Ne mažiau svarbu ir tai, kad kaltinimai šioje byloje grindžiami didelių psichologinių ir vystymosi traumų patyrusios mažametės mergaitės parodymais, kurie nėra patikimas įrodomosios informacijos šaltinis.
Mažas vaikas linkęs meluoti ar klysti?
Paprastai laikoma, kad tas, kas duoda tikrovę atitinkančius parodymus, tas sako tiesą, o kas jos neatitinkančius, tas meluoja. Toks įsitikinimas visai nebūtinai yra teisingas, o vaiko atžvilgiu jis gali būti netgi klaidingas.
Kriterijus, kuriuo remiantis daromas skirtumas tarp klaidos ir melo yra asmens psichinis santykis su tuo, ką jis liudija matęs, girdėjęs ar patyręs, pavyzdžiui, smurtą ar seksualinę prievartą.
Kas žino, kad jo parodymai neatitinka tikrovės arba ją iškraipo ir sąmoningai duoda tokius parodymus, tas meluoja. Kas yra įsitikinęs, kad jo parodymai yra teisingi, nors jie tokie ir nėra, tas klysta. Būtent mažas vaikai dažniau nei suaugęs ne meluoja, o klysta.
Mažamečio asmens liudijimų „praba“
Maža mergaitė yra sutrikusi, išsigandusi ne tik nuo patirtos seksualinės prievartos, bet ir nuo psichiką žalojančių prisiminimų apie tokią prievartą. Todėl realus yra pavojus, kad vaikas perteikia ne objektyvias prievartos aplinkybes, bet savo nebrandžios psichikos reakciją į šias aplinkybes.
Žinoma tai, kad mažamečių vaikų parodymai yra gan prieštaringai vertinamas įrodomosios informacijos šaltinis pedofilijos bylose dar nereiškia, kad juos galima ignoruoti, o nenubaustam pedofilui suteikti „licenciją“ luošinti ir žaloti vaikų likimus.
Kita vertus, Laimutės Stankūnaitės dukrelės parodymais grindžiami A.Ūsui pateikti kaltinimai juridine prasme yra veikiau ne faktas, o teiginiai apie faktą. Esant tokioms pagrįstoms abejonėms, vargu ar pateisinama spekuliacija žmonių jausmais ir teisingumo idėja. Jeigu pedofilija įtariamą asmenį ištiko žiauri lemtis, tai reikia užversti šią bylą. Visiems laikams.
„Tikrieji“ humanistai ir teisybės ieškotojai turėtų paklausti savęs: ar humaniška remiantis tariamai tauriais ir kilniais teisingumo vykdymo tikslais versti vaiką atskleisti tokias seksualinio išnaudojimo aplinkybes, kurių atgaminimas, išviešinimas ir perteikimas vėl ir vėl traumuoja ir žeidžia vaiko psichiką?
Ką galima dėti ant Temidės svarstyklių lėkščių?
Šis klausimas visuomet buvo, yra ir bus pagrindinis objektyvios bei nešališkos tiesos byloje nustatymo ir teisinių ginčų klausimas. Ypač, kai reikia spręsti, ar mažamečio vaiko liudijimai atitinka tikrovę ar ne.
Dilema yra sunkiai išsprendžiama: iš vaiko reikia gauti kiek įmanoma objektyvius ir nešališkus parodymus ir drauge atsijoti pelus nuo grūdų – nustatyti, ar tai, ką sako vaikas atitinka tikrovę arba, atvirkščiai, yra jo fantazijos ir suaugusiųjų įtaigos rezultatas.
Mažametė dukrelė kaip nuo tėvo valdžios, autoriteto ir psichinio poveikio priklausoma asmenybė iš dalies gali tapti tik ruporu, atkartojančiu tai, kas jai yra įteigta. Tokia įtaiga konkuruoja su jos pačios pergyvenimais, o neretai netgi ima viršų.
Vadinasi, svarbiausias ir pagrindinis klausimas tas, ar trapios psichinės būklės L.Stankūnaitės dukrelė iš principo gali susiorientuoti savo atminties kloduose ir neklysdama atskiri savo objektyvius išgyvenimus nuo savo pačios fantazijų ir jai primesto „instruktažo“.
Teismai laisvi nuo abejonių
Tačiau Lietuvos teismai yra humaniškiausi, profesionaliausi ir protingiausi teismai pasaulyje. Jiems neegzistuoja norma, kad baudžiamasis procesas mirusiajam negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Nepaisant to, kad ši norma yra ilgos ir skausmingos teisinės minties raidos rezultatas. Nepaisant to, kad netgi Niurnbergo tribunolas neteisė mirusio Adolfo Hitlerio – didžiausio visų tautų ir laikų nusikaltėlio.
Be to, Lietuvos teismai, priimdami nuosprendžius bylose remiasi ir kvalifikuočiausiais pasaulyje psichiatrais ir psichologais. Pasirodo, jie tik vienui vieni, išskyrus nebent Nostradamą, pajėgūs neklysdami duoti ne kokią nors ten sumautą tikimybinę, o kategorišką išvadą, kas vaiko parodymuose yra tiesa, o kas fantazijos arba įtaigos rezultatas.
Lietuvos teismai remiasi ir didžiausia stiprybe – Lietuvos žmonėmis. Jų didelis nepasitikėjimas teismais kaip mat išgaruoja ir virsta stipresniu už uolą tikėjimu, kai jie nori, kad būtų nuteistas pedofilija įtariamas A.Ūsas. Nesvarbu, kad jis yra miręs.
Padarysiu vieną išlygą. Jeigu išskyrus mergaitės parodymus, teismai remiasi kokiais nors papildomais įrodomosios informacijos šaltiniais, kuriuos iki šiol stropiai slėpė nuo visuomenės, tai atnaujinta A.Ūso byla, nors ir sunkiai, bet dar gali būti pateisinama. Žinoma, remiantis smarkiai už ausų pritrauktais tam tikrais argumentais ir motyvais.
Jeigu ne, tai nebijant apsirikti galima tvirtinti – teisingumo vykdymas šioje byloje, nesvarbu koks – apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis joje bus priimtas, virs tik farsu ir pasityčiojimu iš teisingumo.