R.Jasiulionis. Garliavos mergaitė: neturime tapti teisėjais

Neįmanoma abejingai stebėti vaizdų, kai, antstolei vykdant teismo sprendimą, uždraudusį vartoti prievartą prieš vaiką, klykianti mergaitė besibylinėjančiųjų tąsoma į skirtingas puses. Vis dėlto, nežinodami tiksliai visų bylos aplinkybių, neturime užimti teisėjų pozos. Protingiau yra net ir matant tokius vaizdus nepasmerkti nė vienos konflikto pusės. Ir, net ir nesutinkant, gerbti galutinį teismo sprendimą.

Šioje vaiko globos byloje viena šalis kaltina kitą organizavus vaiko seksualinį išnaudojimą, o kita teigia, kad pedofilijos kaltinimus sufabrikavo pats vaiko tėvas. Nepaneigiamai aišku, kad - arba vienu, arba kitu atveju - vaiku buvo naudojamasi kaip daiktu, kaip priemone suaugusiųjų poreikiams tenkinti. Šiurpių, nors ir iki galo nepatikimų, vaiko liudijimų sukrėsti žmonės linkę pamiršti, išstumti iš sąmonės tragedijos priešistorę.

Iš pradžių tarp tėvų prasidėjo kova dėl vaiko globos, tik po kelerių metų, jai sunuožmėjus, atsirado kaltinimai tvirkinus vaiką. Prieš dvejus metus atliktas tarnybinis patikrinimas nustatė, kad Panemunės policijos komisariato pareigūnai iš pat pradžių neteisėtai išdavė pažymą dėl tvirkinimo mergaitės tėvui, kuris siekė atsiimti savo vaiką iš jį palikusios sugyventinės. Būtent remdamasis šia pažyma po penkių dienų teismas apribojo motinos valdžią. Komisariato viršininko ir tyrėjos bylą teismas iš esmės pradėjo nagrinėti tik dabar.

Tiesa ilgainiui atsiskleidžia

Net ir esant galutiniam teismo sprendimui, kad vaikas turi gyventi su motina, negali teigti, kad jau paaiškėjo tiesa. Tačiau bylos šalių elgesys per ilgesnį laiką neišvengiamai atskleidžia, kuri iš versijų yra panašesnė į tiesą. Negalima ignoruoti fakto, kad tėvas akivaizdžiai pasinaudojo vaiku kaip priemone, viešindamas savo paties atliktą apklausą prieš kamerą, nepaisydamas, kad taip daro vaikui ne menkesnę žalą nei tie nusikaltimai, apie kuriuos vaikas priverstas pasakojo. Įrašą montavęs vaizdo inžinierius paliudijo, kad tėvui labai rūpėjo, jog paviešinta medžiaga sukels sprogusios bombos efektą. Dalis mūsų linkę pateisinti tokį tėvo elgesį, neva jis nebeturėjo kitų būdų kovoti su „įsigalėjusiu pedofilų klanu“ ir pamiršti, kad net ir siekiant gerų tikslų nevalia naudoti blogų priemonių, juolab kenkti silpnesniajam, juolab savo vaikui.

Civilizuotose valstybėse, kuriose vaikų apsauga suprantama kaip pirminė žmoniškumo ir visuomenės išlikimo sąlyga, atitinkamos tarnybos iš karto paima vaiką į neutralią aplinką iš tos, kurioje prieš jį nusikalstama. Ypač tai susiję su situacijomis, kai vyksta kova dėl vaiko globos. Mūsų vaiko teisių tarnybos to neatliko ne tik tada, kai vaiko tėvas sukėlė jam esminę žalą, viešindamas savadarbes apklausas, bet net ir grąžino vaiką į konflikto zoną, kai prasidėjo žudynės.

