Tokių kamufliažinių – maskuojamųjų veiksmų mūsų kasdienybėje nors vežimu vežk. Galvojama viena, sakoma antra, o daroma išvis nežinia kas, ko rezultatus gal suvoksime, o gal ir ne po kažin kiek metų, kai naujų galvosūkių ir juos maskuojančių veiksmų bus prikurta dar antra tiek. „Show must go on“ (spektaklis turi tęstis) andai dainavo toks Freddie Mercury. Jis ir tęsiasi. Ir kuo menkiau išlavintas žiūrovo skonis, tuo lengviau kepti masinio vartojimo spektakliukus, kuriuos žiūrint ar net patiems padalyvaujant kur nors masuotėje, užmušami paskutiniai gebėjimai savarankiškai mąstyti. Kam? Kokio velnio? Kuo lėkštesnė fabula, tuo daugiau žiūrovų, tuo didesni reitingai – o politiniu žargonu šnekant ir daugiau lojalių rinkėjų. Negi vargsi su keliais kaprizingais intelektualais, kai tiek vieno profesoriaus, tiek ir vieno „neprofesoriaus“ balsas, skaičiuojant biuletenius, sveria vienodai? Būtų neracionalu, ir tiek.

Šarūnas Navickis
Nenustebsiu, jei ir Lietuvoje dar išlikę sveiki ir liekni žmonės netrukus privalės jaustis kalti prieš „riboto sportiškumo nutukėlius“, o šie šlamšdami maistines šiukšles ir vis labiau panėšėdami į šrekus ir šrekutes reikš savo teises tokiais būti ir dar kompensuoti jiems nutukimo sukeltus nepatogumus, kadangi ilgalaikio apsirijimo pasekmė yra neišvengiamas neįgalumas.
Todėl verčiau duoti valią reikštis begalei „neprofesorių“ ar tiesiog miniai ribotos mastymo galios žmonių, negu vargti su genialaus proto gimdomomis idėjomis ir jų pasekmėmis. Štai jau kiek metų prabėgo nuo tada, kai toks Salmanas Rushdie parašė savo „Šėtoniškas eiles“, taip baisiausiai užgaudamas musulmonų jausmus, o nepasitenkinimas iki šiol jaučiamas – tiesa, rašytojas iki šiol tebėra gyvas, joks fanatikas jam mirties bausmės savarankiškai neįvykdė, tačiau jo gimtojoje Indijoje (!) dar ir šiemet S. Rushdie kūrybos skaitymai metami lauk iš literatūrinių renginių programų. Nėra čia ko įžeidinėti tikinčiųjų jausmų! Bandau įsivaizduoti katalikiškosios visuomenės dalies reakciją į panašaus turinio kūrinį, drįsusį savaip atpasakoti kurią nors iš krikščioniškųjų pasakų – na, kad ir ta apie nekaltą prasidėjimą – ir nejučia suabejoju pačiu to mokymo veiksmingumu, tiksliau, ta dalimi, kur siūloma atsukti ir kitą žandą arba melstis už nusidėjėlius. Tuo pat metu į galvą lenda visai kitokie pavyzdžiai iš gyvenimo...

Pasirodo, turėti ir reikšti savo nuomonę turi teisę kiekvienas kvailys, genijui ši nuostata netaikoma arba taikoma su išlygomis, t.y. ribotai.

Tačiau populiariausias manipuliavimo proto likučiais žanras yra dėmesio nukreipimas nuo tikrųjų – esminių – problemų, kurias ir įvardinti baisu, prie dirbtinių bei valdomų. Šiandienos Lietuvoje tai visų pirma kokie nors skandalai skandalėliai, kurių visada yra pakankamai, o dar ir rezervas, reikia manyti, laikomas nemažas.

Štai dabartinė pasiutpolkė aplink FNTT – visos televizijos bei gi kiti žiniasklaidos ruporai plyšaute plyšauja apie krizę valstybėje ir ypač jos valdžioje (kas tikriausiai yra vienas ir tas pats). Tuo tarpu tiek benzino, tiek kito pagrindinio energijos šaltinio – maisto – kainos ramiai sau kyla. Ši problema ne tik nesprendžiama, ji net neįvardijama kaip tokia! Ministrų kabinetas su šventuoju atpirkėju Kubiliumi (sakau tai be jokios ironijos, veikiau jau su užuojauta jam) pernelyg užimti savo tikrąja veikla - politikavimu, kad rūpintųsi dar ir tuo, dėl ko visuomenė juos tomis kėdėmis ir portfeliais aprūpino. Politika!

Tuo tarpu realūs dirbančių ministrų darbai lieka politinio gyvenimo paraštėse. Kur gi ne – juk pėdsakus palieka ne realūs darbai, o nesiliaujantys parėkavimai, pradžioje tik imitavę, o dabar gal jau ir sudarantys viešojo gyvenimo turinį.

Įvardindamas reiškinius tikraisiais vardais visada rizikuoji užsitraukti nemalonę, taip pat ir teisėsaugos institucijų. Vengdamas insinuacijų Lietuvoje, pasiremsiu amerikietiškais vyniojimo į vatą meistrystės pavyzdžiais. Štai „negras“ yra tapęs pabrėžtinai nevartotinu žodžiu, ir net kai jo dėl konteksto negalima išvengti, pvz., teismo salėje, jis kaičiamas į „žodį iš n raidės“.

Tas pats baigia atsitikti ir su žodžiu „storas“ – „fat“. Vietoje jo vis dažniau galima sutikti „limited athletic ability“ – „ribotos atletinės galimybės“. Nenustebsiu, jei ir Lietuvoje dar išlikę sveiki ir liekni žmonės netrukus privalės jaustis kalti prieš „riboto sportiškumo nutukėlius“, o šie šlamšdami maistines šiukšles ir vis labiau panėšėdami į šrekus ir šrekutes reikš savo teises tokiais būti ir dar kompensuoti jiems nutukimo sukeltus nepatogumus, kadangi ilgalaikio apsirijimo pasekmė yra neišvengiamas neįgalumas.

Jei kam šis mano tekstas pasirodytų pernelyg tiesmukas ar net užgaulus, primenu, kad jis toks visiškai nėra – tai tik šiek tiek ribota tolerancija.