Tačiau politikas Krėvė-Mickevičius – viena iš kontroversiškiausių ir turbūt tragiškiausių asmenybių, vertinamų itin prieštaringai: vieniems jis – patriotas, daug padaręs Lietuvos labui, antriems – kairuoliškų iliuzijų, politinio naivumo auka sudėtingomis istorinėmis ir politinėmis aplinkybėmis, tretiems – sovietų kolaborantas, ketvirtiems – didis lietuvių rašytojas, kurio politinės ambicijos žlugo.
Istorikas Zenonas Butkus, remdamasis Maskvoje rasta archyvine medžiaga, 1995 m. „Kultūros baruose“ paskelbė straipsnį apie tautininkų lyderių trijulės – Augustino Voldemaro, Antano Smetonos ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus glaudžius ryšius su sovietų diplomatais Lietuvoje 1922–1926 m. Butkaus teigimu, tautininkų lyderiai norėjo gauti finansinę paramą savo spaudai, valstybės perversmo atveju prašė Sovietų Sąjungos pritarimo mainais į Lietuvos tautininkų sąjungos (2) leidiniuose propaguotą antilenkiškumą ir prosovietinę Lietuvos užsienio politikos orientaciją.
„Dėl pinigų pirmasis pradėjo tartis V. Krėvė. 1924 m. kovo 28 d. jis jau konkrečiai prašė A. Pličės 400 ar nors 300 JAV dolerių mėnesinės paramos A. Smetonos redaguojamam savaitraščiui „Tautos vairas“ […] Žadėjo politinius straipsnius derinti su SSSR pasiuntiniu. Maža to, ir A. Pličei ir I. Lorencui net triskart (1924 m. vasario 2 d., kovo 17 ir 28 d.) Krėvė pareiškė, kad vis vien Lietuva ilgai savo nepriklausomybės neišlaikys, todėl geriausia jai būtų „įsijungti į Sovietų Sąjungą, kur lietuvių tauta turėtų kultūrinę autonomiją ir jai niekas negrėstų, kur „jau kylančios anksčiau pavergtų tautų kūrybinės jėgos“; puikus šio klestėjimo pavyzdys esąs „sovietų Baltarusija.“(3)
Šis straipsnis sukėlė aistrų audrą. „Kultūros barų“ redaktorius Bronys Savukynas, apibendrindamas, pasak jo, trejopo pobūdžio prieštaringas reakcijas į Zenono Butkaus tyrimą, konstatavo, kad istorikas „tiesia kelią nepataisytos, nepagražintos istorijos“ link, o lietuviams pirmiausia reikėtų, pasak Algirdo Juliaus Greimo, „išmokti kritiškai į save pažvelgti, ir, kas sunkiausia, tą savo paties kritišką žvilgsnį atlaikyti“.(4)
Krėvės politinę veiklą kritiškai įvertinęs istorikas Liudas Truska teigė, kad „rašytojas didysis, deja, buvo ir pats didžiausias kolaborantas naujųjų laikų Lietuvos istorijoje – lietuviškasis Hamsunas“.(5)
„Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija“ – ne pirmoji Mindaugo Tamošaičio (10) monografija. Istorija besidomintys žmonės dėmesingai skaitė jo knygą „Didysis apakimas: lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje“, (11) išleistą prieš dvejus metus.
Naują monografiją sudaro aštuonios pagrindinės dalys, apžvelgiami krėvianos tyrinėjimai. Lietuviška istoriografija pateikiama chronologiškai: pristatomi sovietinių istorikų darbai, istorikų ir literatūrologų tyrinėjimai išeivijoje, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išleisti veikalai. Aptariama plačiajai visuomenei mažiau žinoma buvusio valstiečio liaudininko Zigmo Toliušio parašyta Krėvės biografija, saugoma Nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriuje. Pasiremta svarbiausiais literatūrologo Alberto Zalatoriaus, aukščiau minėtų istorikų darbais. Archyvuose ir rankraštynuose esančią medžiagą autorius papildo jau paskelbtais dokumentais, amžininkų atsiminimais, periodinės spaudos tekstais.
