A.Gineitis. Apie teismo sprendimo vykdymą Garliavos byloje, arba robotukų armija

Pastarąjį mėnesį viešojoje erdvėje netrūko pasisakymų apie prievolę vykdyti teismų sprendimus ar tokių sprendimų absurdiškumą. Retas Lietuvoje liko abejingas Garliavos istorijai. Vieniems įvykiai Garliavoje spaudė ašaras, kitiems kėlė pasipiktinimą dėl nepaklusnumo valdžiai, dar kiti skubėjo pademonstruoti savo teisinį išprusimą, kuris neretai apsiribojo mindžikavimu ties elementaria ir ne teisininkui žinoma taisykle, kad teismų sprendimus reikia vykdyti.

Teismo sprendimo privalomumo principas visuotinai žinomas, ir retas abejoja jo svarba. Kita vertus, teismų sprendimai vykdomi ne dėl to ir ne tada, kai kartojama mantra, kad teismų sprendimus reikia vykdyti. Nesenų Garliavos įvykių fone teismų sprendimų privalomumo principas tapo politikų, teismų ir teisės mokyklų pedagogų lozungu.

Pabrėžiama, kad teismų sprendimus vykdyti privaloma, bet vis nutylima, kad juos privalu vykdyti tik tokiais būdais bei priemonėmis ir tik tokia apimtimi, kaip apibrėžia įstatymai bei pats sprendimas. Negali nesistebėti, kai Teisingumo ministras, kiti politikai bei atsakingi pareigūnai, paklausti apie didžiosios visuomenės dalies pasipiktinimą sukėlusį bandymą prievarta paimti vaiką, vėl atsako tuo pačiu šablonu tapusiu „teismų sprendimus reikia vykdyti“.

Kodėl neakcentuojama, kad šiuo atveju paties teismo sprendimo paskirtis yra ginti būtent vaiko, o ne motinos interesus? Juk teismo sprendimu siekiama ne patenkinti vienos iš besiginčijančių moterų norus, o išspręsti viską taip, kaip geriausia vaikui. Ar galima leisti, kad teismo sprendimo vykdymas ar vykdymo būdas prieštarautų pačiai teismo sprendimo paskirčiai? Vykdyti teismo sprendimą vaiko ašarų, streso ir traumų sąskaita nėra ir negali būti jo interesų gynimas.

Negi daugybė teisės normų, užtikrinančių vaiko teises, nustoja veikti teismo sprendimo vykdymo stadijoje. Tačiau politikai verčiau stebės brutalų vaiko draskymą Lietuvos Respublikos vardu, nei imsis priemonių užkirsti kelią šiam neteisėtam siautėjimui, prisidengus teismo sprendimu. Panašu, kad dėl nepakankamo teisės supratimo mūsų politikai taip bijo kritikos dėl neva kišimosi į teisminę valdžią, kad praranda sveiką protą, žmogiškumą ir savigarbą.

Taisyklė, kad prieš vaiką negalima naudoti prievartos, ne mažiau svarbi ir aiški už taisyklę, kad teismų sprendimus reikia vykdyti. Tačiau kažkodėl pastaroji de facto iškeliama aukščiau už pirmąją. Niekas iki šiol oficialiai neįvertino netoleruotinų veiksmų vaiko atžvilgiu, bandant netikusiai vykdyti teismo sprendimą.

Negi sunku iš filmuotos medžiagos nustatyti, dėl ko vaikas klykė, - ar dėl to, kad jį apkabino močiutė, ar dėl to, kad vaiką jėga tempė mama. Vykdytino teismo sprendimo buvimo faktas nesušvelnina prievartos prieš vaiką panaudojusio asmens atsakomybės. Prievartą prieš vaiką bandoma pridenginėti teismo sprendimo vykdymu, tačiau tai ne kas kita kaip teismų sistemos diskreditavimas. Teismas aiškiai pasakė, kad sprendimas nesuteikia teisės naudoti prievartos prieš vaiką. Tuo tarpu filmuota medžiaga neleidžia abejoti, kad mama vaiką tempė, bandė jį pakelti, kad galėtų išsinešti prieš jo valią. Negi kas nors drįstų teigti, kad pagal Lietuvos įstatymus besipriešinančio žmogaus tempimas ar kėlimas nėra prievarta?

