Akivaizdu, kad be jos sutikimo ir palaiminimo maža dukrelė negalėjo būti tvirkinama ir seksualiai išnaudojama. Tačiau šios versijos šalininkai nesuvokia, kad teisingumo vykdymas tiek mirusiojo A.Ūso, tiek ir D.Kedžio byloje yra neįmanoma misija.
Tikslai kilnūs, bet neįgyvendinami
Pasak Aukščiausiojo Teismo, siekiant reabilitacijos, galima teisti ir mirusį asmenį. Taigi, AT siekia reabilituoti tą asmenį, kuris pagal nekaltumo prezumpciją laikomas nekaltu, kol įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu neįrodyta priešingai. Kam reabilituoti nekaltąjį? Tai pirma.
Antra, reabilitacija pateisinama tik tuomet, kai paaiškėjus naujoms aplinkybėms siekiama panaikinti nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį ir atkurti nuteisto asmens gerą vardą, grąžinti jo teises ir panaikinti teistumą. Tačiau negalima panaikinti to apkaltinamojo nuosprendžio, kuris nebuvo priimtas.
Ketvirta, nagrinėjant bylą, kurioje mirusysis niekaip negali pareikšti savo pozicijos dėl kaltinimo, įgyvendinti savo teisės gintis, dalyvauti tiriant byloje įrodymus, teisingas bylos aplinkybių nustatymas būtų apsunkintas arba neįmanomas (būtent šią nuomonę išreiškė AT nariai R.Baumilas, O.Fedosiukas, G.Goda, T.Šeškauskas).
Velionio teisė ilsėtis ramybėje paneigta
Precedentas – AT nutartis iš naujo nagrinėti A.Ūso bylą davė impulsą ir kartu pagrindą įsisukti teismų karuselei nabašninkų bylose. Būtent remiantis šiuo precedentu Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo nutartimi nuspręsta D.Kedį, kaip ir A.Ūsą, teisti po mirties.
Generalinė prokuratūra šio teismo nutartį apskundė, motyvuodama tuo, kad D.Kedys, priešingai nei A.Ūsas, nebuvo apkaltintas, o miręs nepasibaigus ikiteisminiam tyrimui, negalėjo nei susipažinti su byla, nei pateikti paaiškinimų.
Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė šio skundo netenkino „pastačiusi į vietą“ pačią prokuratūrą. Atseit, kategoriškai įvardijusi D.Kedį žmogžudžiu ir akivaizdžiai peržengdama Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtas jos kompetencijos ribas, prokuratūra perėmė teismo funkcijas ir pažeidė nekaltumo prezumpciją.
Teismas nekorektiškai vartoja sąvokas
Minėti argumentai, išreikšti skambiomis frazėmis, tačiau neapsunkinti intelekto naštos, nėra pagrįsti. Išties kaltinimo šalis, jeigu ji disponuoja svariais įkalčiais dėl nusikaltimo padarymu įtariamo asmens kaltės privalo inkriminuoti jam tokį nusikaltimą.
Priešingai, prokuroras turi aiškiai ir tiksliai suformuluoti kaltinimus dėl serijinių žmogžudysčių ir kartu žiaurių žaginimų arba vaikžudysčių ar vaikų likimus luošinančios pedofilijos. Suformuluoti todėl, kad kaltininkas, suvokdamas kaltinimo apimtį ir ribas, žinotų, nuo ko ir kaip jis gali gintis.
Vadinasi, kaltinimo aktą priėmusi kaltinimo šalis turi būti įsitikinusi, kad kaltinimas pagrįstas. Iš tikrųjų tik tokioje situacijoje nekaltumo prezumpcija ir turi prasmę, nes jeigu niekas nieko nekaltina, tai ir ši prezumpcija reikalinga kaip žuviai neperšlampamas apsiaustas.
Kokia istorinė Lietuvos žaizda maudžia labiausiai?
Prokurorai ironizavo, kad vadovaujantis nutartimi dėl D.Kedžio bylos perdavimo teismui, dabar galima teisti visus: Josifą Staliną už lietuvių tautos genocidą, mirusius Medininkų aukų žudikus. Pastaruosius taip, ypač kai nesant reikalo gauti Rusijos valdžios „licencijos“, teisingumą jų atžvilgiu galima įvykdyti minimaliomis sąnaudomis.
Dėl Josifo Stalino arba Adolfo Hitlerio kiek kitaip. Nepretenduokime teisti tuos, kuriuos teisti kitos tautos turi neginčijamą prioritetą. Teiskime savus. Juolab, kad okupacinės valdžios keičiasi, kolaborantai lieka tie patys.
Iš pirmo žvilgsnio akivaizdu ką teisti. Žinoma, tuos, kurie parvežė Stalino saulę. Tą saulę, kurios komunistinę radiaciją skleidžiančiuose spinduliuose išvešėjo visokia bjaurastis. Bet ne! Labiausia vis dėlto negyja draskoma žaizda.
Tokia yra dėl Vilniaus okupacijos kraujuojanti žaizda, kurią nuolat drasko tie, kurie iš esmės lietuvius laiko Vilniaus krašto okupantais. Kodėl nepadaryti tam galo ir nenuteisti ne marionetės Želigovskio, o jį už nematomų virvučių tampiusio tikrojo kaltininko – Juzefo Pilsudskio. Juolab, kad šio „kieto lietuvio“ širdis palaidota Rasų kapinėse, kur patogu surengti išvažiuojamąjį teismo posėdį.
Gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas
Pagrindinė AT nutarties, davusios žalią šviesą nabašninkų byloms idėja ta, kad tas, kas pripažintas nekaltu arba jo kaltė neįrodyta, būtų besąlygiškai reabilituotas. Kita vertus, tas velionis, kuriam pareikštų kaltinimų pagrįstumas yra įrodytas, negali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo.
Taigi, pagal AT logiką teismai kartą ir visiems laikams išspręs kas yra kas A.Ūso ir D.Kedžio bylose. Šventas naivumas, nors ir inspiruotas pačių geriausių ketinimų! Realija visiškai kita. Jokia reabilitacija arba konstatavimas, kad tokia negalima, veikiau dar labiau supriešins nei sutaikys susiskaldžiusią visuomenę. Tiksliau kiekvieną jos dalį, įtikėjusią būtent savo teisumu.
Evangelijoje pasakyta „Palikim mirusiesiems laidoti savo mirusiuosius“. Bene labiausiai tikėtina šio teksto interpretacija yra tokia: „Palikim mirusiesiems teisti savo mirusiuosius“.
Herostratas, siekdamas išgarsėti, padegė šventyklą ir, svarbiausia, pasiekė ko norėjo. Kas gali paneigti, kad įsisukus tokiam nabašninkų bylų vajui, koks nors šviesaus proto teisėjas, geisdamas Herostrato šlovės, išties neįpareigos prokurorų iškelti bylą Juzefui Pilsudskiui?