A.Mackus. Lenkija ir Lietuva pavargo nuo Sikorskio ir Tomaševskio sindromų?

Diskusija apie Lietuvos ir Lenkijos santykius vis dar plūduriuoja emocijose ir visuotiniuose stereotipuose. Kamšydami jais argumentų spragas, politikai ir politikos apžvalgininkai pražiūri tris esminius faktus: Lenkija nėra vien tik Sikorskis, Lietuvos lenkai nėra vien tik Tomaševskis, o lietuviai nėra kovotojai prieš tautines mažumas. Paradoksalu, jog paskutiniu metu visa tai primena ir naujų lūkesčių dėl tolesnės dvišalių santykių raidos gali suteikti pats Lenkijos prezidentas – žmogus, kuris dar prieš gerą pusmetį savo protėvių kraštui (Lietuvai) nevengė kritikos.

Kovo 16 d. atsakydamas į žurnalistų klausimus B. Komorowskis pakartojo dar Vasario 16-osios vizito į Lietuvą metu įvardintą adekvatesnę ir labiau subalansuotą Lenkijos politiką užsienyje gyvenančių lenkų atžvilgiu: lenkų tautybės Lietuvos piliečiai gali tikėtis paramos iš Lenkijos pusės, tačiau ginčai dėl lenkų padėties yra pirmiausiai Lietuvos valstybės ir jos piliečių santykio reikalas. Ši mintis galėtų tapti supratinga atsvara užsienio reikalų ministro Sikorskio siekiams paversti LLRA skundus pagrindiniu ir išskirtiniu dvišalių santykių reikalu.

Ką griauna Sikorskis, atstatys Komorowskis?

Ryškėjančius Lenkijos lyderių laikysenos skirtumus puikiai atskleidžia internete paskelbta š.m. sausio 26 d. vykusio Lenkijos Seimo Ryšių su užsienyje gyvenančiais lenkais komisijos posėdžio išklotinė. Šiame posėdyje Sikorskio ministerijos atstovai viešai įvardino metodus, kuriais Lietuvos valstybės ir jos piliečių reikalai paverčiami Lenkijos ir tarptautinių organizacijų, o ne Lietuvos Respublikos rūpesčiu.

Pradėti galima nuo URM viceministro Jan Borkowskio išsakytos minties, jog Lenkija negali laukti, kol svarbius švietimo klausimus išspręs Lietuvos vadovai. Todėl, kaip tęsia viceministras, „tuo metu, kai Lietuva pirmininkavo ESBO, mes supažindinome su situacija ESBO Aukštąjį Komisarą Knutą Vollebecką, taigi – šūvis į dešimtuką. Ir jis ėmėsi to reikalo, pradėjo dirbti ir dar šis reikalas nėra užbaigtas“. 

Apie ESBO Aukštojo Komisaro viliojimą į Lenkijos URM tarnybą kalbama ir raštiškame ministerijos atsakyme į Seimo gruodžio mėnesio paklausimą. Čia pripažįstama, kad Lenkijos URM kreipėsi į Komisarą „savotiškos pagalbos“. O greta giriamasi ir apie kitus tarptautinius Lietuvos spaudimo projektus: apie Lenkijos URM suteiktą paramą į Europos Teisingumo Teismą Lietuvą padavusios pilietės Wardyn šeimai; apie Lenkijos diplomatų kliudymus Europos Taryboje vertinant Lietuvos Rėminės Konvencijos įgyvendinimo raportą; galiausiai – apie planus didinti spaudimą Lietuvai europiniuose ir tarptautiniuose forumuose, kol Lietuvos pozicija būsianti nepalanki.

Ši kaimyninės šalies diplomatijos darbų ataskaita rodo, kad Sikorskio ministerija dvišalį dialogą išmaino į spaudimą ir siekį tvarkyti kitos valstybės reikalus. Pavyzdžiui, tame pačiame posėdyje Seimo narys A. Gurskis išreikė atvirą nuoskaudą, kad Lenkijos ir Lietuvos Parlamentinė asamblėja veikia neefektyviai ir neaktyviai, „nes ponas ministras Sikorskis patarė, kad asamblėjos nariams geriau nesusitikinėti [su Lietuvos atstovais]“. O geriausiai ministro laikyseną reziumuoja Seimui pateikta Lenkijos URM išvada, „kad Lietuvos valdžios politika mažumų atžvilgiu yra apsunkinta XIX baimėmis, antilenkiškais ir nacionalistiniais stereotipais“.