Sulaukus tokio oficialaus valdžios institucijų įvertinimo, galima bus padaryti išvadą, kad prireikus policijos pareigūnus taip pat galima pakelti ir nunešti šalin. Tai juk ne prievarta. Keista, kad teisėtvarkos institucijų atstovų komentarai teisina tokį teismo sprendimo „vykdymą“, tuo visą moralinę atsakomybę užkraudami teismams, nors teismas ir neleido naudoti prievartos prieš vaiką.

Labai gaila, kad šioje žiaurioje istorijoje dar kartą pasinaudojama galimybe teismų sprendimų privalomumo principą pateikti taip suabsoliutintai, kad juo slopinama bet kokia vieša teismų sprendimų kritika. Matyti, kad viešai besireiškiantys teisėtvarkos institucijų atstovai, teisės pedagogai labai norėtų, kad visuomenė nė nebandytų vertinti teismų sprendimų, užliūliuoti šventos frazės „teismų sprendimai turi būti vykdomi“.

Kuo toliau į Rytus, tuo labiau šis principas mylimas valdžiažmogių. Jei ne beatodairiškas ir nužmogintas jo taikymas, neišsilaikytų jokia policinė valstybė. Šiandien ir Lietuvos žmonėms be galo brukama suabsoliutinta šio principo versija. Būtų įdomu išvysti, kaip kur nors Prancūzijoje, Ispanijoje ar kitoje laisvesnėje šalyje masėms bandoma įteigti, kad jos turi beatodairiškai paklusti teismų ir kitos valdžios sprendimams, jų nekritikuoti ir neprotestuoti prieš jų vykdymą. Lietuvos valdžiažmogiai išlepinti Lietuvos žmonių pasyvumo, o pilietinės nepaklusnumo akcijos čia vis dar retas reiškinys.

Atviroje visuomenėje galima kritikuoti ir teismų, ir bet kurių kitų valdžios institucijų sprendimus. Valdžios, teismų kritika ir pilietinio nepaklusnumo akcijos – demokratijos požymis. Visuomenę, kuriai įteigta, kad bet kokius teismų ar kitos valdžios sprendimus reikia vykdyti bet kokiomis aplinkybėmis, šiukštu neprotestuojant, galima vadinti baudžiauninkų visuomene. Esant tokiam visuomenės mąstymui, neįmanomi jokie reikšmingesni politinio ir visuomeninio gyvenimo pokyčiai. Sunkiai būtų įsivaizduojamas bet koks pilietinis judėjimas, ar tai būtų judėjimas prieš apartheidą Pietų Afrikoje, ar Lietuvos Sąjūdis ir nepriklausomybės paskelbimas. Nebūtų įmanoma tokių organizacijų kaip „Greenpeace“ veiklą.

Neseniai Ukrainoje teismo nuosprendžiu įkalinta buvusi Ukrainos premjerė Julia Tymošenko. Pasipiktinimą tokiu ydingu teismo sprendimu viešai reiškia ne tik didelė Ukrainos visuomenės dalis, bet ir užsienio valstybės. Teismo sprendimas pasmerktas ir Europos Sąjungos lygmeniu. Tikiuosi, Lietuvos teisės profesoriai, vis primenantys teismų sprendimų privalomumą, jau nusiuntė pasipiktinimo laiškus Europos Sąjungos institucijoms su priminimu, kad teismo sprendimus reikia vykdyti.

Naivu tikėtis, kad kritikos slopinimas gali kelti pasitikėjimą teismais, valdžios institucijomis. Teismų autoritetas kils priimant aiškiai ir nuosekliai motyvuotus sprendimus, išaiškinat visuomenei reikšmingesnių sprendimų motyvus, o ne atsiribojant nuo jos pamokymais apie teismų sprendimų privalomumą.

Deja, Lietuvoje turime įstatymų ir teismų sprendimų, kurių ydingumas matyti iš šalies. Sunkiai suvokiama, kodėl Garliavos istorijoje mergaitės perdavimas motinai turi būti vykdomas skubiai, nelaukiant aukštesnių instancijų teismų sprendimų. Skubaus teismų sprendimų vykdomo institutas iš esmės taikytinas tokiose situacijose, kai esama padėtis neleistina ir ją keisti būtina skubiai, nelaukiant kitų teismų sprendimų.

