K.Girnius. Kedžio byla: iššūkiai teisinei valstybei

Pastarosios savaitės nebuvo pačios palankiausios teisinės valstybės kūrimui. Drąsiaus Kedžio dukters byloje ne vienas, bet visi trys pirmieji valstybės žmonės į teismo sprendimo nepaisymą reagavo kuo ramiausiai, beveik jam pritaria.

Pirmoji prabilo šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji tvirtino, kad teismo sprendimas perduoti dukrą motinai yra vykdomas - švelniai. Sunku suprasti, kuo švelnus vykdymas skiriasi nuo nevykdymo, nes mergaitė buvo ir tebėra prižiūrima Kedžio šeimos, o ne motinos.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė paragino Laimutę Stankūnaitę nusileisti ir palikti savo dukrą Kedžių globoje. Tokiu atveju „gal po 10-20 metų ta pati mergaitė ateitų pas tą mamą ir padėkotų jai, kad ji padarė tokį išmintingą sprendimą”. Jeigu Stankūnaitė atsisakytų dukters, problema būtų išspręsta, bet ji to nedarys. Problema irgi būtų išspręsta, jei Neringa Venckienė paisytų teismo sprendimo, bet Seimo pirmininkė to lyg nepastebėjo.

Premjeras Andrius Kubilius pabrėžė, kad „privalome laikytis teismų įgaliojimų“, nurodė, jog „valstybės institucijoms tokiuose šeimos ginčuose tenka labai sudėtinga našta“ ir kad jos gali suklysti. Jis siūlė atsižvelgti į psichologų siūlymus leisti mergaitei pagyventi psichologiškai neutralioje aplinkoje. Tai veikiausiai būtų geriausias sprendimas, bet teismas įsakė mergaitę perduoti motinai, o ne į dar nesukurtą neutralią aplinką.

Ne tik politikai skeptiškai vertina teismo sprendimą. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pažymėjo, kad kol byloje yra tiek daug baltų dėmių, kol motinos vaidmuo šioje istorijoje dar neišaiškintas, skubėjimas paimti mergaitę yra sunkiai suvokiamas. Žmonės nesusitaikys su formaliu teismo sprendimu, jeigu jis nebus suprantamai ir argumentuotai pagrįstas ir nederės su prigimtine teise.

Bet grįžkime prie politikų, turinčių užtikrinti, jog įstatymai ir teismo sprendimai yra gerbiami ir įgyvendinami. Grybauskaitė sakė, kad teismo sprendimas yra vykdomas. Degutienė ir Kubilius pažymėjo, kad jis turi būti vykdomas, bet abu siūlė jį apeiti ar pakeisti. Nė vienas nesakė, kad reikia nedelsiant ir be išlygų vykdyti teismo sprendimą toks, koks jis yra, o ne toks, koks jis galėtų būti.

Politiniai apskaičiavimai veikia politikus. Neabejotina, kad nukentėtų tas politikas, kuris kategoriškai reikalautų kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą. Jis visiems laikams netektų Kedžių pusę palaikančiųjų balsų, o jo principingumas neužtikrintų principingumą vertinančių piliečių paramos, nes šie piliečiai galėtų jo nepalaikyti dėl kitų priežasčių, pvz., dėl ūkio politikos. Dėl panašių apskaičiavimų daugelis politikų prieš dvejus metus nedrįso viešai ir nedviprasmiškai ginti gėjų teisės rengti eitynes.

Kedžio ir jo duktės byla yra sudėtingesnė, nes ji sietina su pasitikėjimo teismais ir teisėsaugos sistemos krize. Teisėsauga seniai yra silpniausia Lietuvos valdymo grandis, Lietuvos teismai – nuo Konstitucinio teisimo (KT) iki apylinkių – yra gana nekompetentingi ir neveiksmingi. Trūkumai buvo akivaizdūs ir Kedžių bylose. Prokuratūra ir policija vangiai reagavo į Kedžio kaltinimus dėl pedofilijos, bylą tyrinėjantis teismas tik šią savaitę pradėjo liudytojų apklausą, Kėdainių rajono apylinkės teismas nepakankamai aiškiai grindė savo nutarimą dėl dukters perdavimo, ir niekas neparengė rimto, nuoseklaus plano teismo sprendimui įgyvendinti, tad įvyko tas pusiau farsinis mėginimas paimti mergaitę.