Pirmoje monografijos dalyje „Jaunystės metai“ istorikas daugiausia dėmesio skyrė Vinco Krėvės-Mickevičiaus tėvams, gimtajai aplinkai, asmenybės bruožams, nes būsimasis rašytojas nuo mažens pasižymėjo neeiliniais gabumais, mokėjo išsiskirti iš kitų. Aptariami jo mokslai, profesinė ir visuomeninė veikla iki 1920 m., kai rašytojas su šeima iš Azerbaidžano grįžo gyventi į Lietuvą. Tamošaitis apgailestauja: nesant galimybės padirbėti Azerbaidžano archyvuose, nepavyko pristatyti Krėvės veiklos Baku, kai jis priklausė socialistų revoliucionierių (eserų) partijai. Savo ruožtu manyčiau, kad rašydamas apie Krėvės vaikystę autorius galėjo iš metrikų knygos įdėti įrašą apie jo gimimą, 1890 m. nuotrauką, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve. Remtis derėjo ne tik jau pasenusia monografija „Merkinė“(12), bet ir Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos iniciatyva parengta naujesne knyga „Subartonių kraštas“, skirta būtent Krėvės gimtinei. (13)
Nepolitinė LŠS, vadovaujama Krėvės, virto kone politine organizacija (šaulių spauda kurstė priešiškumą Lietuvos tautinėms mažumoms, ypač žydams; 1923 m. pavasarį svarstyta idėja LŠS atskiru sąrašu dalyvauti rinkimuose į II Seimą; Krėvė atvirai ragino orientuotis į Vokietiją ir Sovietų Sąjungą). Vis dėlto arši LŠS centro vadovybės polemika su kitais nariais, visų pirma liaudininkais Kaziu Griniumi ir Mykolu Sleževičiumi, lėmė, kad 1924 m. Krėvė pasitraukė iš LŠS centro valdybos, o vėliau ir iš šios organizacijos apskritai. Autorius daro išvadą: „Tauta pirmą kartą atskyrė V. Krėvę-Mickevičių politiką ir V. Krėvę-Mickevičių rašytoją, tarp kurių nieku gyvu negalima dėti lygybės ženklo“ (p. 294).
Trečioje dalyje „Lietuvių tautininkų sąjungos gretose (1920–1926 m.)“, kiek leidžia turimi šaltiniai, atskleistos Krėvės suartėjimo su LTS priežastys, veikla būnant sąjungos pirmininku, analizuojama, kodėl išsiskyrė LTS lyderių: Antano Smetonos, Augustino Voldemaro ir Vinco Krevės-Mickevičiaus keliai. Nesantaikos priežastis – nepasidalijimas valdžia.
Ketvirtojoje dalyje, pavadintoje „Prezidento Antano Smetonos ir tautininkų valdymo priešininkas“, pagrindinis dėmesys kreipiamas į Krėvės nesutarimus su 1926 m. gruodžio 17 d. į valdžią atėjusiu Smetona ir LTS.
Penktoji dalis „Tarp kairiųjų literatų“ analizuoja, kaip Krėvė 4-ojo dešimtmečio viduryje suartėjo su Kostu Korsaku, Petru Cvirka, Antanu Venclova, Salomėja Nėrimi – jie tapo artimi bendražygiai ir leido periodinius leidinius, nukreiptus prieš Smetonos valdžią.
Daugiausia prieštaringų vertinimų sukėlęs laikotarpis apie aktyvią Krėvės politinę veiklą pirmuoju sovietmečiu ir darbą Liaudies vyriausybėje aptartas šeštame skyriuje „Dramatiškų politinių įvykių sūkuryje (1940–1941 m.)“. Tamošaitis, remdamasis gausiais šaltiniais, išanalizavo, kad Krėvės apsisprendimą dalyvauti marionetinėje Liaudies vyriausybėje lėmė neapykanta autoritariniam valdymui, veikla „Lietuvių draugijoje SSRS tautų kultūrai pažinti“, artimi ryšiai su sovietų pasiuntinybės darbuotojais ir suartėjimas su LKP.
Daug diskusijų sukėlė Krėvės atsistatydinimas, įteiktas prezidentui Justui Paleckiui po vizito Maskvoje. Pavyzdžiui, istorikas Juozas Skirius iš pradžių (1998 m.) „Kultūros baruose“ (14), o vėliau ir kolektyvinėje knygoje apie Lietuvos užsienio reikalų ministrus (15) Krėvės dalyvavimą Liaudies vyriausybėje, politinę veiklą 1940 m. vasarą vertino kaip patriotinį žingsnį, kurio tikslas – kuo ilgiau išlaikyti Lietuvos valstybingumą sunkiomis okupacijos sąlygomis.
