Pamėginkime savęs paklausti, ką darytų mūsų nedraugai, jei norėtų sužlugdyti mūsų šalį. Turbūt nereikia ypatingų teorijų, (nors jų yra, pavyzdžiui, Aleksandro Dugino „Geopolitikos pagrindai“) gali pakakti ir intuicijos.

Reikėtų sukompromituoti pasirinktą nepriklausomybės kursą, išjuokti ir pažeminti valstybės valdžios ir valdymo institucijas, pasiekti, kad į jas nenorėtų eiti dirbti kvalifikuoti darbuotojai. Jei neklystu, viešojoje erdvėje tik prof. P. Gylys nuosekliai ir nuolatos gina valstybinį sektorių ir aiškina visuomenei jo reikšmę.

Derėtų stabdyti energetinę priklausomybę mažinančius projektus. Per 22 politinės nepriklausomybės metus šį „uždavinį“ pavyko puikiai įgyvendinti. Per minėtą laikotarpį vargais negalais atsirado tik vienas objektas- naftos terminalas ties Būtinge turėjęs tapti alternatyva rusiškam "Družbos" vamzdžiui ir užtikrinti krašto nepriklausomybę nuo rusiškos naftos. Terminalas pradėtas statyti 1995 metais ir baigtas 1999 metų vasarą.

Kad jau atsirado terminalas, tai reikėjo „kažką daryti“ su Mažeikių naftos perdirbimo įmone. Tų pačių metų pabaigoje tuometinė Vyriausybė pardavė trečdalį "Mažeikių naftos" akcijų ir valdymo teises JAV bendrovei "Williams International". Ūkio ministerijos skaičiavimais, "Williams" valdymo laikotarpiu nuo 1999-ųjų iki 2002 metų rudens "Mažeikių nafta" patyrė 750 mln. litų nuostolių. Ir nors Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius tuomet teigė, jog Vyriausybė negalėjo nepasirašyti privatizavimo sutarčių su amerikiečiais, nes valstybei būtų grėsęs bankrotas, sandoris buvo galutinai sukompromituotas. Vienu metu, 2002 metų vasarą akcijas perėmus Rusijos bendrovei "Jukos", Mažeikių nafta netgi pradėjo dirbti pelningai. Kažkaip „sutapo“, kad 2003 metų spalį buvo suimtas ir nuteistas „Jukos“ koncerno prezidentas ir vadybininkas M. Chodorkovskis ir „Jukos“ apskritai išsitrynė iš verslo žemėlapio. Kai galiausiai 2006 metais iš rankų į rankas ėjusią "Mažeikių naftą" perėmė Lenkijos koncernas "PKN Orlen" - Būtingė iš esmės tarnavo rusiškos naftos eksportui.

Ir toliau nuosekliai torpeduojamos pastangos vystyti alternatyviąją energetiką. Sunkiai, netgi kurioziškai ir tik pernai gimė atitinkamas įstatymas, stringa poįstatyminiai aktai. Matyt todėl, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu grindžiama Lietuvos energetika galėtų užtikrinti energetinę nepriklausomybę ir tam pakaktų Lietuvoje esančių šių išteklių rūšių ir jų kiekio. Šalyje yra tokių atsinaujinančių energijos išteklių, kurių neturi kaimyninės šalys, pavyzdžiui, geoterminė energija. Pagal biomasės potencialą, Lietuva užima antrąją vietą ES.

Stringa Atominės elektrinės Koncesijos sutartis, nes potencialūs partneriai abejoja būsimosios elektros energijos kainos konkurencingumu. Šiaip taip kelią skinasi LNG terminalas, tačiau ir čia pasigirsta įspėjimų apie galimai nekonkurencingą produkciją. Realiai vis dar nepradedami elektros jungčių su Švedija (NordBalt) ir Lenkija (LitPol Link) darbai, nors parengiamoji stadija ir prasidėjo. Labai norėtųsi tikėti, kad stabdomi šie projektai vien dėl objektyvių techninių priežasčių. Tačiau kas galėtų paneigti, kad tai nedaroma už pakankamai nemažus pinigus?

Ką dar būtų galima nuveikti? Verta pasinaudoti mūsų nacionaliniais savęs menkinimo bruožais. Geriausiai tam tiktų žiniasklaida, televizija. Tegu neįsižeidžia žurnalistai, kurių daugelis iš tiesų stengiasi profesionaliai atlikti savo misiją- informuoti visuomenę. Bet kartu pripažinkime, kad dauguma media priemonių Lietuvoje šiandieną tik deklaruoja, kad yra laisvos, o realybėje priklauso vieniems ar kitiems verslo sluoksniams, koncernams, netgi bankams, nors įstatymiškai to ir neturėtų būti. Kitaip tariant, pagrindinis žiniasklaidos priemonių tikslas (nesakau, kad tokio tikslo apskritai nėra- yra, žinoma) ne informuoti visuomenę, ne ją šviesti, edukuoti, o daryti verslą arba kurti tam verslui palankias sąlygas.

Kai informacijos industrijoje klesti verslas, nenuostabu, kad ir produkcija tampa susijusi vien su sensacijų ar blogų žinių vaikymusi, nes tokią „medžiagą“ geriau perka. Gera žinia, pasiekimai tampa visiškai nepaklausūs, jei jų nelydi skandalas, akibrokštas ar bent kokia nors „mažytė katastrofa“. Pasiekimai ir laimėjimai tampa netgi erzinantys, sukeliantys pavydo ir įtarinėjimų audras, kurios nurimsta tik iškapsčius kokią nors pergalę sumenkinančią pikantišką naujieną. Tada belieka iš nevilties atsidūsti- va, estai, tai kitokie, nepraleidžia progos pasipuikuoti, save paaukštinti, pagirti- ir iš kur toks įžūlumas?..