Teisininkai ir teisėjai skuba ginti teismus ir kaltinti kritikus teisinės sistemos griovimu. Buvęs KT pirmininkas Egidijus Kūris prabilo apie kritinę ribą pasiekusį teisinį nihilizmą. Dabartinis KT pirmininkas Romualdas Urbaitis skundėsi, jog Darbo partijos mitinge buvo menkinami teismai. KT būdingu žargonu jis aiškino, jog „Konstitucijoje įtvirtinta demokratinės teisinės valstybės valdžios sąranga, be kita ko, suponuoja valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų lygiavertiškumą ir jų pagarbą viena kitai“, užmiršdamas, kad savo ruožtu KT menkina Seimą, kai iš piršto laužtais ir nepagrįstais sprendimais reikalauja keisti įstatymus arba smulkiai nurodinėdamas, kaip Seimas turi organizuoti savo darbą ar atostogas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius irgi ragino politikus labiau laikytis neutralumo. Jis neiškentė pavadinęs Venckienės teisinės ir politinės sistemos pūliniu. Nesunku įsivaizduoti, kaip jis ir kiti teisėjai piktintųsi, jei politikai taip prabiltų apie juos ir jų kolegas.

Idealiame pasaulyje politikai nekalbėtų apie teismų trūkumus, nes patys teismai būtų sutvarkę juos seniai. Bet dabartinėje Lietuvoje tokia tyla būtų nepateisinama, nes teismai nenori ar negali dirbti veiksmingai, šalinti akivaizdžių ydų, imtis priemonių prieš nesąžiningus teisėjus ar teisėtvarkos darbuotojus. Darbo partijos juodosios buhalterijos byla dirbtinėmis priemonėmis jau vilkinama ketverius metus, o tik prieš kokį mėnesį teismas ėmėsi priemonių užtikrinti, jog posėdžiai nebūtų nuolat atidedami dėl kaltinamųjų sveikatos, gynėjų nedalyvavimo, jų keitimosi ir kitų priežasčių.

Korupcijos pavyzdžių yra marios. Tik antradienį Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai, tirdami galimus korupcijos faktus, vieno Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo kabinete atliko kratą ir rado keletą dešimčių tūkstančių litų, kurie galimai buvo perduoti kaip kyšis . Bet teismai sėdi sudėję rankas.

Teismai jaučia turintys teisę būti gerbiami. Bet pagarba nėra automatiškai, reikia ją uždirbti ir galima jos netekti. Vyskupas Tamkevičius teisingai nurodė, kad teismo nutarimai bus gerbiami, jei jie bus tinkamai ir aiškiai pagrįsti ir derės su prigimtine teise. Lietuvoje dar jaučiama įtaka Sovietų Sąjungoje galiojusio teisinio pozityvizmo, pagal kurį taisyklė ar norma virsta galiojančia teise, jei tinkama institucija procedūriškai tvarkingu būdu ją priima, net jei doroviniu požiūriu įstatymas yra neteisingas ir nepriimtinas.

Pats Tamkevičius daugelį metų kalėjo už Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidimą ir tiesos sakymą. Sovietmetis praėjo, bet sovietmečio auklėtiniai tebevadovauja Lietuvos teismams.

Teisėjai, teisininkai ir politikai turi imtis atsakomybės už tingumą ir abejingumą, už tai, kad ilgus metus pro pirštus žiūrėjo į šlubuojančią ir nevykusią teisinę sistemą. Pasėję vėją, turės pjauti audrą.

Tikiu, kad visi susipras, kad toliau šitaip gyventi neįmanoma, jog reikia teismus reabilituoti. Nepakaks vien primygtinų reikalavimų gerbti įstatymus, teismus ir teisėjus. Teismai turi persitvarkyti, Seimas turi peržiūrėti, pakeisti ir patobulinti daugelį įstatymų, prezidentė turi užtikrinti, kad teisėsaugos institucijos dirbtų veiksmingai. Bet kol pertvarkos įgyvendinamos (o tai truks ne vienerius metus), įstatymai ir teismų nutarimai turi būti gerbiami, net tie, kurie kelia dideles ir pagrįstas abejones.

Nevalia leisti net tiems, kurie nuoširdžiai rūpinasi Stankūnaitės dukters gerove, užkirsti kelią teismo sprendimo įgyvendinimui. Priešingu atveju bus sukuriamas pavojingas precedentas, kad kiekvienas galįs elgtis su įstatymais kaip su švedišku stalu ir pagal savo skonį nutarti, kurių laikysis.

Pribrendo laikas Lietuvos valstybės vadovams nedviprasmiškai pasisakyti už teismo sprendimo vykdymą ir nurodyti atitinkamoms institucijoms jį įgyvendinti. Net per rinkimų metus.