Idealiame pasaulyje užsikrėtimo principu turėtų veikti ir stiprūs pozityvūs jausmai – šiltas apkabinimas ar geras žodis turėtų šildyti ir kitą, sykiais ir visai nepažįstamą. Galbūt tokiu būdu prasidėtų masinė gerų emocijų epidemija?
Profesinė ir žmogiškoji šio teksto autoriaus dilema – kaip rašant apie itin piktus autorius atsispirti pagundai pačiam būti piktam, nors tai ir yra veikiau formos, nei turinio vilionės. Dėl tos formos išsyk ir turiu atsiprašyti, nes žinau, kad prastas burnos kvapas kartais gali užbaigti vos beprasidedantį puikų pašnekesį.
Išniro A. Užkalnis iš už kalno
Istorija apie Andrių Užkalnį kone primena pasaką – niekam nežinomas (juk visi kažkada būna nežinomi), didaktas „be diplomo“, iš britų salų Lietuvėlėn ėmė siųsti savo straipsniukus, katruos įvyniodavo į vakarietiškus pieniškus šokoladus, idant žvalgybai nekiltų įtarimo dėl siunčiamo nuodingo siuntinių turinio. Visai kaip koks Česlovas Milošas Šaltojo karo įkarštyje už Geležinės uždangos siųsdavęs pavojingų minčių persisunkusių knygų puslapius nedideliuose siuntinėliuose. Šaržuoju, žinoma – nei tų šokoladų, nei tų žvalgybininkų A. Užkalnio atveju, matyt, nebuvo.
To rašytojo, tiesa, esama netgi labai talentingo. Norint tuo talentu įtikėti man nereikia susipažinti nei su A. Užkalnio vedamos laidos reitingais, nei užsiimti skaitytojų komentarų aritmetika. A. Užkalnio gebėjimas meistriškai valdyti plunksną (užtat niekada – liežuvį) yra bemaž akivaizdus faktas, kurį aš, kaip atviras A. Užkalnio metodų kritikas, viešai pripažįstu. Visad gerbiau talentingus žmones ir (per) dažnai nepakenčiamą jų charakterį toleravau žmogiškai suprasdamas, kad būtų paprasčiausiai neteisinga visų kitų planetos mirtingųjų atžvilgiu, jei talentingas žmogus dar ir savo dūšia būtų toks šiltas, jog norėtųsi juo trintis it kamparu ar parsinešti namo, it kokį ryžą kačiuką.
Skaitytojui būtų visai padoru atskleisti, kad šis tekstas visai nėra apie Andrių Užkalnį. Šis tekstas net nėra apie A. Užkalnio vedamą televizijos laidą, kurios svečiais neretai tampa įvairaus plauko (sykiais ir intelekto) skandalistai – V. Šustauskas, V. Romanovas, ar išsilavinusios bei intelektualios, bet forma į pirmuosius panašios figūros kaip A. Maldeikienė ar A. M. Pavilionienė. Kaip tik forma išvardytuosius, šiaip be galo skirtingus žmones, ir vienija: visiems būdingas šventas įsitikinimas savo neklystamumu (o taip paprasčiausiai nebūna), patologiška neapykanta bet kokiai, netgi korektiškai reiškiamai kritikai, bei paranojiškas priešų aplink save matymas. Dar, tiesa, visuomet piktas, agresyvus, pakeltų antakių (ir tono) kalbėjimas, bemaž klykimas. Netaupo žmonės nei balso stygų, nei nervų...
Šis tekstas net nėra apie komunikaciškai neišprususią visuomenę, mūsų pačių, žinoma, kur laidą gali vesti kažką viso filmavimo metu kramsnojantis vedėjas (vis dar A. Užkalnis) ar, dar blogiau, koks Bernardas Gailius (LTV), kuris per savo amželį taip ir neišmokęs veidu reikšti nors menkiausios emocijos, įmanė prieš kamerą it koks distonikas bent jau chaotiškai gestikuliuoti rankomis. Manding, meritokratija Lietuvoje absoliučiai neveikia, netgi televizijoje, kur randasi vis daugiau netalentingų, netelegeniškų žmonių.