Tamošaitis paneigia šią versiją: Krėvės atsistatydinimas nebuvo priimtas, versija apie pasitraukimą iš Liaudies vyriausybės, sukurta jo atsiminimuose, neatitinka tikrovės. Po vizito į Maskvą likęs Liaudies vyriausybėje, jis toliau tarnavo okupacinei valdžiai – dezinformavo Lietuvos ir užsienio valstybių pasiuntinius, ragino gyventojus dalyvauti Liaudies seimo rinkimuose, vadovavo LURM likvidavimo komisijai, kartu su Paleckiu pasirašė Liaudies seimo rinkimų įstatymą, deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą, LSSR konstituciją ir kitus įstatymus, sunaikinusius Lietuvos valstybingumą (p. 189–210).
Kraupūs ir tragiški 1940 m. vasaros įvykiai kėlė, kelia ir, matyt, ilgai kels istorikų ginčus. Alfredas Erichas Sennas pažymi, kad tada, kai Krėvė išvyko į Maskvą, „Paleckis, kurio vaidmuo šioje dramoje, daugelio apžvalgininkų nuomone, nebuvo svarbiausias, susirgo ir kelias dienas gydėsi Pažaislio vienuolyne už Kauno. Jo ligos priežastis neaiški. Buvo kalbama, kad persidirbo, kad serga „persekiojimo manija“ ar ištiko nervinis šokas, sužinojus apie tikruosius Sovietų Sąjungos ketinimus Lietuvos atžvilgiu.“ (16)
Birželio 22 dieną Paleckis iš tikrųjų nežinia kur paslaptingai dingo: nebesirodė viešumoje, nekalbėjo per radiją, neatvyko nė į vieną Vyriausybės posėdį nuo birželio 22 d. iki liepos 5 d. Nepaisant to, „ligonis“ liepos 3 d. pasirašė Lietuvos kariuomenės sovietizavimo įstatymą, liepos 5 d. – Seimo paleidimo aktą, dalyvavo sovietų pasiuntinybėje surengtame pasitarime dėl rinkimų. Atrodo, supratęs, prie ko atvedė jo paties minkštakūniškumas ir garbėtroška, nominalus valstybės vadovas iš tikrųjų puolė į paniką. Antanas Sniečkus LKP sekretoriui Antanui Barkauskui yra sakęs: „O J. Paleckis, anuomet pamatęs, kas iš tiesų įvyko, savaites sėdėjo butelį apsikabinęs, graužėsi žmogus.“ (17)
„Išprotėjęs“ prezidentas galėjo sugriauti sovietų planus, todėl NKVD Vladimiro Dekanozovo nurodymu kuriam laikui izoliavo Paleckį Palemone, kur juo rūpinosi žinomas psichiatras Lazaris Gutmanas. Vladas Terleckas įsitikinęs, kad apie tikrą ar tariamą ligą „pasakojama bandant sukurti Paleckio, kaip režimo aukos, įvaizdį“.(18)
Nelengvi išgyvenimai Krėvės laukė ir nacių okupacijos laikotarpiu – tai atskleista skyriuje „Kovos dėl išlikimo ir apsisprendimo kelyje (1941–1944 m.)“. Naujiems okupantams turėjo įrodyti, kad yra lojalus vokiečių valdžiai, paslėpti žmonos Rebekos Karak žydišką kilmę, viešai pasmerkti sovietų veiksmus Lietuvoje 1940 m. vasarą. Naciams reikalaujant, Krėvė su buvusių Liaudies seimo narių grupe 1942 m. rugpjūčio 30 d. Kaune per radiofoną, vėliau spaudoje paskelbė pareiškimus, smerkiančius prieš dvejus metus sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją.
Monografijoje atskleista ir intriguojanti asmeninė Krėvės drama. Rašytojas daugiau kaip dešimtmetį buvo neištikimas žmonai, nes užmezgė romaną su kita moterimi ir turėjo nesantuokinį vaiką. Tiesa, pasitraukęs į Vakarus, Krėvė visam laikui atsisveikino su neoficialia savo šeima.
Paskutinis monografijos skyrius „Naujų išbandymų verpetuose (1944–1954 m.)“ išsamiau aptaria Krėvės politinės veiklos vertinimą sovietinėje Lietuvoje ir rašytojo gyvenimą emigracijoje. Tamošaičio duomenimis, JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komitetas, 1953 m. pradėjęs tirti Baltijos šalių prievartinį inkorporavimą į Sovietų Sąjungą ir apklausęs daugelį liudytojų, tarp jų ir Krėvę, padarė išvadą, kad buvęs marionetinės vyriausybės premjeras ir užsienio reikalų ministras kalbėjo netiesą, jo liudijimais negalima pasitikėti.
