Tokia mintis gali nustebinti, turint omenyje nenutrūkstamą informacijos srautą, knygų, spaudos ir interneto prieinamumą, suvoktą socialinių tinklų galią. Naujienos auditoriją pasiekia akimirksniu, tačiau akivaizdu, kad šiuolaikinis žmogus, kurį tikslinga apibūdinti kaip Homo globalis, yra praradęs tris svarbiausius savo gebėjimus: domėtis dar nepažintais reiškiniais ir siekti žinių, atskirti vertingus tradicinės kultūros elementus nuo trumpalaikių pramogų gausybės, keisti nepasitenkinimą keliančią tikrovę, pasitelkiant vertybinius principus ir politines priemones. Dažniausiai tokie individai save suvokia tik kaip vartotojus, kuriais labai lengva manipuliuoti, nes absoliučią pirmenybę jie teikia vieninteliam prioritetui – asmeninės gerovės puoselėjimui.
Akivaizdu, kad laisvės idealas pamažu išblunka ir užleidžia vietą spartaus pasipelnymo teikiamai naudai. Netgi gautas išsilavinimas vis dažniau laikomas socialinio statuso simboliu, vertingu tik tada, jei įgytas žinias galima tuojau pat panaudoti kaupiant materialines gėrybes. Tokiu atveju kultūra ir jos sklaida tampa ne priemone, skatinančia vidinį brandžios asmenybės tobulėjimą, o trumpalaikį pasigėrėjimą ir malonumą teikiančia preke. O politiniam sąmoningumui, pilietiškumo apraiškoms ir socialiniam solidarumui dėmesio skiriama labai mažai. Kaip tvirtina prancūzų sociologai Gilles’is Lipovetsky ir Jeanas Serroy, tradicinio vertybinio kompaso praradimas nulemia nenumaldomą „moderniojo žmogaus nerimą“, kuris nuolatos auga, įgyja naujų pavidalų ir sukelia beveik nenugalimą pagundą pulti į „tikslo ir prasmės trūkumo bedugnę“.
Vis dėlto teorinės įžvalgos būtų beprasmės, jei kultūra netaptų kasdienio gyvenimo dalimi. Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė mano mokslinės stažuotės Sorbonos universitete metu, duodama interviu apie kultūrinės diplomatijos svarbą, pabrėžė būtinybę kardinaliai pakeisti situaciją pačiose ankstyviausiose žmogaus ugdymo stadijose: „Tai, ko dar nežinome ir galėtume pasimokyti iš prancūzų mokyklų, yra visuomeninis ir pilietinis vaikų ugdymas. Patikėkite manimi, žodis patriotizmas Prancūzijoje nėra tuščia sąvoka. Nuo penkerių metų mažyliai pažįsta savo vėliavą ir jos spalvas. Jie mokosi giedoti himną ir žino, kad Prancūzija yra didi šalis. Jie auginami kaip tikri Prancūzijos patriotai. Šešerių metų vaikai vedami į spektaklius, koncertus ir muziejus, pradedant Rytų meno galerijomis ir baigiant Luvru. Kultūriniu požiūriu jie vedami visur, kur eina suaugę žmonės.“ Aplinka ir ankstyvasis ugdymas yra svarbūs, nes būsimiems valstybės piliečiams suteikia galimybę jausti ryšį su savąja kultūra, sudaro sąlygas tapti intelektualesniais žmonėmis.
Pakanka prisiminti radijo stoties „Russkoje Radio Baltija“ fenomeną. Pažymėtina, kad sudėtinga nacionalinės kalbos ir kultūros išsaugojimo dilema iškyla ne tik mažoms, bet ir didelėms tautoms. „Sciences Po“ universitete Paryžiuje, diskutuojant su profesoriumi ir politikos mokslų teoretiku Bertrand’u Badie, man tapo akivaizdu, kad Prancūzijoje lingvistinis unikalumas suvokiamas kaip svarbus kultūrinės savasties elementas: „Šiuo metu tikrasis mūšis vyksta dėl prancūzų kalbos populiarinimo. Vis dažniau žmonės pirmiausia mokosi anglų kalbos, o tada atsigręžia į vokiečių, ispanų ar arabų kalbas. Vis rečiau renkamasi mokytis prancūzų kaip pirmosios užsienio kalbos. Toks intensyvus prancūzų kalbos pozicijų susilpnėjimas – svarbiausias Prancūzijos kultūrinės diplomatijos rūpestis.“
Atsižvelgiant į tokias pasaulines tendencijas, privalu aiškiai suvokti, kad lietuvių kalbos padėtis globalizacijos procesų paveiktame pasaulyje kur kas sudėtingesnė. Tačiau jei į visa tai pažvelgtume grynai politiniu aspektu, pamatytume, kad perdėtas kultūrinis konformizmas gali tapti labai pavojingu ginklu. Pasak politikos mokslų teoretiko profesoriaus Peterio van Hamo, „kultūra ir medija formuoja plačiosios visuomenės pasaulėžiūrą ir jos suvokimą apie tai, kas ir kaip valdo pasaulį“. Pavyzdžiui, norėdamas Europoje sukurti palankų tariamai demokratinės Rusijos įvaizdį, Vladimiro Putino režimas naudoja itin agresyvias kultūrinės diplomatijos formas, kad įgyvendintų politinius tikslus, pasitelkia menines priemones. 2006 m. Briuselyje, moderniojo meno centre „Bozar“, vyko festivalis „Europalia Russia“, kuriame pristatyta Rusijos fotografų darbų retrospektyva. Renginyje šalia pripažintų menininkų kūrinių puikavosi didžiulio formato spalvotos apsiginklavusių omonininkų nuotraukos. Tokiu veiksmu buvo vaizdžiai ir įtikinamai paliudyta atkurtoji Rusijos specialiųjų tarnybų galia.