Ir vis dėlto šis tekstas nėra apie televiziją, laidų vedėjus ir net ne apie didžiąją A. Užkalnio gyvenimo meilę – patį Užkalnį. Šis tekstas yra apie A. Užkalnio skaitytoją. Taip jau tiesiog bus nutikę, kad A. Užkalnis tapo naujo viešojo kalbėjimo, ar, būkime tikslūs – rašymo, pradininku Lietuvoje, o vietos publikos ovacijos neslepiamam chamizmui ir net smurtui žodžiu, darsyk demaskuoja mūsų visuomenės simpatijas agresijai ir sąskaitų suvedinėjimui krumpliais. Net kai tie krumpliai – žodis.
Opiumas liaudžiai – maskuojamos neapykantos apnuoginimas
Protingam žmogui tarsi būtų ir akivaizdu, jog reiškinio, žmogaus ar produkto populiarumas ir kokybė ar, pavyzdžiui, talentas, yra skirtingos kilmės reiškiniai ir tarpusavyje judviejų nereikėtų maišyti: istorija pražudė per daug talentų ar ant visuomenės dėmesio pjedestalo šiuos užkorė gerokai pavėluotai, o tas žmogiškuoju požiūriu nėra teisinga. Tačiau vertindamas A. Užkalnio publikacijų žiniasklaidoje populiarumo priežastis, patį minimo autoriaus populiarumą laikau nekvestionuojamu faktu (kurio teisingumu tūlam skaitytojui nesunku įsitikinti), panašiai kaip katalikai deda lygybės ženklą tarp vieningos Europos idėjos ir krikščioniškosios demokratijos ar santuokos ir šeimos.
Antai kiti dar stengiasi išlikti politiškai korektiški, priklausomai nuo vidinės inteligencijos lygio, šlifuoja sakinių konstrukcijas, idant nieko neįžeistų, o A. Užkalnis „žiebia be skrupulų“ ir atvirai spjauna į visuomenės nuomonę, o šioji, pasirodo, esti netgi labai palanki. Palanki ta nuomonė dar ir dėl to, kad savo poziciją atvirai pareikšti ir puoselėjamą principą apginti Lietuvoje teišgali vos mažumos (nemaišyti su seksualinėmis), antai kiti („skystakiaušiai“) saugo besikaupiantį pyktį ir nepasitenkinimą viduje, vėliau jį išliedami ant „laipteliu žemiau“ stovinčiųjų – pavaldinių, vaikų, parduotuvės kasininkės ar kavinės padavėjos. Tik taip demonstruojant savo pranašumą galima „išsilyginti“ savigarbos raukšles. Prasminga šioje vietoje būtų retoriškai klausti – kiek „šaunu“ suduodi elgetai per veidą? Kita vertus gal ir naivoka tuo stebėtis šalyje, kur paplitusi jėgos kultūra ir kur net „McDonald‘s Lietuva“ save reklamuoja šūkiu „aš tave myliu, kiaule!” Jauku ir viskas.
Problema, kurią taip begėdiškai demaskuoja A. Užkalnio populiarumo fenomenas, yra ta, kad Lietuvoje gyvena neįtikėtinai daug pasyviai agresyvių, piktų ir silpnų žmonių – iš pažiūros niekuo neišsiskiriančių, tvarkingai atrodančių vyrų ir moterų, kurie susiduria su neįkandamu iššūkiu turėti asmeninę, ne aplinkos poveikyje susiformavusią nuomonę ir be emocijų, o dėl principo ją ginti. A. Užkalnio fenomenas demaskuojama ir tai, kad mūsų visuomenėje esama daugybės bailių, nuolankiai prisitaikančiųjų prie tų galios pozicijų, kurios yra šiandienos „meniu”, ir kurių principingumas ir begalinė drąsa atsiskleidžia nebent anoniminiuose komentaruose.
