Deja, verta pastebėti didelę skirtį, esančią tarp realios situacijos ir tos, kuri užvaldžiusi viešąjį diskursą bei kai kurių politikų darbotvarkę. Šios skirties analizei atspirties tašku pasirinkta Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio dvišaliame susitikime Latvijos vadovui Andris Berzinis išsakyta padėka už draugišką lenkų mažumos traktavimą Latvijoje, suteikiant visas galimybes išsaugoti savo tapatybę.
Nors kiek įžvalgesniam skaitytojui kyla klausimas, kokie gi tie Latvijoje galiojantys tautinių mažumų ir švietimo įstatymai, pamaloninę Lenkijos prezidentą? Galbūt Lietuva turėtų imti pavyzdį iš brolių latvių ir įdiegti kažką panašaus, siekdami išspręsti nesutarimus? Atsakymai, išdėstyti šiame straipsnyje, turėtų pagelbėti atskirti grūdus nuo pelų ir padėti adekvačiai įvertinti tikrąją situaciją. Juolab, kad sukurta fiktyvi priešprieša antilietuviškų jėgų itin aktyviai skleidžiama įvairiose tarptautinėse organizacijose.
Aptarus tris pagrindines lenkų nepasitenkinimą keliančias sritis: dvikalbę vietovardžių rašybą, asmenvardžių rašybą gimtąja kalba bei švietimo reformą – atsiras galimybė rasti atsakymą į klausimą, kokios priežastys lėmė esamą tarpvalstybinę situaciją ir kam ji yra naudinga.
Dvikalbiai vietovardžių pavadinimai
Latvijoje vienintelė oficiali valstybinė kalba yra latvių. Nors šalyje gyvena didelė, virš 25 proc. piliečių sudaranti, rusų tautinė mažuma, kuri praėjusį mėnesį nesėkmingai siekė rusų, kaip antrosios valstybinės kalbos įteisinimo, ji neturi išskirtinės teisės į vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašymą. Tai reiškia, kad visi gatvių bei vietovardžių pavadinimai yra rašomi valstybine kalba, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Už įstatymų nesilaikymą gresia atitinkama baudžiamoji atsakomybė.
Lietuvoje de facto egzistuojantys dvikalbiai gatvių pavadinimų užrašai pažeidžia net kelis teisės aktus: Valstybinės kalbos įstatymą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimą bei Vyriausybės nutarimą. Teismai yra ne kartą išaiškinę, kad dabartinė įstatyminė bazė neleidžia rašyti vietovardžių bei gatvių pavadinimų kita, nei valstybine kalba ir yra skyrę nuobaudas už įstatymų nesilaikymą. \
Nei Latvijoje (rusų – apie 25 proc.), nei Lietuvoje (lenkų – 6,6 proc.) nėra taikomos išimtys tankiai tautinių mažumų apgyvendintoms teritorijoms, todėl išskirtinis lenkų reikalavimas naudoti dvikalbes lenteles yra nepagrįstas, o savavališkas jų naudojimas – įstatymų negerbimas.
Asmenvardžių rašymas oficialiuose dokumentuose
Tik 59 proc. Latvijos piliečių etniškai priklauso latvių tautai, todėl, atrodytų, asmenvardžių originalia kalba rašymas turėtų būti menkai kvestionuojamas. Vis dėlto, vadovaujantis Valstybės kalbos įstatymu, taip pat Ministrų kabineto reguliacija Nr. 114, asmenvardžių rašyba įmanoma tik valstybine – latvių – kalba. Pagal dabartines nuostatas, asmens pageidavimu ir suderinus su atitinkamomis institucijomis, paso puslapyje „Kiti įrašai“ galimas spaudas „kituose dokumentuose asmens vardas ir pavardė rašomi“, kartu nurodant asmens vardą ir pavardę originalia kalba, lotynų rašmenimis.
Dėl nelietuviškų asmens vardų ir pavardžių rašybos asmens tapatybės dokumentuose LR Konstitucinio teismas padarė išvadą, „kad Lietuvos Respublikos piliečio pase asmens vardas ir pavardė turi būti rašomi valstybine kalba“. Ten pat konstatuota, kad LR piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, nelietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, jeigu jis to pageidauja.
Akivaizdu, kad šis klausimas Lietuvoje aktualiausias lenkų tautinei mažumai, tačiau net ir žymiai didesnes lenkų gyventojų gretas turinčiose šalyse, tokiose kaip Vokietija ar Anglija, tiek lenkų, tiek kitos tautinės mažumos neturi teisės rašyti asmenvardžių originalo kalba civiliniuose dokumentuose. Taigi, Lietuvos įstatymai niekuo nesiskiria nuo normalios europinės praktikos. Latvijoje įtvirtinta galimybė rašyti vardą originalo kalba „Kitos žymos“ puslapyje yra ne tik pritaikytina, bet ir aktyviai siūloma iš Lietuvos pusės kaip sprendimo būdas. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių lenkų jis atmetamas kaip nepakankamas. Toks modelis, veikiantis Latvijoje, jau atlaikė įvairių tarptautinių institucijų išbandymus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių standartus. Be to, ir Lenkija šiuo klausimu Latvijai nereiškia kokių nors pretenzijų.
Švietimo įstatymas – būti ar nebūti?
Paskutinis ir bene daugiausiai aistrų keliantis kriterijus – švietimo politika. Nors toliau pateikti faktai įvairiais kanalais buvo pabrėžiami nuolatos, deja, į juos reaguota vangiai. Būtina pateikti trumpą Lenkijos vadovo pagirtą Latvijos ir aktyviai puolamą Lietuvos švietimo įstatymų analizę, kuri paraleliai rikiuojant kintamuosius geriausiai išryškins realų vaizdą.