Jau įrodyta, kad sunkiai nusakoma žala vaikui ir visuomenei padaryta dėl to, kad prokurorai ir teisėjai nusikalstamai stumdė nuo savęs ir vilkino šią bylą. Ar ketveri kuo toliau, tuo labiau psichiškai žalojamos, mirtino konflikto zonoje gyvenančios mergaitės metai taps grėsmingu priekaištu įvairaus plauko teisingumo vilkintojams?

Sudėtingos bylos – nesėkmė

Ridas Jasiulionis

Ši byla yra ne tik apie susikompromitavusią teisėsaugą, bet ir apie mus visus - visuomenę, kuri nesugeba apsaugoti silpniausiųjų savo narių, savo vaikų.

Man teko iš arti patirti, kaip „žmoniškai paprastai“ teisininkų bendruomenė pati sau pateisina skandalingą teisingumo bankrotą šioje byloje. Vienas aukštas teisėsaugos pareigūnas Vyriausybėje prieš keletą metų konfidencialiai aiškino, kad visai grupei jo kolegų, teisėjų ir prokurorų, nubaustų už šios bylos vilkinimą, „tiesiog nepasisekė“ gavus tirti tokią bylą. Jo kalba liudijo, kad net aukščiausiuose Lietuvos teisininkų sluoksniuose kaip oro trūksta garbingo savo misijos supratimo.

Pareigūnas, kuris turėjo skleisti aukščiausią atsakomybės už tenkančius, kad ir labai sudėtingus uždavinius, standartą, atrodo, taip ir nesuprato, kaip gėdinga savo posto saugumu rūpintis labiau nei savo pareigomis. Savo posto jis vis tiek neteko, tačiau kol kas nejusti, kad ryžto žūtbūt atlikti savo pareigą Tėvynei tuose teisinės valdžios ešelonuose atsirado daugiau.

Kaip niūri situacijos iliustracija prieš kelis mėnesius nuskambėjo pranešimas, kad Garliavoje suimtas vienas veikęs įtariamas pedofilas. Tačiau didelė Lietuvos dalis tiki, kad pedofilai veikia klanais, kad iškrypėlių susivienijimas yra apraizgęs visą dėl postų drebančią ir neryžtingą Lietuvos teisėtvarką. Vis dėlto atrodo, kad ši byla yra ne tik apie susikompromitavusią teisėsaugą, bet ir apie mus visus - visuomenę, kuri nesugeba apsaugoti silpniausiųjų savo narių, savo vaikų.

Kaip gyventi toliau

Asmeninės atsakomybės už tai, kad mūsų artimiausioje aplinkoje būtų eliminuoti vartotojiški santykiai tarp asmenų, galime imtis kiekvienas. Kiekvienas netgi galime bent trumpam įsileisti iš pirmo žvilgsnio didvyrišką mintį, kad pamiršęs savigarbą ir rūpindamasis savo socialiniu saugumu renkiesi bailio kelią. Kiekvienas galime reikalauti, kad mums atstovaujantys politikai imtųsi esminių permainų teisėsaugoje ir vaiko teisių apsaugos srityje, kad Garliavos tragedija neliktų beprasmė.

Tačiau iš esmės permąstyti savo veiklos principus reikia ir srityje, kuri beveik nepriklauso nuo politikų valios. Žiniasklaida Lietuvoje turi įsisąmoninti, kad nuo jos pranešimų priklauso žmonių likimai, o žurnalistai apie visus vaikus ir apie tai, kas su jais vyksta, turi mokytis rašyti kaip apie savo nuosavus. Besipelnantys iš teisėjų vaidmens žiniasklaidos darbuotojai ne tik smukdo profesijos prestižą, bet ir paverčia save pozos įkaitais. O už švietimą atsakingi politikai turi kuo intensyviau diegti programas, ugdančias jaunosios kartos kritinį mąstymą, atsparumą manipuliacijoms jų nuomone.

O Garliavos našlaitei, pagal arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus mintį, belieka melsti stebuklo - ramios ir saugios likusios vaikystės.