Plačiausias pastarųjų kontingentas, remiantis mano teorinėmis ir empirinėmis žiniomis, sutinkamas valstybės tarnyboje, kur stabiliausią karjerą padaro sau atlikusieji asmeninės pozicijos lobotomiją, vienodo blankumo funkcionieriai, uoliai vykdantys tiksliai duodamas komandas. Nors, reikia pastebėti, esama ir šioje srityje pozityvaus postūmio – Lietuvoje pamažėl randasi atsistatydinimo kultūra, kai visuomenės pasitikėjimą praradęs pareigūnas kaipmat atsistatydina, net jeigu ir nesama tiesioginės to pareigūno atsakomybės.
Politinio korektiškumo paskutinioji
Politinis korektiškumas ar bent minimalus jo lygmuo, sakytum inteligentiško, plačiai mąstančio ir kitą gerbiančio žmogaus savybė, Lietuvoje neranda paramos. Visuomenės polinkį tiesiam, arba taip sakant – „kas ant liežuvio...“, kalbėjimui išduoda ir tai, kad „ūkiškai“ (nemaišyti su infrastruktūra) mąstantieji ir kalbantieji susilaukia audringų masių simpatijų. Masių polinkis šiam „ūkiškumui“ plika akimi matyti politikoje: kiek širdžių užkariauja tokie paprasti (kai kam net ir prasti) politikos veikėjai, savo mintimis ir viešais pasisakymais virpinantys tūlo rinkėjo jausmų stygas, kaip V. Šustauskas, V. Uspaskichas, K. Brazauskienė ar V. Mazuronis. Subtilesni politikų pareiškimai, išvengiant glitaus populizmo, masių priimami kaip arogantiški, nesuprantami ar bent jau perdėm akademiški.
Šiuos kontekstuos nestebina ir ksenofobiniai, netgi lengvai fašistiniai kitos populiarios rašytojos Audronės Urbonaitės pasisakymai apie „mišrūnus“ ir „maišytus anūkus“ spaudai bei televizijai duotuose interviu, nesulaukiantys jokios principingos auditorijos įvertinimo, nebent tik provincialaus pasigerėjimo vylioke egzotika. Taip ir girdžiu – „kaip čia viskas tuos Rytuos įdomu, ypač tos įstrižos akys...“ Kaip tik dėl šios priežasties A. Urbonaitės romanai ir yra graibstomi knygynuose bei knygų turguose, nes juose atsispindinti daugeliui artima autorės pasaulėžiūra, kuri yra tokia beprotiškai tamsi ir beviltiškai provinciali. Kas kad paįvairinta sparnuotomis sąvokomis iš kartais pavartomo Tarptautinių žodžių žodyno.
Paguodos suteikia nebent tai, kad tie šiurpą keliantys reiškiniai, kaip mąžtantis pasaulis ar „tautų katilas“, A. Urbonaitės sutinkami ne su agresyviu priešiškumu (tai jau būtų A. Užkalnio „patentuota“ forma), o valstietiškais archetipais pažymėtu žmogišku smalsumu. Antai visad maniau, jog noras permiegoti su juodaode ir sudaužyti juodaodžiui kaukolę yra panašios kilmės impulsai.
Kaip tik čia ir glūdi atsakymas į klausimą, kodėl A. Užkalnio tekstai rezonuoja su šitokios gausybės Lietuvos žmonių pasaulėjauta: šalyje, kur vyrauja maskulinizmas, atviras jėgos ir netolerancijos demonstravimas, bet tuo pat metu yra įprasta negatyvias emocijas, nepasitenkinimą užgniaužti („plastikinis“ santūrumas Lietuvoje didi vertybė), kritišką nuomonę sau pasilaikyti, užuot silpnąjį, visuomet prisiimant kylančią riziką, apgynus, akis nuleisti, vieną dieną šie ilgai gniaužiami jausmai būtinai prasiveržia.
