carnioliae, Lucemburgae, Wirttembergae, ac superioris et inferioris Silesiae, etc.Princeps Sueuiae, Marchio sacri Romani Imperii, Burgouiae, Moraviae, superioris & inferioris Lusatiae, Comes Habsburgi, Tirolis, Ferretis, Kyburgi et Goritiae, etc. Landtgrauius Alsatiae,Dominus Marchiae Sclauonicae, Portus Naonis et Salinarum, etc, nec non electus Rex Poloniae et Magnus Dux Lithuaniae, Russiae, Prussiae, Masouiae, Samogotiae, Kiouiae, Volhiniae, Podlachiae, Liuoniae etc. Dominus (nepainioti su Lenkijos istoriografų vartojamu titulu rex electus – remiantis Articuli Henriciani [Artykuły henrykowskie] taip buvo vadinami Seimo išrinkti karaliai).
Nėra jokių kliūčių šį titulą taikyti ir situacijai, kuri susiklostė tarp 1429 m. (Lucko suvažiavimas) ir Vytauto mirties 1430 m. Tiesa, į Codex epistoliaris Vitoldi(3) 3 šis titulas neįtrauktas, bent jau nepavyko jo aptikti, tačiau kitko vargu ar galima tikėtis, nes kanceliarinė leksika neleidžia sau juridinių laisvybių.
Tačiau tai nereiškia, kad kitame, universalesniame – kultūriniame ar kasdieniniame kontekste šis titulas nebuvo vartojamas, gal kada nors tai bus aptikta ir rašytiniuose šaltiniuose. Šiaip ar taip, šis karališkasis titulas – Rex electus – Vytauto Didžiojo atžvilgiu yra visiškai legalus ir toleruotinas šalia įprastinio, nebent koją pakištų pastaruoju metu ypač suklestėjęs seklus pseudoakademiškumas ir naujalietuviškas saviniekos kompleksas...
Išvados:
Vytautą Didįjį galima tituluoti Rex electus vidiniame, lietuviškame (ypač Lietuvos iki krikšto) kontekste, kai kalbama apie laikotarpį tarp Lucko suvažiavimo (1429) ir valdovo mirties (1430) bei vėlesnius laikus.
Tarptautiniame juridiniame kanceliariniame kontekste lieka galioti titulas Magnus Dux.
1. Jūratė Kiaupienė, Vytautas ir Lietuvos karalystės idėja Lucko suvažiavime, mkp.emokykla.lt.
2. Rimvydas Petrauskas, Vytauto vainikas: Neįvykusios karūnacijos ir „dingusios karūnos“ reikšmės, Naujasis Židinys-Aidai, 2009, nr. 10–11.
3. Antoni Prochaska, Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae (1376–1430), Krokuva, 1882 m.