Skubus teismo sprendimo vykdymas perduodant vaiką gali būti pateisinamas tuomet, jei vaikas neprižiūrimas, nemaitinamas, jam gresia pavojus ar pan. Šiuo atveju yra priešingai – mergaitė jau ne vienerius metus gyvena jai įprastoje ir saugioje aplinkoje. Sveikas protas sako, kad, kol visi klausimai bus išspęsti galutinėse teismų instancijose, jai geriau likti įprastoje aplinkoje.

Niekas, net ir Teisingumo ministras, negali pasakyti, koks bus galutinis teismo verdiktas šioje byloje. Tad negi norima leisti po kiekvieno teismo sprendimo mergaitę kaip daiktą kilnoti iš vienų namų į kitus. Skubus teismo sprendimo vykdymas nepateisinamas ir dėl to, kad visa tai nėra tik civilinės bylos klausimai. Vaiko perdavimas – raktas į vienos kovojančios šalies problemų išsprendimą baudžiamuosiuose procesuose. Ir ne teisininkui akivaizdu, kad šioje situacijoje vien dėl skubaus teismo sprendimo vykdymo daroma žala, o ne apginamos vaiko teisės.

Žinoma, teismų sprendimus lemia ne tik teisėjų valia, bet ir įstatymų turinys. Seimo posėdyje paklaustas, kokius įstatymus reikia keisti dėl padėties Garliavoje, Teisingumo ministras atsakė, kad tai ne įstatymų, o tik teismo sprendimo vykdymo klausimas. Panašu, kad tol, kol mūsų teisingumo ministrams ir kitiems politikams įstatymai atrodo tobuli, dar dažnai teks stebėtis įvairiais „teisingais“ sprendimais.

Teisės pedagogai, raginantys vykdyti teismų sprendimus, neretai demonstruoja dviprasmišką poziciją. Teismų sprendimų privalomumo principas nėra viršesnis už įstatymų privalomumo principą. Įstatymai visiems privalomi, prieš įstatymą visi lygūs. Žinoma, yra ir lygesnių. Neseniai Seimas priėmė įstatymą dėl aukštojo mokslo reformos. Nepaisant to, kad vėliau dėl šio įstatymo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, įstatymo vykdymas buvo privalomas. Tačiau kaip elgėsi Vilniaus universitetas, kurio Teisės fakultetui vadovauja prof. Vytautas Nekrošius? Kaip patvirtino europarlamentaras Leonidas Donskis, susidariusi situacija įteisins Vilniaus universiteto išskirtinumą, mat ši aukštoji mokykla atsisakė reformuotis pagal naująjį įstatymą, laukdama Konstitucinio Teismo nutarimo. Taigi įstatymas buvo sąmoningai nevykdomas, laukiant galimai situaciją pakeisiančio sprendimo.

Iš tiesų, šis ėjimas pasiteisino – Konstitucinis Teismas pripažino, kad pagrindinė įstatymo naujovė prieštarauja Konstitucijai. Tuo labai džiaugėsi prof. V. Nekrošius, iš kišenės traukdamas kitą teisės principą – Konstitucijos viršenybės prieš įstatymus principą. Jeigu taip galima universitetui, galbūt ir Garliavos atveju galima atsisakyti vykdyti teismo sprendimą, teigiant, kad jis prieštarauja Konstitucijai, kitiems įstatymams, ir laukiant galutinio padėtį galimai pakeisiančio sprendimo? Kaip gi su tais stebuklingais teisės principais, garbieji ponai?

Visoje šioje istorijoje nenoromis prisimeni garsius JAV prezidento ir Nobelio taikos premijos laureato Jimmy’io Carterio žodžius: The law is not the private property of lawyers, nor is justice the exclusive province of judges and juries. In the final analysis, true justice is not a matter of courts and law books, but of a commitment in each of us to liberty and mutual respect. („Teisė nėra teisininkų privati nuosavybė, taip kaip teisingumas nėra išimtinė teisėjų ar prisiekusiųjų sritis. Galiausiai, tikrasis teisingumas nėra teismų ar teisės veikalų reikalas, o kiekvieno iš mūsų atsidavimas laisvei bei abipusei pagarbai“).