Be abejonės, resursų telkimas gali padėti spręsti daug problemų, tačiau tikrai ne visas. Kaip kiekvienoje gyvenimo srityje yra pirmaeiliai, antraeiliai, lengvesni ir sunkesni klausimai, taip ir gynybos srityje egzistuoja analogiška gradacija. Besivystant naujoms technologijoms greitai keičiasi puolamųjų ir gynybinių ginklų galimybės ir tai reikalauja iš valstybių vis didesnio dėmesio ginkluotės arsenalo atnaujinimui, bet jo trūksta. Tuo labiau, kad didžioji dalis Europos šalių ginkluotės yra praeito šimtmečio antros pusės technologijų lygyje. Kai kurios naujų technologijų ginkluotės rūšys yra labai sudėtingos, brangios ir atskirai ne visoms šalims įperkamos.
Būtent dėl šios priežasties valstybės sujungia savo resursus brangių projektų vystymui ir jų diegimui. Kaip pavyzdį galima paminėti europinio naikintuvo sukūrimą. Visiškai kitokia situacija su priešraketinės gynybos sistemų diegimu Europoje. Tai grynai JAV produktas, o NATO Europinės dalies šalys tokio tipo ginkluotės sistemų neturi. Tokiu būdu JAV ne tik žodžiais, bet ir realiais veiksmais patvirtina savo įsipareigojimų partnerėms laikymąsi.
Iš kitos pusės JAV, išgyvendamos krizę priverstos taupyti savo lėšas ir mažina išlaidas gynybai. Kol kas planuojama, kad per dešimt metų gynybos biudžetas bus sumažintas apie 500 milijardų dolerių, ir jau dabar yra paskelbta, kad iš Europos bus išvestos dvi brigados. Amerikos kariuomenės mažinimas apima praktiškai visas kariuomenės rūšis, bet dar blogės, jeigu JAV kongresas nieko nepadarys, kad nuo 2013-01-02 nepradėtų veikti sekvestracijos įstatymas. Tada gynybos išlaidos dešimčiai metų būtų automatiškai mažinamos dar maždaug 600 milijardų dolerių. Vertinant dabartinę situaciją taip ir turėtų įvykti.
Šiandien vargu ar kas galėtų pasakyti, kaip atrodys Amerikos kariuomenė po antrojo lėšų apkarpymo. Aišku tik viena – kad dabartiniai NATO pajėgumai būtų išlaikyti, yra būtina JAV apkarpymus kompensuoti Europos lėšomis. Visos šalys kalba tik apie NATO sutarties 5 straipsnį, tačiau neįvertina situacijos, kad partneriai, išskyrus JAV, neturi tam pakankamų pajėgumų ir, greičiausiai galėtų padėti tik sprendžiant nedidelio, lokalaus konflikto problemas. Tai galima paaiškinti tik skiriamų lėšų stoka.
Paskutinėje Miuncheno konferencijoje buvo pritarta neterminuotam oro policijos misijos vykdymui Baltijos šalyse, kas ketverius metus atliekant misijos peržiūrą. Artimiausia peržiūra turėtų vykti 2014 metais. Tai – neabejotinas NATO partnerių sudėtingo darbo rezultatas. Tačiau nepamirškim, kad partneriams tai - papildomos išlaidos ir nemenkos, o ir mes privalome padidinti savo, kaip priimančios šalies, indėlį į šią misiją.
Prie to kažkiek tikriausiai prisidės ir Estija bei Latvija, bet kadangi tai siejasi su tam tikros infrastruktūros plėtra, didžioji finansinės naštos dalis atiteks Lietuvai. Štai čia ir kyla klausimas, ar būsim pajėgūs? Žvelgiant į šių metų biudžetą, galima pasakyti, kad ne. Tiesiog tam nenumatyta jokių finansinių išteklių. O juk tam, kad partnerių, dalyvaujančių misijoje, buvimo laikotarpis Zokniuose būtų pilnavertis, turėtume išspręsti daugybę problemų, trukdančių juo aprūpinti bei sudaryti sąlygas pilnavertėms treniruotėms. Visa tai reikalauja papildomų investicijų iš mūsų pusės.
Baltijos šalys turėtų sudaryti sąlygas skraidyti viršgarsiniais greičiais, įsteigti poligonus šaudymams ir bombordavimams, pateikti oro taikinius ir užtikrinti šimtaprocentinį mūsų teritorijos radiolokacinį dengiamumą bei sudaryti optimalų dengiamumą valstybės prieigose. Visa tai pareikalaus ne vieno milijono litų, o jų kol kas Vyriausybė neskyrė. Tai yra tikrai ne vienos Krašto apsaugos ministerijos problema, o visos Vyriausybės.