Vertėtų pabrėžti, kad ši pribloškianti išvada neturi nieko bendro su faktine lietuvių pozicija ir politika vietos lenkų atžvilgiu. Tai matyti jau vien iš Lietuvos lenkams sudarytų švietimo sąlygų. Juk pusė visų užsienyje remiamų mokyklų, kuriose ugdymas vyksta lenkų kalba, yra ne kur kitur, o Lietuvoje. Kitaip tariant, Lietuvos lenkai, sudarydami vos 2 proc. užsienio lenkų, savo dispozicijoje turi kone 50 proc. visų lenkiškų mokyklų, esančių už Lenkijos ribų. Maža to, Lietuva yra vienintelė šalis Europoje, kurioje lenkų tautybės asmenys už Lenkijos ribų gali įgyti visą išsilavinimą gimtąja kalba. O kelios papildomos lietuvių kalbos pamokos, kurias įtvirtina įstatymas, niekuo neprasilenkia su Lenkijos ir kitų valstybių praktika, be to, jos yra numatytos ne pamokų, dėstomų tautinių mažumų kalba, sąskaita, tad niekaip netrukdys toliau puoselėti savo tautinį tapatumą.

Reaguojant į ginčą dėl asmenvardžių ženklų rašymo originalo kalba, pabrėžtina, kad Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos aiškinamajame rašte yra numatyta šalių teisė užrašyti tautinės mažumos atstovo asmenvardžio skambesį savuoju raidynu. Tai užtikrina ir Lietuvos įstatymai, kurie, beje, nepažeidžia ir 1994 m. Lietuvos-Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties, numatančios teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. 

Abejonių kelia ir nesutarimai topografinių vietovardžių rašybos, kadangi, kaip numato LR Valstybinės kalbos įstatymo 18 str., „tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis“ (iš šia teise Vilniaus regione puikiai naudojamasi).

Minėtieji pavyzdžiai byloja, jog agresyvi Sikorskio ministerijos pozicija ir grasinimai nekelti kojos į Lietuvą, kol ši neištaisysianti „klaidų“, neturi pagrindo. Lenkijos URM spaudimas lietuvių-lenkų santykius veda į aklavietę ir kuria įtampą, kurios apdairesnė retorika ir politika padėtų išvengti. Panašu, jog šį faktą ima suvokti net kai kurie aukščiausi Lenkijos pareigūnai, įskaitant kalbėjimo toną keičiantį prezidentą B. Komorowskį.

Bene pirmasis teigiamas prezidento politinės retorikos posūkis matyti dar 2011 m. rudenį. Lapkričio pabaigoje pasirodė jo pareiškimas, kad dėl nesutarimo lenkiškų mokyklų ir pavardžių rašybos klausimais negalima pradėti šaltojo karo ir kad tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje yra valia išspręsti įtemptų santykių problemą.

Kitas žingsnis – tradicinis Lenkijos prezidento dalyvavimas Vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventėje. Nors jo atvykimas į Lietuvą ir apsilankymas Šalčininkuose žiniasklaidoje įvertintas nevienareikšmiškai, teigiamų vizito aspektų būta daugiau negu neigiamų. Savo atvykimu prezidentas pagerbė Lietuvos nepriklausomybę ir suverenitetą. O susitikime su lenkų tautine mažuma bei sveikinimuose Lietuvos piliečiams jis laikėsi santūrios, subalansuotos retorikos, pažymėdamas, kad vietiniai lenkai turi ne tik teisę saugoti savo tapatumą ir kultūrą, bet ir pareigą būti lojaliais Lietuvos piliečiais.

Pastarasis prezidento teiginys yra tarsi tiesioginis kontrastas ligšioliniams kolegos Sikorskio pareiškimams. Žinoma, sąmokslų teorijų kūrėjai galėtų kelti įtarimus, kad tai ne konstruktyvumo siekis, o tik sena ir visiems gerai žinoma „gerojo ir blogojo policininko“ taktika, skirta pergudrauti nepaklusnius kaimynus. Bet labiau tikėtina, kad pasikeitusią prezidento retoriką lėmė visai kita priežastis. Visų pirma – paprastas suvokimas, kad ne visi LLRA eskaluojami skundai yra pagrįsti ir kad pagrindiniu dvišalių santykių varikliu turi būti ne faktams prieštaraujančios nuostatos apie tautinių mažumų padėtį, o bendri ekonominiai, energetiniai, geopolitiniai interesai, dėl kurių Lietuvos-Lenkijos bendradarbiavimas abiem šalims yra labai pravartus ir reikalingas. Tai patvirtina ir vizito metu paskelbtas Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitarimas asmeniškai globoti bendrus energetinius projektus.

Ką griauna Tomaševskis, atstatys Lietuvos lenkai?