Kalbant apie finansavimą verta pabrėžti, kad pagal naująjį Švietimo įstatymą tautinių mažumų mokyklos iš valstybės biudžeto papildomai gauna nuo 21 proc. (mieste) iki 200 proc. (kaimo vietovėse) didesnį finansavimą. Latvijoje joks papildomas koeficientas nėra taikomas, vadovaujamasi „pinigai seka moksleivį“ principu ir tik tam tikri regionai skiria papildomas finansines lėšas (pvz. Ryga).
Iki šiol lenkų mažumos mokyklose beveik visi dalykai dėstyti lenkiškai. Naujajame įstatyme nustatoma, kad nuo 2011 m. rugsėjo mėn. tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalba mokoma tik Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietiškumo (pilietinės visuomenės klausimai). Būtina pabrėžti, kad mažumų mokyklose ir toliau gimtąja kalba mokomasi gerokai daugiau dalykų nei tai numatoma pagal tarptautiniu lygiu pripažintus standartus, kai 60 proc. dalykų turi būti dėstoma gimtąja, o 40 proc. – valstybine kalba. Latvijoje nustatyti dar griežtesni kriterijai: 60 proc. dėstoma valstybine kalba, o likę 40 proc. – gimtąja.
Lietuvos švietimo įstatymo nuostatomis siekiama palengvinti tautinėms mažumoms priklausančių mokinių integraciją ir jų pasirengimą tolesnėms akademinėms bei profesinėms studijoms. To siekiama ir valstybinės kalbos brandos egzaminu, kuris turėtų būti organizuojamas pagal vieningą programą visiems visų mokyklų tipų abiturientams, siekiant išvengti etninio diskriminavimo. Prie vieningo valstybinės kalbos brandos egzamino bus pereita laipsniškai. Šias nuostatas tikrino skirtingos tarptautinės organizacijos ir nei viena iš tarptautinių institucijų jų nepalaikė diskriminacinėmis ar asimiliuoti siekiančiomis.
Net iš nedidelės analizės matyti, kad Lietuvoje įtvirtintos švietimo reforma nei kiek nediskriminuoja tautinių mažumų ir lyginant su tarptautiniais standartais bei Latvijos praktika – yra itin švelni.
Ko iš tiesų siekiama?
Kovo 17-osios lenkų mitingo dalyviai galbūt pagrįstai reiškė pretenzijas dėl per staigaus lietuvių kalbos suvienodinimo tautinėms mažumoms, apeliuodami į tai, kaip jaustis moksleiviui, kuris per dvejus metus turi išmokti tai, ką jo kolegos lietuviai mokėsi daug ilgiau. Kita vertus, apie švietimo reformą kalbėta jau daugelį metų, todėl mokyklos, siekdamos aukščiausios kokybės savo moksleiviams, galėjo palaipsniui pereiti prie reikalaujamų standartų savo iniciatyva, ką padarė kai kurios rusų tautinių mažumų mokyklos.
Peržvelgus labiausiai lenkų mažumai nerimą keliančias problemas argumentai patys lengvai paneigia problemos egzistavimą. Negana to, Lietuvoje laisvai leidžiami laikraščiai bei žurnalai, transliuojama radijo stotis lenkų kalba, niekas už viešą lenkų kalbos vartojimą nebaudžia. Naujasis švietimo įstatymas siekia pilnaverčiai integruoti tautines mažumas į visuomenę, panaikinti kalbinį barjerą ir atsiradusias „kultūrines salas“.
Taip pat svarbu atsakyti į klausimą, kam naudinga tokia priešpriešą kurianti politika? Akivaizdu, kad ji visiškai nenaudinga lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, kuri yra dirbtinai skurdinama jų interesus neva atstovaujančio Tomaševskiui ir jo komandai, siekiant sudaryti kuo didesnę skirtį ir parodyti ją tarptautinei bendruomenei. Tokia politika nenaudinga ir lietuviams, kurie vykdydami normalią tautinių mažumų politiką yra be pagrindo apkaltinami nebūtais dalykais. Dargi, kuriama nereikalinga įtampa, kuri šaldo ir taip vėsius dvišalius santykius. Viešojoje erdvėje perteikiamo vaizdinio atskyrimas nuo realybės gali būti naudingas tik antilietuviškiems politikams Lenkijoje, kurie „kovą su lenkų tautos engimu“ gali naudoti kraudamiesi politinį kapitalą. Galiausiai, nestabilus ir nevieningas regionas itin naudingas Kremliaus interesams tenkinti.
P.S. Kartu su lenkais teko dalyvauti Vengrijos nacionalinėje šventėje Kovo 15-ąją ir vieningai atstovauti ne nacionaliniams, o bendrai mąstančių tautų interesams, tradicinėms bei krikščioniškosioms vertybėms. Dabartinių procesų Europoje kontekste ši dirbtinė priešprieša vietoj lietuvių bei lenkų tautų poreikių įgyvendinimo, atstovauja tik paskiroms polinėms jėgoms. Prezidentas B. Komorowskis susitikime su Latvijos vadovu taip pat pažymėjo, kad Latvija ir Lenkija turi bendrą poziciją daugeliu klausimų Europos Sąjungoje ir turėtų gilinti bendradarbiavimą joje. Esu įsitikinęs, kad normaliomis sąlygomis su Lietuva įmanomas identiškas ar net glaudesnis bendradarbiavimas.