Draugai manęs dažnai paklausia - iš ko atimti? Mano galva, klausimas turėtų būti kitas. Kaip sudėlioti prioritetus? Atsakymas vėlgi būtų paprastas. Peržiūrime visus tarptautinius ir vidinius įsipareigojimus, labai kruopščiai nustatome prioritetų eiliškumą ir pagal tai skiriame resursus. Be abejo, derėtų atlikti ir padarytų klaidų analizę. Kaip pavyzdį galima būtų prisiminti Vilniaus Šeškinės stadiono epopėją. Kiek pinigų išleista ir kiek dar galima būtų išleisti? Gaila, bet panaši situacija yra įvairiausiose srityse, o tai jau reikšmingos sumos. Kaip pavyzdys Lietuvai galėtų būti Estija, taip pat turinti švietimo sistemą, „Sodrą“ ir kitas analogiškas struktūras, tačiau ne tik atlaikiusi krizę, bet ir sėkmingai žengianti į priekį lenkdama mus.
Šiuo metu pagrindinis dėmesys skiriamas pasaulinės krizės ir euro zonos problemų sprendimui, o karinio saugumo aspektai lieka šešėlyje. Tačiau netgi prieškriziniu laikotarpiu dauguma Europos NATO šalių gynybiniams pajėgumams išlaikyti skirdavo žymiai mažesnius resursus nei reikiami. Žinoma, gyvename sąlyginai ramiu laikotarpiu, revoliucijos, karai nedrebina senojo kontinento ir galime tuo džiaugtis, bet kas galėtų pasakyti, kiek dar taip gyvensime ir ką turėtume daryti, kad taip dar tęstųsi šimtus metų?
Nederėtų pamiršti, kad puolami silpnesni, o stipresnius pirmiausiai bandoma susilpninti ir tik po to pulti. Puikus susilpninimo pavyzdys yra Europos priklausomybė nuo Rusijos energetinių šaltinių ir tuo pačiu kai kurių Europos valstybių nepagarba mažesniems koalicijos partneriams. Čia turiu galvoje Prancūzijos pasisakymus apie praleistą Lietuvos galimybę patylėti, Vokietijos palaikytą dujotiekio tiesimą Baltijos dugnu, Prancūzijos laivo „Mistral“ pardavimą Rusijai. Tokių pavyzdžių yra žymiai daugiau, ir kyla klausimas, ar tikrai ta Europa yra tokia vieninga? Ar grynas pragmatizmas ir netgi laikina finansinė nauda nenustelbia strateginių tikslų.
Turbūt nėra priežasties pačiai Europai tiesti naftotiekius ar dujotiekius, jeigu tai savomis lėšomis padaro kažkas kitas ir kol kas tenkina jos poreikius. Tikriausiai jau primiršta situacija, kai žiemą buvo apribotas dujų tiekimas Europos šalims. Pasaulis vystosi labai sparčiai ir tie, dar prieš 30 metų buvę atsilikėliai, šiandien gali tapti lyderiais. O naujo lyderio siekiai gali labai skirtis nuo tų, kurie buvo puoselėjami ankstesnių lyderių. Štai jums ir konfliktinė situacija, kuri taikiai gali ir nebeišsispręsti.
Sparčiai besivystanti Kinija vis didina savo kariuomenės finansavimą, ji toli pažengusi naujausių technologijų diegime, o tai nenumaldomai prives prie jėgų persiskirstymo. Yra daug indikacijų, kad 2018-2020 m. gali tapti rimtų išbandymų metais. Laiko ne tiek jau ir daug, o ką darome mes? Kasmet prisidengdami įvairiausiais lozungais reformuojamės, puolame diegti įvairiausius, nelabai aiškaus naudingumo projektus, pridengdami juos nacionalinės reikšmės statuso suteikimu. O štai kariuomenė tokio statuso neturi.
Esami kariuomenės vienetai nesukomplektuoti ir net neplanuojama jų sukomplektuoti iki 2017 metų. Kariuomenės rezervas egzistuoja tik popieriuje. Tuo įsitikinti reikia visai nedaug. Tiesiog paskelbti aliarmą bet kuriam daliniui ir duoti užduotį išsiskleisti gynybai už kokių 100 km nuo jų dislokavimo vietos. Gaila, bet niekas nedrįsta to padaryti. Bet kai sakomos kalbos, bravūros nestinga. Pasirodo, mus visi giria ir kartais atrodo, kad mes stipresni net už anglus ar vokiečius. Iš tiesų esame labai ribotų galimybių valstybė ir kol kas nesiseka jų išplėsti.
Ar galime ką nors pakeisti? Manau, kad taip. Tik reikia nustoti kompetencijos stoką dangstyti nesibaigiančiomis reorganizacijomis ir reformomis bei naujo dviračio išradinėjimu. Tik didelius tikslus sau kelianti ir juos įgyvendinanti valstybė sudaro prielaidas savo piliečių gerovei.