Politikai tuo tarpu olimpiškai tyli. Ramiai taip ir oriai – oro pilni. Premjeras net kažkaip pasidžiaugti sugeba, girdi, „iškovojome laisvę emigruoti“ (plojimai). Apie „nusipelnėme gyventi geriau“, atrodo, teks pamiršti visiems laikams – na, bent jau kelioms kartoms. Akivaizdu, emigracija nelaikoma jokia problema, juo labiau politine. Ir nebus laikoma tokia, kol tokia netaps – o netaps todėl, kad emigruodami žmonės protestuoja panašiai kaip tą darė sovietmečiu gerdami, t.y. susinaikindami kaip piliečiai. Lietuviai – vis dar darbšti tauta – emigruoja ir susiranda darbus, už kuriuos apmokama bent jau tiek, kad galima išgyventi. Vaikai, žiūrėk, eina į mokyklas, vyresni ir į universitetus. Matyt, juos priėmusioms šalims tai apsimokės netolimoje ateityje. Lietuvoje gi skaičiuojama nauda ir ekonominis efektas, keičiant lietuvius į kinus. Neblogai.

Šarūnas Navickis
Akivaizdu, emigracija nelaikoma jokia problema, juo labiau politine. Ir nebus laikoma tokia, kol tokia netaps – o netaps todėl, kad emigruodami žmonės protestuoja panašiai kaip tą darė sovietmečiu gerdami, t.y. susinaikindami kaip piliečiai.
Tiesa, Konstitucijoje vis dar yra žodžiai, kad valstybės suverenas yra tauta, bet tai vis labiau – o gal ir galutinai – tėra tuščias garsas. Tačiau kol dar yra kam, imkime ir paklauskime – o kam tada reikalinga valstybė? Kam, jei ji nesirūpina savo tauta, savo žmonėmis? Ir jei nesirūpina – ar tokia valstybė iš tikro dar yra? Ar tas biurokratų rinkinys ir yra valstybė? Ar jie sukūrė sistemą, kurioje vertėtų gyventi ir kurti? Tegu ir ne šedevrus, kurie išliktų šimtmečiais, bet bent jau pridedamąją vertę?

Tuo tarpu artėjant naujiems rinkimams į Seimą skandalų tik daugėja, ir taip drumstas vanduo drumsčiamas ir toliau, tačiau nė vienas A lygio politikas – nė vienas! – net nesiliečia prie emigracijos klausimo. Kažin, kodėl? Bent jau įsivardintų, kad mato, kad supranta... O gal trikdo mąstymą tai, kad Lietuvos Seimo nario atlyginimas sudaro daugiausiai vidutinių darbo užmokesčių, lyginant su kitomis ES šalimis? Absoliučiais skaičiais jis gal dar nėra didžiausias, bet pagal atotrūkį nuo paprastų žmonių – nuo runkelių, kad būtų konkrečiau – vėl lenkiame visus. Socialinė atskirtis, kalbant politkorektišku slengu.

Galima kiek nori baksnoti Rusijos pusėn, kuri mūsų problemomis turėtų būti patenkinta, galima purkštauti ir priešingon pusėn, tačiau kaip ten bebūtų, nuo politinės nuovokos, į kurią pusę pasisukus bučiuoti užpakalį, jokia gerovė neatsiranda. Labai panašu, kad Lietuva kartoja tą pačią istorijos pamoką, kurios niekaip neįsisavina nuo pat Liublino Unijos ir visų padalinimų. Tarpukario Lietuva irgi ne išimtis. Taip ir merdime šimtus metų, išdavinėjami tai didikų, tai valdininkų ir tik išvykę į svečias šalis susikuriame tiek sau, tiek ir toms šalims gerovę. Dieve mano – šitokia kaina!

Tuo tarpu valstybinis garvežiukas darda ta pačia kryptimi, nekeisdamas nei kurso, nei pečkurių...