Kad visuomenė nesustabarėtų pasiskirsčiusi į didelius ir mažus, nuo seniausių laikų visuotinio juoko šuorai trumpam permaišydavo viršūnes su apačiomis, duodami atokvėpį nuo kasdienių įsipareigojimų. Su tokiom galiom viešas juokas yra rimtas įrankis jį valdančio rankose. Jis gali ir gydyti, ir pribaigti.
Nelygu ką vadinsime liga. Jei ligoti visi, kurie mąsto kitaip, tada juoku bandoma juos naikinti. Jei ligota yra pupa, siekianti dangaus, juokas padės jai atsikvošėti dar nenulūžus. Juokas toks skvarbus, kad gali suvirpinti įsitaisiusį net aukščiausiame kalne ir pažadinti gulintį pačiame juodžiausiame dugne. Juokas piktose lūpose ne mažiau pavojingas, nei degtukai vaiko rankose.
Nežinau, ar apskritai iki mūsų dienų buvo kada toks laikas Lietuvoje, kai galėjai nebaudžiamas pasijuokti iš valdžios. Sovietmečiu pašaipos valdžios atžvilgiu turėjo būti jos pačios aprobuotos, antraip – vargas ir liūdesys. Tapę nepriklausomais, susidūrėme su nauju fenomenu: savo pačių rinkta valdžia. Ir niekas nežinojo, kaip su ja reikia elgtis. Ji pati irgi nežinojo, kaip turi bendrauti ir kokių manierų laikytis. Kad būtų aiškiau, žmonės per rinkimus susigrąžino buvusius: vis ponas, nors ir buvęs.
Turime tai, ką ir kiekviena valstybė: dalis piliečių tvarko valstybę, o kita dalis, kuri yra žymiai didesnė, gyvena džiaugdamiesi arba springdami pirmųjų potvarkiais. Kadangi esame demokratinė šalis, piliečiai turi teisę per rinkimus išmesti tuos, kurie nesugeba valdyti, ir pasirinkti kitus. Per dvidešimt metų sunkiai sekasi atsikratyti tikėjimo stebuklais. Naiviai renkami pažadukai, o valdžia nepaliaujamai keiksnojama. Matyt, malonu keikti, kai niekas į sprandą už tai nebeduoda. Net į Seimą pakliuvęs Antanas Nedzinskas sunkiai gali patikėti, kad seimūnai - ne šventos karvės, kaip pats sako, ir tikrinasi pirštų kombinacijomis, lyg mokyklos suole tikrintų naujo mokytojo pakantumą.
Pati „Auksinių svogūnų“ idėja yra daugiau nei pasitikrinimas, kiek galima. Ribų nėra, jei patys jų nenusistatysime. Atrodytų, kas geriau už beribę laisvę, tačiau jei be ribų, tai į abi puses be jų: rinkėjai - nebesijaučia gyveną savo valstybėje, valdžia nebesuvokia savo tiesioginės pareigos rūpintis krašto gerove. Kuo mažesnis skaičius žmonių atliks savo prievoles, tuo labiau skurs šalis. Lietuvoje tas skaičius balansuoja ant išnykimo ribos, todėl ir kapstomės nuo skandalo iki skandalo.
Kaip visi žino, juokas yra galingas, ir „Auksinio svogūno“ nominacija galėjo tapti rimtu įspėjančiu signalu ją gavusiam politikui. Lyg laidotuvių orkestro repeticija. Tačiau melodija linksma, nesugniuždanti, nuskambanti Melagių dieną, kada ištrinamos ribos tarp melo ir tiesos, kada per kvailybę prabyla slepiama išmintis ir visi žodžiai įgauna papildomas prasmes.
Kada rinkėjai balsais nuklojo kelią Arūnui Valinskui su žmona ir kompanija į Seimą, jau turėjome valdžią, savo abejingumu ir savanaudiškumu užsitarnavusią ne kokią šlovę. O praskiestas dekalogu nešinais naujokais Seimas įgavo dar ryškesnį balagano įvaizdį. Rimtai dirbančių nesimato per nuogus torsus ir šventines peteliškes. Rinkėjui vaizdžiai kalama į galvą, kad įstatymų priėmimas – tai ne darbas, o tik balsavimo mygtuko paspaudimas. Kam Ingai Valinskienei žinoti apie interpeliaciją Seime, jei svarbiau yra nevėluoti į repeticiją? Dauguma rinkėjų net nesusimąsto, kad Seimas yra darbovietė, apie kurią sukasi šalies gyvenimas, nes mūsų respublika – parlamentinė. Seimas irgi taip negalvoja, nes nieko prieš posėdžių pravaikštas neturi.