Populiariausi skaitalai - apie nusikaltimus. Vienas iš „laisvųjų kanalų“ kiekvieną vakarą pamaitina tautą informacija apie kriminalus, žudynes ir prievartavimus. Kai žmogui ir taip nelengva sudurti galą su galu, jis privalo būti įtikintas, kad šviesa tunelio gale apskritai neegzistuoja, o jei ir yra, tai ta šviesa artėjančio traukinio... Brukama „tiesa“, jog Seime ir Vyriausybėje visi kasdien vagia, Specialiosios tarnybos visus seka ir klausosi telefoninių pokalbių. Kai kurios „Show“ laidos (iš anksto atsiprašau, čia tik mano asmeninė nuomonė) formuoja prastą miesčionišką skonį, abejotiną humorą ir tiražuoja iki koktumo įgrisusias istorijas apie tariamų „žvaigždžių“ gyvenimą... Nori- nenori turi persijungti kitą kanalą. Gerai, jei moki kokią vakarų kalbą ir turi technines galimybes, gali pasižiūrėti BBC, CNN, National Geographic, bet jei nemoki- puikus rusiškų kanalų pasirinkimas su milijoninėmis investicijomis ir tiksline pasiūla būtent mūsų piliečiui. Teigiama yra gal tik tai, kad, skirtingai nuo tarybinių laikų, mūsų valdžia negali pasinaudoti „tiesos skelbimo monopoliu“, tačiau yra ir kitas kraštutinumas- valdžia negali ir nesugeba užtikrinti visuomeninio intereso. Pavyzdžiui, Lietuvos televizija ir radijas, kaip visuomeninis transliuotojas, finansuojamas prasčiausiai visoje Europos Sąjungoje. Tuo tarpu media „invazija“ iš Rytų vis intensyvėja ir įgauna vis didesnį mastą. Pateikiamos kokybiškos, aukšto meninio ir profesinio lygio publicistinės, informacinės laidos, netgi kino filmai su „ideologiniu įdaru“. Kažkaip įstrigo per vieną iš kaimyninės šalies kanalų rodytas serialas „Jūrų vilkai“. Tai Rusijos Karinio jūrų laivyno specialusis būrys, paprastai veikiantis „priešo“ užnugaryje. Neretai tas užnugaris būna Baltijos šalys. Vienoje serijų kariams teko neutralizuoti diversantus, siekiančius diskredituoti „Nordstream“ dujotiekio statybą.

Daugybė“ nekaltų“ reportažų ar net humoro laidų, kuriose subtiliai išjuokiama Baltijos „nykštukų“ kariuomenė, pažeriama daugybė skepticizmo energetinės politikos atžvilgiu, piktinamasi istorijos interpretacija ir „tarybinės tikrovės“ iškraipymu. Po viso to „smegenų plovimo“ labai jau identiški kaimyninių valstybių lyderių kalboms atrodo kai kurie mūsų politikų pasisakymai...

Net sociologinius tyrimus įsigudrinta taip susukti, kad atsakymuose 70 procentų respondentų neva renkasi ekonominę gerovę, o ne šalies nepriklausomybę. Taigi, formaliai ir juridiškai būdami Vakarų įtakos erdvėje, informaciškai dar tebesame Rytuose. Ir mūsų keturiasdešimtmečių karta žymiai mieliau žiūri rusišką filmą ar laidą ir žymiai rečiau pasižiūri BBC ar CNN. Jei „Financial Times“ ar „Herald Tribune“ rašo apie tai, kas rūpi visam pasauliui, tai mes paprastai „murkdomės“ vietinių niekam neįdomių „sensacijų“ balose.

Nesiūlau ieškoti priešų užsienyje, nors tai ir išbandytas metodas, kuomet nesiseka tvarkytis namie. Sustokim ir apsidairykim, ar kas nors mumis nemanipuliuoja ir kam naudinga tai, kad vyksta aplinkui.

Tai padaryti žymiai sunkiau, nei iki 2004 metų, nes Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė ir dėka šių geopolitinių pokyčių tam tikra prasme netgi tapome Vakarų dalimi. Taip susiliejome su Vakarais, kad dalis Lietuvos ten jau išvažiavo. Dalinai nusivylus, dalinai netekus vilties, dalinai galbūt paprasčiausiai ieškodama patirties ir uždarbio, kad galėtų vėliau sugrįžti. Kad ir kaip ten būtų, per pastarąjį šimtmetį dėl okupacijų, karų Lietuva prarado apie trečdalį savo tautos.

Dėl šiuo metu tvyrančios ekonominės ir socialinės įtampos, dėl nusivylimo ir netikėjimo ateitimi, emigracijos mąstai tapo bauginantys ir tiesiogiai gresia tautos išlikimui. Turime surasti teisinius ir konstitucinius sprendimus, kad išsaugotume savo piliečius, o piliečiams padėtume išsaugoti pilietybę. Visi Lietuvos vaikai privalo būti vienodai brangūs valstybei, kad ir kur jie gyventų. Šviesios atminties prezidentas A. Brazauskas mėgo sakyti: „Nepakanka mylėti Lietuvą, reikia dar mylėti ir Lietuvos žmones“. Tai būtų nauja Nacionalinė idėja, kuri visus mus suvienytų, neatstumtų nei vieno galinčio ir norinčio dirbti Lietuvai. Taip, kaip žydų tauta sugeba ginti savo interesus visame pasaulyje ir kiekvienoje šalyje atskirai, kaip mūsų kaimynai lenkai didžiuojasi savo 20 milijonų Polonija, taip ir mūsų valstybė gali ir turi išmokti gerbti savo žmones, o žmonės gali ir turi išmokti gerbti save.