Sakysit, privatus verslas ir valstybė – tai visiškai skirtingos organizacijos? Taip, organizacijos skirtingos, bet vidinė komunikacija reikalinga bet kokiai organizacijai. Jeigu privačiame versle yra darbuotojai, tai valstybėje yra piliečiai. Privačiame versle formaliai savininkas turi daugiau galių, pati struktūra ir hierarchija yra efektyvesnės. Bet paskutiniaisiais dešimtmečiais versle pagrindine vertybe tampa darbuotojas, todėl vadyboje vis daugiau dėmesio imama skirti demokratijai ir, svarbiausia, vidinei komunikacijai.
Kodėl verslas investuoja tūkstančius ar net milijonus litų į vidinę komunikaciją, kuri neduoda jokios tiesioginės ekonominės naudos? Nes verslas žino, kad turėti patenkintus darbuotojus apsimoka. „Harvard Business Review“ visiškai neseniai paskelbė tyrimą, kuriame skaičiais patvirtinama tai, kas jau buvo žinoma: laimingų darbuotojų produktyvumas 31 proc. didesnis, o kūrybingumas – net 300 proc. Ir efektyvi vidinė komunikacija yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių darbuotojų didesnį pasitenkinimą darboviete.
Kol pasaulio protai sugalvos, kaip tai padaryti, gali praeiti ir keli, ir keliolika metų. O štai iš verslo galima pasimokyti jau šiandien. Romos imperatorių siūlytas principas „duonos ir žaidimų“ šių laikų valstybei jau nebetinka.
Tikslas. Pirmiausia, bet kuris šiuolaikiškai valdomas verslas turi ne tik turėti tikslą, bet ir jį „parduoti“ darbuotojams, kad šie juo patikėtų ir norėtų jo siekti (o nebūtų verčiami jo siekti už gaunamą atlyginimą). Tikslas turi įkvėpti darbuotojams tikėjimą organizacija.
Ar Lietuvos valstybė turi kokį nors trumpalaikį ar ilgalaikį tikslą, kurį žinotų ir kurio siekti norėtų visuomenė? Iš pradžių buvo Nepriklausomybės siekis, prieš dešimtmetį reikėjo įstoti į ES, NATO, vėliau buvo euro įsivedimas, o dabar net ir šio tikslo neliko.
Įtraukimas į sprendimų priėmimą. Verslas įtraukia darbuotojus į sprendimų priėmimą dėl dviejų priežasčių – darbuotojai yra motyvuojami sprendimus vykdyti, nes jie iš dalies yra jų pačių. Taip pat šiuo atveju galioja taisyklė, kad kuo daugiau galvų, tuo teisingesnis sprendimas.
Valstybiniu lygiu šį punktą gana efektyviai naudoja Švedija – ji lėta priimant sprendimus, nes siekiama, kad visi susitartų ir būtų rastas geriausias sprendimas. Susitikinės ir susitikinės valdžios atstovai su bendruomenėmis dėl kokio nors tilto ar viaduko statybos, svarstys ir svarstys, bet kai švedai galiausiai pritars statybai, bus rastas sprendimas – jis jau nebekeičiamas ir vykdomas nuosekliai.
Tuo tarpu Lietuvoje sprendimų projektai gimsta valdžios koridoriuose, geriausiu atveju aptariami su samdytais konsultantais ir tik tada pristatomi liaudžiai. Svarbesniu atveju dar suorganizuojami taip vadinami svarstymai arba klausymai – t.y. porą valandų pasėdima, pasiklausoma kritikos ir pastabų. Tada dažniausiai visi pasiūlymai atmetami, ir valdžios koridoriuose pagimdytas projektas priimamas kaip neva jau suderintas su žmonėmis. Versle tokio spektaklio niekas net nesivargintų daryti – jeigu nenorima įtraukti darbuotojų į sprendimo priėmimo procesą, tiesiog nusprendžiama be jų ir tiek.
Įtvirtina vertybes. Jeigu tikslas vidinėje komunikacijoje atsako į klausimą „vardan ko?“, tai vertybės pasako „kokiu būdu?“. Vertybės koduoja elgsenos modelį, etinius principus, kurie yra šalia įstatymų ir taisyklių. Verslo laukia sėkmė, jeigu jis sugeba užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas žinotų, kas leistina ir kas neleistina tam tikrose situacijose, o taip pat girdėtų, kad bet kuris pažeidęs šias taisykles yra baudžiamas. Ir įmonės vadovas, jeigu jis nori išlaikyti neformaliąją įtaką, turi rodyti pavyzdį.
Tačiau versle retai baudžiama, dažniau stengiamasi parodyti ir paskatinti gerus pavyzdžius. Bet jeigu jau reikia imtis bausmių, tai ji turi būti vienodai griežta bet kurias pareigas užimančiam darbuotojui.
Lietuvos valstybėje neetiškumo yra tiesiog per daug. Paprasčiausias pavyzdys – Seimo narių išradingumas „įsisavinant“ kanceliarinėms išlaidoms skirtas lėšas. Versle tai būtų pavadinta paprasčiausia vagyste, ir darbuotojas būtų atleistas – nesvarbu, kokios jo pareigos.
Tačiau valstybės atveju viskas lieka kaip buvę, nesiimama jokių priemonių. Ką tokiu neveiklumu valstybė pasako paprastiems žmonėms? – „jeigu sugebate ir turite priėjimą prie lovio, turite pažinčių, „kombinuokite“. Tačiau daugelis žmonių to nenori daryti arba negali, jie tik mato neteisybę. Todėl tokia informacija juos demotyvuoja, daro juos nelaimingus. Ir to nekompensuosi net ir didesniu atlyginimu.
Pabaigai, versle galioja labai svarbus dėsnis – tinkamas atlyginimas yra labai svarbu, tačiau didžiausia kvailystė ir klaida yra samdyti žmogų, kuris dirba įmonėje tik dėl gaunamo atlyginimo. Nebent jau nebėra kitos išeities.
Tačiau valstybė pernelyg dažnai kalba apie tokią kvailystę – kad emigraciją išspręs didėjanti žmonių gerovė, augantys atlyginimai. Taip, to reikia, bet TIK TAI emigracijos neišspręs, jeigu žmonės neturės motyvacijos likti Lietuvoje.