Sudėtingas kultūros ir politikos santykis vis didesnę reikšmę įgyja ir Jungtinėje Karalystėje. Šią tendenciją atskleidžia labai įdomus faktas: 2012 m. pradžioje oficialiame Kultūros, medijos ir sporto departamento tinklalapyje paskelbta lordo Chriso Smitho vadovaujamos nepriklausomos ekspertų komisijos ataskaita „A Future for British Film – It Begins with the Audience“ (liet. „Britų filmų ateitis – tai prasideda nuo publikos“), kuriai daug dėmesio skyrė Didžiosios Britanijos kultūros ministras Eda Vaizey. Nors dokumente, kuriame yra daugiau nei 100 puslapių, konstatuojama, kad šiuo metu „britų filmai išgyvena tam tikrą aukso amžių“, komisija pateikia net 56 rekomendacijas, nurodančias, kaip „kiną paversti centriniu Jungtinės Karalystės kultūrinio gyvenimo elementu“.
Šiuo metu daugiausia meninių ir politinių nesutarimų kyla dėl režisierės Phyllidos Lloyd naujosios juostos „Geležinė ledi“ (2011), kurioje Didžiosios Britanijos ministrę pirmininkę Margaret Thatcher vaidina garsi amerikiečių aktorė Meryl Streep. Šalies ministras pirmininkas Davidas Cameronas, radijo stočiai „BBC Radio 4“ kalbėdamas apie neseniai Londone įvykusią premjerą, pareiškė: „Šis filmas yra daugiau apie senatvę ir demencijos požymius, o ne apie puikią ministrę pirmininkę. Man susidarė įspūdis, kad tai buvo nuostabus vaidybos pavyzdys, stulbinantis vaidybos pavyzdys, tačiau aš norėčiau, kad jie būtų sukūrę filmą kitu laiku“. Tokia kritiška reakcija liudija, kad netikėti politinių lyderių vertinimai kino filmuose glaudžiai siejami su pozityviu arba negatyviu požiūriu į Didžiąją Britaniją pasaulyje.
Reikia atvirai pripažinti, kad Lietuvos kultūrinis horizontas pernelyg smarkiai veikiamas anglosaksiškosios kultūros lauko. Absoliuti dauguma moksleivių anglų renkasi kaip pirmąją užsienio kalbą. Populiariausiose jaunimo radijo stotyse taip pat dominuoja anglakalbis repertuaras, o kino teatruose – Holivudo ir Didžiosios Britanijos produkcija. Netgi klasikinės muzikos atlikėjai palengva pasiduoda gimtosios kalbos atmetimo madai. Kauno valstybinėje filharmonijoje 2011 m. gruodžio 21 d. vyko šventinis koncertas „Ištarki man myliu...“, kuriame dalyvavo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento Gintaro Rinkevičiaus, ir garsūs solistai Ieva Prudnikovaitė bei Jeronimas Milius. Meninis renginio lygis buvo itin aukštas, todėl publika mylimus atlikėjus sutiko plojimais. Vis dėlto arijos, dainos ir miuziklų ištraukos atliktos tik anglų ir ispanų kalbomis, nors laukiant Kalėdų norėjosi išgirsti bent vieną lietuviškai dainuojamą kūrinį.
Laikas keisti įsigalėjusią klaidingą nuomonę, esą lietuviško meno publikai nereikia. Tautinės savasties ilgesį aiškiai parodo Donato Ulvydo meninio filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ populiarumas, liaudies dainų atlikėjos Veronikos Povilionienės pripažinimas ar lietuviškos grupės „Skylė“ ir Aistės Smilgevičiūtės atliekamos laisvės kovų dalyvių dainos. Šiame kontekste derėtų prisiminti vertingą politikos teoretiko Alexanderio Wendto įžvalgą, kad „kultūra linkusi atsikurti ir tikrai turi tai daryti, jei pretenduoja į kultūrą“. Pasauliui esame įdomūs tik tiek, kiek gebame būti patys savimi.