Monografijos prieduose pateikta nemažai dokumentų, atspindinčių autentiškus gyvenimo emigracijoje faktus – jų pagrindą sudaro Krėvės susirašinėjimas su Lietuvos pasiuntiniu Vašingtone Povilu Žadeikiu. Prieduose pasigesčiau svarbiausių datų ir įvykių sąrašo.
1. V. Daujotytė, Ko siekė Vincas Krėvė? In: Vincas Krėvė, Pas dangaus vartus, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungo leidykla, 2010, p. 6.
2. LTS – 1916 m. įkurta Tautos pažangos partija (TPP), kuri, 1924 m. rugpjūčio 17-19 d. Šiauliuose vykusioje konferencijoje susivienijusi su Ekonomine ir politine žemdirbių sąjunga, tapo Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS). Centro valdybos pirmininku išrinktas V. Krėvė-Mickevičius.
3. Z. Butkus, Jei opozicija gauna paramą iš svetur. Tarpukario prosovietinės ir antilenkiškos propagandos kreditoriai, Kultūros barai, 1995, nr. 8/9, p. 80–84.
4. B. Savukynas, Iš kur ta tikrosios istorijos baimė ir kam ji naudinga, Kultūros barai, 1995, nr. 12, p. 16–18.
5. L. Truska, Pasimokyti galima tik iš kritiškai suvoktos istorijos, Kultūros barai, 2002, nr. 2, p. 79.
6. T. Remeikis, Pabaltijo valstybių okupacijos tyrimai JAV ir V. Krėvė-Mickevičius, Kultūros barai, 1999, nr. 9, p. 66–67.
7. Nepriklausomybės paskutiniųjų dienų agonija. Iš Ernesto Galvanausko atsiminimų (parengė T. Remeikis), Kultūros barai, 2001, nr. 10, p. 70–74; nr. 11, p. 70–76.
8. Z. Butkus, Naujas liudijimas apie Lietuvos okupaciją 1940 m., Kultūros barai, 2002, nr. 1, p. 75–81.
9. T. Remeikis, Tamsta nuėjai su Lietuvos pavergėjais, Kultūros barai, 2006, nr. 1.
10. M. Tamošaitis, Kaip Vincas Krėvė iškrito iš tautininkų: Lietuvių tautininkų sąjungos triumvirato iširimas 1926 m., Kultūros barai, 2003, nr. 3, p. 65–68; M. Tamošaitis, Skirtingi tarpukario lietuvių inteligentų, aplankiusių Sovietų Rusiją įspūdžiai, Kultūros barai, 2004, nr. 2, p. 77–80; nr. 3; p. 70–74; M. Tamošaitis, Sovietų pasiuntinybės įtaka lietuvių inteligentijai XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir okupacijos pradžioje, Kultūros barai, 2004, nr. 7, p. 74–79; M. Tamošaitis, Politika, prisidengusi kultūra: apie legalią Sovietų Sąjungos penktąją koloną Lietuvoje XX a. 4-ajame dešimtmetyje, Kultūros barai, 2007, nr. 5, p. 67–72, nr. 6, p. 67–71; M. Tamošaitis. Lietuvos valdžios politika kairiųjų ir komunistų inteligentų atžvilgiu 1927–1940 m., Kultūros barai, 2007, nr. 9, p. 83–89; nr. 10, p. 66–74.
11. M. Tamošaitis, Didysis apakimas: lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje, Vilnius, Gimtasis žodis, 2010; A. Bitautas, Didysis apakimas. Parlamento studijos, 2011, nr. 10, p. 202–208; A. Gumuliauskas, Didysis apakimas: tendencija ar naivumas? Istorija, 2011, t. 82, p. 24–28.
12. Merkinė, Vilnius, 1970.
13. Subartonių kraštas, Marcinkonys, Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, 2007.
14. J. Skirius, Vinco Krėvės-Mickevičiaus pastangos išsaugoti Lietuvos savarankiškumą po sovietų invazijos, Kultūros barai, 1998, nr. 2; 3.
15. J. Skirius, Prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus pastangos išsaugoti Lietuvos savarankiškumą (1940-06-17–07-22). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940, Kaunas, Šviesa, 1999, p. 389–406.
16. A. E. Senn, Lietuva 1940: revoliucija iš viršaus, Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009, p. 285.
17. V. Terleckas, Nauji mitai, išplaunantys ribą tarp gėrio ir blogio, arba Nesaikingai nupudruotas Justas Paleckis, Kultūros barai, 2011, nr. 10, p. 74.
18. Ten pat.
Mindaugas Tamošaitis, Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje, Vilnius: Gimtasis žodis, 2012, p. 336