Šiemet, rinkiminiais metais, politikams labiausiai rūpi įstrigti rinkėjų atmintyje. Juk dauguma programų neskaito, o renka tą, kuriuo pasitiki ar bent jau atpažįsta. FNTT skandalas buvo gera proga pasirodyti, tačiau rizikinga. A.Valinskas tik prabėgdamas iš „Raudonų nosių“ iššovė į Seimo pirmininkę (o kam užėmė mano vietą?) ir nėrė visa galva rengtis „Svogūnams“. Bet dar spėjo sublizgėti kaip LiC partijos pirmininko pavaduotojas, kuris nežino, kas yra buvę ministrais nuo liberalcentristų. Išties, negalima iš žmogaus reikalauti neįmanomo – juk tiek rūpesčių sustyguoti paradą.
Tačiau veža estafetę perėmęs Merūnas Vitulskis, kuris šiemet šliaužiojo po Klaipėdos sceną bandydamas suniekinti premjerą ne tik žodžiais, bet ir kaklaraiščiu ant galvos. Man tai įstabiai priminė Kremliaus technologijas: kaip jie, Rusijai užpuolus Gruziją 2008 m., kur tik įmanoma kišo mintį, jog iš baimės prezidentas Michailas Saakašvilis kaklaraištį į burną susikišo – ir tada jau klausimas apie agresiją prieš kitą valstybę dedamas į šoną ir visi kvatojasi už pilvų susiėmę. Besijuokiantys iš Merūno pašiepiamo premjero pensininkai ar mokytojai galėtų pagalvoti, kad jei ne griežta finansinė vyriausybės politika per krizę, jų pilvai būtų gerokai susitraukę per šiuos metus. Kovo mėnesį vykusi savaitė prieš patyčias buvo skirta vaikams auklėti.
Kantriai peržiūrėjau visus šių metų „Svogūnus“. Inkrustuotus keiksmažodžiais ar kitais nevartotinais žodžiais. Jei dainininkas juokiasi iš Romanovo nusikalbėjimų, pats priedainyje be perstojo „bleksėdamas“, tai jis atsiduria vienoje gretoje su personažu. Po Žilvino Žvagulio kitas dainorėlis linksmai traukia „job...tararai“, o Uspaskichas su Bunke prideda: „fignia“. Galiausiai pasirodo nominantė, kuri mėgsta demonstruoti prisegamas kojines ir vadina save burleskos šokėja. „Lapai - papai! Seksova – lova!“ traukia ji scenoje. Pasirodo, užtenka viešai pasirodyti su apatiniais ir užsimanyti ketveriems metams į Seimą – ir tu jau tarp nominuojamų politikų. Tai jau nebe košė, o kai kas blogiau. Vedėjas Nr.2 alpsta: „Tokio lygio moteris!“
Vincas Babilius gauna nominaciją už padarytą avariją. Tautai parodoma, kad pamaloninami savi. Nuo scenos jis vadinamas „drąsiu vyru“. Žmogus pabėgęs iš įvykio vietos ir pasislėpęs ligoninėje. Tikras beprotnamis.
Dar parodoma, kad kuo šviežesnis įvykis, tuo jis geresnis. Pasenę 36 Petro Gražulio visureigio pražangos ir negarbingas išsisukinėjimas yra niekai, palyginus su dar karštu V. Babiliumi, kurį, grįžusį į vietą, puola sveikinti sėdintys už nugaros. Laimingas nominantas juos apdovanoja plačia nuoširdžia šypsena. Jau nieko nebesuprantu: įvardintas gėdingiausio poelgio herojus Lietuvoje turi būti aplinkinių pagarbintas? Aš maniau, kad jis turėtų parausti. Bet ne nuo brendžiuko. Jis sunkiai serga, negali. Dabar žinokime – kai gėdos nėra, raustama tik nuo brendžiuko. O be gėdos reiškia ir be atsakomybės. Be atsakomybės karpiai gali išgaišti tvenkiniuose, bet žmonės gajesni.
Šventė, kur desertas suplaktas į vieną su sriuba, pasiekia kulminaciją, kai A.Valinskas pats save apdovanoja „už svarbiausią kadencijos įvykį“. Pasirodo, jis pasirūpinęs uždrausti Seime alkoholinius gėrimus. Lieka nebeaišku, ar tai gėdingas ir nederamas politikui poelgis, ar renginio finale skelbiama, kad visi žiūrovai išdurti, o nominacijos paskirtos už teisingus darbus šalies labui – juk balandžio 1-oji.
Matyt, išvydęs pasimetimą žiūrovų veiduose, laimėtojas dar šliūkšteli paplavų ant savo bendradarbių Seime: „Geriau būtų gėrę“. Taigi, blogai, kad uždraudė, už tai ir „Svogūną“ gavo. Publika su palengvėjimu atsidūsta. Visi blogi. Geras tas, kuris „kazačioką“ pašoka ir tas, kurio žmona su triko. Reitingai trykšta aukštyn. Taip renkami balsai visuotiniams Seimo rinkimams.
Žiūrovai patenkinti skirstosi, susimokėję UAB „Valius“ už politinę agitaciją. Seimūnai šoko, dainavo ir vedė renginį nemokamai, nors ir šiuo klausimu kažką Seimo Etikos komisija yra pasakiusi. Bet ar kam rūpi! Svarbu, kad bajerių gerai pavarė, ir tokių suprantamų.