K.Jovaišas. Laisvė I.Achremovui. Ar teisėtas žmonių pasipiktinimas?

Įstatymas visada numato, kokiais pagrindais remiantis ir kokių taisyklių laikantis netaikomas draudimas tyčia atimti kito žmogaus gyvybę. Tačiau įstatymo ir žmonių pozicijos dėl Dievo įsakymo „Nežudyk“ anaiptol ne visiškai sutampa.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija numato tris tokius pagrindus (2 str. 2 d.), nors išties jų yra ne mažiau kaip šeši. Tuo tarpu pasikeitęs kai kurių Lietuvos žmonių požiūris į violetinę spalvą yra įrodymas, kad tam tikrais atvejais jie toleruoja nužudymą, netgi jeigu jis nėra grindžiamas jokiomis leidžiančiomis nuostatomis.

Žmonės ne tik skirtingai vertina nužudymus, kurių tikslai ir motyvai yra skirtingi. Taip pat žmonės skirtingai vertina ir dalį bausmės atlikusių žudikų lygtinį atleidimą nuo bausmės prieš terminą. Būtent Igorio Achremovo paleidimas į laisvę yra labai iškalbingas tokio, vos ne visuotinę alergiją sukėlusio, neigiamo vertinimo pavyzdys.

Pasitaisymas ar „pasitaisymas“?

Nors lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės yra saistomas keliomis sąlygomis, I. Achremovo atveju svarbiausia tai, kad jis atliko ne mažiau kaip tris ketvirtadalius paskirtos bausmės ir yra pripažįstamas pasitaisiusiu.

Tiesa, baudžiamajame įstatyme sąvoka „pasitaisymas“ nėra vartojama. Tačiau būtent vadinamasis nepriekaištingas elgesys ir įkalinimo vietos vidaus tvarkos taisyklių laikymasis, mandagumas, nuobaudų neturėjimas ir, atvirkščiai, skatinimas už gerą darbą ir elgesį suprantamas kaip kalinio pasitaisymas. Bent jau remdamiesi tokiu elgesiu ir gera emocine pusiausvyra, kalėjimo psichologai ir psichiatrai sprendžia, ar kalinys yra pasitaisęs ar ne.

Tuo tarpu protingas kalinys, žinodamas, kad apie jo dvasines savybes ir moralinį apsivalymą sprendžiama iš jo mandagumo ir taktiško elgesio, ypač su kalėjimo administracija, atitinkamai ir elgiasi, iš esmės investuodamas į savo ateitį. Šiuo atveju ateitis – tai atleidimo nuo bausmės prieš terminą galimybė.

Tai, kad kalinys ir buvo atleistas nuo bausmės prieš terminą veikiau rodo ne tai, kad jis „pasitaisė“, o tai, kad jo investicijos buvo sėkmingos. Kita vertus, realijos tokios, kad neturėdama kitų, labiau patikimų kalinio moralinio apsivalymo kriterijų, administracija tokią „investiciją“ laiko tikru ir neginčytinu jo „pasitaisymo“ įrodymu.

I.Achremovo lygtinio atleidimo nuo bausmės ištakos

Žmonėms būdinga ne tik klysti, bet ir pamiršti, ko jie nenori prisiminti. Vis dėlto vertėtų prisiminti, kad, remiantis būtent I.Achremovo parodymais, buvo įrodyta Vito Lingio nužudymo užsakovo – Vilniaus brigados vadeivos Boriso Dekanidzės - kaltė.

Karolis Jovaišas

Sandorio dėl bendrininkavimo kaina yra ne tiek nusikaltėlio atgaila ar jo „pažadintas“ žmoniškumas, kiek jo nauda ir egoistinis savisaugos instinktas.

Klausimas ne tas, ar teisėsaugos institucijos turėjo informacijos apie B.Dekanidzės kaip užsakovo veiką, o tas, ar jos galėjo tą informaciją paversti kokybiškais įrodymais. Būtent I.Achremovas ir buvo tas įrankis, kurio parodymais remiantis operatyvinė informacija buvo išversta į leistinus ir teisėtus įrodymus.

Neatsitiktinai I.Achremovui skirta mirties bausmė tuo pačiu nuosprendžiu buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Tai veikiau ne kilniai ir tauriai skambantis humanizmas, o pragmatiškas išskaičiavimas ir atlygis už duotus parodymus.

Kartu I.Achremovo lygtinis atleidimas nuo bausmės – tai ne izoliuotas aktas, o būtent dėsningas jo bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis rezultatas. Kitas dalykas, kad įvilktas, kaip ir priklauso, į teisinį rūbą.

Ar įmanomas sterilus teisingumas?

Vienas Voltero romano „Kandidas“ herojų, šliaužiodamas ant puikaus nuogos moters kūno, didžiai apgailestavo esąs kastratas. Panašiai dėl savo bejėgiškumo apgailestauja ir teisėsaugos institucijos, kurios nors paprastai ir būdamos gerai informuotos, kas yra kas nusikalstamo pasaulio struktūroje, vis dėlto negali paversti tokios informacijos kokybiškais įrodymais.

Jeigu ir pavyksta nuteisti mafijos smogiką arba vienas iš vadeivų gauna teisingą atpildą, lieka atviras klausimas, kiek liko neatskleista nusikaltimų, kuriuos buvo galima atskleisti, o pavojingus nusikaltėlius identifikuoti ir nubausti remiantis vertinga informacija, gauta iš asmenų, sutikusių bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis.

Savo ruožtu, sandorio dėl bendrininkavimo kaina yra ne tiek nusikaltėlio atgaila ar jo „pažadintas“ žmoniškumas, kiek jo nauda ir egoistinis savisaugos instinktas. Jį tenkina paties nusikaltėlio, jeigu ir ne visiškas, tai bent dalinis atleidimas nuo bausmės. Tik tokiame kontekste ir galima be emocijų pertekliaus vertinti I.Achremovo lygtinį atleidimą nuo bausmės.