Eutanazijos esmė

Tai nepagydomo ir merdinčio ligonio aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštu prašymu gyvybės jam atėmimas ar padėjimas nusižudyti.

Eutanazija yra specifinė, intelektinė žmogaus savižudybės atmaina, kai beviltiškai sergančio žmogaus psichinės, dvasinės ir fizinės kančios jo paties noru ir valia nutraukiamos kitų rankomis. Žmogaus teisė išeiti iš gyvenimo yra neatsiejama nuo jo asmenybės orumo ir laisvės, psichinės nepriklausomybės ir saviraiškos gerbimo.

Svarbiausių būties ir savo lemties problemų sprendimas yra žmogaus, kaip laisvos ir nepriklausomos būtybės, autonomijos pagrindas.

Valstybės, negerbiančios žmogaus teisės reguliuoti savo paties gyvenimo ir nesuteikiančios teisės jam laisvai apsispręsti gyvenimo ar mirties klausimu, iš esmės lieka paženklintos išdegintu totalitarizmo įspaudu.

Eutanazijos draudimo esmė

Bažnyčia žmogaus atsakomybę prieš Dievą laiko absoliučia ir kartu įpareigoja merdintįjį paskutiniuoju gyvenimo laikotarpiu dalytis Kristaus kančia. Būtent moralinis eutanazijos draudimas yra priežastis, lemianti padarinius – teisinį eutanazijos draudimą ir jos kriminalizavimą.

Ar Bažnyčia yra nenuginčijamas moralinis autoritetas – skaisti kaip ledas, tyra kaip sniegas ir nesutepta jokiais skandalais, pavyzdžiui, pedofilijos? Toks retorinis, atsakymo nereikalaujantis klausimas liečia ne reikalo esmę, bet yra nukreiptas į instituciją?

Karolis Jovaišas
Reikalas tas, kad eutanazijos legalizavimo šalininkai palieka žmogui pasirinkimo galimybę – alternatyvą tarp nežmoniškos kančios paženklinto gyvenimo ir oraus bei garbaus išėjimo iš jo.
Žinoma taip, tačiau nukreiptas būtent todėl, kad Bažnyčia laiko save švariu, neklystančiu ir nesuteptu moraliniu autoritetu, kuris turi teisę primesti kitiems savo nuomonę ir nurodyti kaip žmogus turi elgtis toje srityje, kurioje jis yra pats sau šeimininkas.

Deja, specifinės savižudybės atmainos atveju iš esmės nėra įmanoma įrodyti, kas – eutanazijos draudimo ar legalizavimo šalininkai yra teisūs, kieno argumentai yra svaresni ir sunkiau atremiami. Žinoma, šis teiginys teisingas, kai kalba eina ne apie dvejojančius, bet apie tvirtai apsisprendusius asmenis.

Išties, ar galima reikalauti, kad žmonės savanoriškai atsisakytų savo pažiūrų bei įsitikinimų ir prisiimtų kitų pažiūras bei įsitikinimus? Ar moralu suvaržyti žmogaus apsisprendimo teisę tokio klausimu, ar jam gyventi nežmoniška kančia paženklintą gyvenimą, ar oriai ir garbingai išeiti iš jo?

Ar egzistuoja neatremiami argumentai?

Eutanazijos priešininkų nuomone egzistuoja vienas svarus ir neatremiamas eutanazijos draudimo argumentas. Jo esmė ta, kad beviltiškai sergančio ligonio valia visai nebūtinai yra išreikšta adekvačiai. Priešingai, visuomet egzistuoja galimybė, kad ji bus iškreipta ir falsifikuota.

Remiantis šiuo argumentu daroma ir kita išvada. Žmonės kito žmogaus skausme ir mirties baimėje jaučia savo skausmą ir mirties baimę. Vadinasi, jie bijo, kad ne tik kito žmogaus, bet ir jų pačių sutikimas išeiti iš gyvenimo gali būti iškreiptas, išgautas apgaule ar suklastotas.

Lengvabūdiškumo viršūnė būtų atmesti ligonio valios iškraipymo ir falsifikavimo galimybę. Tačiau tokios galimybės negalima atmesti ir tuomet, kai žmogus išreiškia savo valią dėl testamento, sutarties sąlygų, įsipareigojimų, duoto žodžio ir pan. 

Problemos esmė ta, kaip užkirsti kelią galimybei iškreipti žmogaus valią ar ją falsifikuoti, o ne atimti iš jo galimybę išreikšti šią valią. Vienas seniausių civilizacijos istorijoje falsifikavimo objektų yra pinigai.

Ar tai reiškia, kad žmonės turi atsisakyti pinigų? Arba, atvirkščiai, kurti patikimesnes apsaugos nuo jų klastojimo priemones. Vietoj realių, mes galime disponuoti ir disponuojame virtualiais pinigais, tačiau ir tuomet lieka atviras bei aktualus klausimas dėl mūsų valios disponuoti tokiais pinigais iškraipymo ir falsifikavimo.

Ar įmanomas protingas ir racionalus sprendimas?

Eutanazijos kriminalizavimas brutaliai primeta žmogui vieną privalomą elgesio modelį ir atima galimybę priimti savo nuožiūra ir valia sprendimą toje srityje, kurioje jis yra savęs paties, savo kūno ir sielos valdovas.

Žinoma, eutanazijos legalizavimą galima grįsti analogišku argumentu. Atseit, vieni, laikydami save lygesniais ir teisesniais už kitus, primeta jiems privalomą elgesio modelį ir kartu žeidžia religinius, moralinius ir dvasinius eutanazijos draudimo šalininkų jausmus.

Tai akivaizdžiai pažeidžiamas argumentas. Reikalas tas, kad eutanazijos legalizavimo šalininkai palieka žmogui pasirinkimo galimybę – alternatyvą tarp nežmoniškos kančios paženklinto gyvenimo ir oraus bei garbaus išėjimo iš jo.

Ši pozicija palieka teisę žmonėms priimti tokį sprendimą, kuris tenkina jų siekius, norą ir apsisprendimo teisę. Eutanazijos legalizavimo šalininkai visiems be išimties žmonėms suteikia galimybę apsispręsti savo gyvybės ar mirties klausimu.

Tačiau kitaip nei jų oponentai, jokio privalomo sprendimo jie neprimeta, taigi, besąlygiškai gerbia kitų žmonių teisę turėti savo nuomonę bei įsitikinimus, ir, žinoma, elgtis taip, kaip liepia jų įsitikinimai ir sąžinė.