Tokioms „viršininko užguitoms biuro žiurkėms“ A. Užkalnis ir agresyvus jo kalbėjimas yra tikrų tikriausia terapija, nes kito rankomis išliejama viduje susikaupusi neapykanta. Tai panašu į Rodiono Romanovičiaus Raskolnikovo nuodėmę F. Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“, kai kirviu užmušęs nekenčiamą senę lombardininkę atsiskyrėlis studentas ne tik išsprendė savo problemas, bet ir išsivadavo pasaulį nuo dar vienos nedorėlės. Jei F. Dostojevskis per toli, galima ir suprojektuoti tokią situaciją – kai skrendant lėktuvu ar ilgai važiuojant autobusu kelias valandas be paliovos verkia vaikas ir visus tas siaubingai erzina, tai A. Užkalnis yra tas, kuris atsistoja ir suduoda tam vaikui per veidą, jį trumpam nuramindamas (šokas). Negražu, bet visus užplūsta išlaisvinantis palengvėjimas.
Tačiau gyvenime apstu situacijų, kai paprasčiausiai reikia kantrybės ir kumščiai jokios problemos nesprendžia. Ir net jei minima viešojo kalbėjimo forma ir yra atkreipiamas dėmesys į visuomenės skaudulius, dažniau žaizda tik gilinama, nes nepasiekiamos širdys tų, kam rašančiojo žodžiai adresuojami, nors bene visais atvejais pasiekiama kito efekto – neapykanta bei kartėlis akumuliuojasi ir nežinia kur bematyti jų galas. Taip pamažėl aptinkame save ydingo neapykantos rato epicentre, pasigesdami ir valios, ir minčių, kaip iš to rato išsivaduoti.
Demoralizuojanti neteisybė
Bet kurį žmogų juntama neteisybė, nors ir nebūtinai tiesiogiai jo atžvilgiu, be galo demoralizuoja. Itin jautrus neteisybei yra vaikas, kurį ypač užgauna neteisingumo jausmas, prislegiantis jį gelžbetoninės plokštės svoriu.
Kiekvienas žmogus, dar ne visai „atšipusiais“ jutimais, Lietuvoje regi neteisybės begalybę – koks eilinis turgaus prekeivis, ant supuvusių pamatų sukūręs verslo imperiją, demonstratyviai mėgaujasi savo „rolsroisais“ ar dukromis – žmonomis, kažkoks teisinį ir moralinį imunitetą turintis politikas atvirai tyčiojasi iš rinkėjų ir valstybės, kokia nors teisėja giedros dienos metu nevykdo teismo sprendimo, o Prezidentė už ją „griūva kryžium“ ir t.t. ir panaš. Taip, neteisybė beprotiškai demoralizuoja, ji verčia žmogų prarasti bet kokį tikėjimą teisingumu ir pačia valstybe apskritai. Naivu tuomet tikėtis, kad toks žmogus solidariais pagrindais investuos į tos valstybės ir visuomenės pažangą, jei kasdien regės dvigubų standartų ženklus. Ypač tuos, kurių kūrėjais yra tautos išrinktieji.
Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad net ir patyręs pačią didžiausią neteisybę, kaip sakė tikras dvasios aristokratas Viktoras Emilis Franklis, pats neįgauna teisės neteisingai elgtis. Agresyvus viešas kalbėjimas Lietuvoje, net ir lūpomis tų, kurie patys neteisybę patyrė, tik daugina tos neapykantos ir priešiškumo, kurio srovėse mes nepaliaujamai murgdomės ir turėtume bent pamėginti ne kakta pramušti mums kliudančią sieną, bet rasti joje įrengtas duris.