Vasario 16 d. minėjimas Šalčininkuose atvėrė ir kitą pozityvų aspektą: ne visi vietos lenkai mąsto ir kalba antivalstybinėmis Valdemaro Tomaševskio intonacijomis. Šalčininkuose Lenkijos prezidentas buvo sutiktas ne tik lenkiškomis iškabomis, lenkiškomis vėliavomis ir nusiskundimais, kaip rašė spauda, bet ir lietuvių tautine atributika bei atitinkamais gestais, žyminčiais pilietinę pagarbą svarbiausiai Lietuvos valstybingumo šventei. Tai, beje, ne vienintelė užuomina apie šiandieninėje vietos savivaldoje padidėjusį supratimą, kad čia gyvenančius Lietuvos piliečius reikia įtraukti, o ne atriboti nuo Lietuvos valstybės gyvenimo. Naujausias teigiamas pavyzdys – Europos informacijos centro biuro Šalčininkuose atidarymas.

Tokie įvykiai gali reikšti padidėjusį vietos lenkų suinteresuotumą bendradarbiauti su centrine valdžia ir pasinaudoti siūlomomis priemonėmis Rytų Lietuvos regiono socialinei-ekonominei plėtrai. O tai šiam kraštui būtų ypač pravartu.

Galima sutikti su teiginiu, kad pagrindinės Vilniaus regiono problemos yra būtent ekonominės. Ir šioje srityje kaltę dėl regiono atskirties turi prisiimti ne tik vietinė valdžia, bet ir ilga virtinė aukščiausių Lietuvos pareigūnų nuo pat nepriklausomybės atkūrimo laikų. Reikia pripažinti, jog netolygus dialogas, socialinių-ekonominių problemų nesprendimas, bendrų kultūrinių projektų stoka kaip tik ir atvėrė nišą Tomaševskio politiniam radikalizmui. Ir, kaip parodė paskutinis kovo 17 d. mitingas, šis radikalizmas sėkmingai naudojasi lietuvių-lenkų įtampomis.

Žvelgiant iš kitos pusės, tikėtina, kad tolesnės pastangos taisyti padėtį ir atgaivinti pragmatinį bendradarbiavimą su Vilniaus regionu Tomaševskio vienvaldystę statys į pavojų. Ligšiolinė LLRA lyderio politinė retorika yra pagrįsta melavimu, kad jokios socialinės atskirties Vilniaus krašte nėra, kad visos Vyriausybės iniciatyvos šiame krašte bevertės ir kad niekas nesprendžia esminių problemų, kurių esą pagrindinė – lietuviškos valdžios užsispyrimas „mokyti svetimus (suprask – lenkų) vaikus“.

Viena vertus, ši retorika nenuosekli ir kupina vidinių prieštaravimų (neseniai naujienų svetainėje delfi.pl Tomaševskis patikslino, kad, pasirodo, diskriminuojamos ne mažumos, o visi Lietuvos piliečiai, turintys kęsti dabartinę valdžią). Kita vertus, akivaizdu, kad partijos lyderio teiginiai nėra visuotinis Lietuvos lenkų bendruomenės balsas. Ir jei pastangos gilinti tiesioginį bendradarbiavimą bus tęsiamos, anksčiau ar vėliau regione rasis savo rinkėjų neklaidinanti ir piliečių interesus geriau atstovaujanti politinė alternatyva.

Išvados

Lenkija nėra vien tik Sikorskis, Lietuvos lenkai nėra vien tik Tomaševskis, o lietuviai nėra kovotojai prieš tautines mažumas. Šių faktų užtenka išvadai, kad dabartiniai lietuvių ir lenkų bendradarbiavimo trikdžiai ir klausimai gali būti išspręsti teisingu ir abipusiai priimtinu būdu. Pagrindinė to sąlyga – nesuabsoliutinti emocijų ir atmesti išankstinius stereotipus. Tarpusavio pasitikėjimui galėtų pasitarnauti ir bendras katalikiškas tikėjimas, turintis vienyti, o nes skaldyti lietuvių ir lenkų tautas.

Galiausiai tolesnė dvišalių santykių eiga priklausys ir nuo to, ar sugebės tiek Lenkija, tiek Lietuva pripažinti savo klaidas.

Lietuvos Vyriausybė galėtų pradėti, pavyzdžiui, nuo pripažinimo, kad tautinių mažumų departamento panaikinimas buvo žalingas ir visiškai nepagrįstas sumanymas. Tuo tarpu Lenkijos prezidentas, kuris ką tik viešai padėkojo Latvijai už geranorišką politiką ten gyvenančių lenkų atžvilgiu, galėtų pradėti nuo rimtos analizės, palyginimo ir suvokimo, kad Lietuvoje vietos lenkų padėtis yra geresnė.