Kompiuterio ekrane žiūriu į Gintenio Umbraso atsiųstą elektroninį atviruką, vaizduojantį vinį su dedikacija: „gvozdikas Klarai ir Rozai“. Žiūriu ir stebiuosi. Šventė sugrįžo.
Nebe gvazdikų (Gyti, būsi prašovęs, gvazdikai šios dienos ženklu buvo prieš dvidešimt metų), o tulpių pavidalu.
Vilniaus gėlių turgeliuose ketvirtadienį vėl buvo tiršta mašinų ir vyrų, oriai nešančių gražias ir „valdiškas“ (kolegėms!) gėlių puokštes rankose, skubančių lygiai taip pat kaip tais pusiau nebeatmenamais laikais.
Vadinasi, šventė atgijo – kažkaip pati savaime. Nejaukiai kalendoriuje ji įsispraudė tarp dviejų Lietuvos nepriklausomybės šventimų, Užgavėnių su jų avikailiais ir blynais, Kaziuko ir komerciškojo Valentino.
„Ką planuojate veikti vakare“? – klausė manęs manikiūrininkė grožio salone, tikėdamasi klasikinio atsakymo: „Vakarieniausim prie žvakių“.
Neveikiu nieko ypatinga, nes Kovo aštuntoji nėra mano mėgstama šventė. Nejaučiu nostalgijos nei raudonoms vėliavoms, nei Leonido Brežnevo portretams, nei išsikvėpusiems sovietinių senukų limonadiniams šūkiams apie ekonomiką, plėšinius ir tarybinį žmogų.
O štai apie moteris, tą šventę sukūrusias, pagalvoju dažnai. Apie anekdotų herojėmis tapusias Klarą ir Rozą, kurios tikėjo ir postulavo kitokį pasaulį ir idealus, rašomus iš didžiosios raidės.
Kurios savo rankomis, likimais ir molekulėmis keitė seną pasaulį, jų nuomone, atgyvenusį ir numirusį. Pasaulį, kuris turėjo būti varu išvarytas bet kokia kaina.
Galvoju ir apie garsiąją Aleksandrą Kolontaj, pirmąją moterį socialinių reikalų komisarę Rusijos bolševikų vyriausybėje, pirmąją moterį diplomatę pasaulyje – bolševikų Rusijos ambasadorę Norvegijoje, Meksikoje, Švedijoje ir Tautų Lygoje, blizgėjusią vogtomis caro šeimos brangenybėmis diplomatų rautuose (priėmimuose) ir nuolat raginusią Rusijos moteris – mokytis, mokytis. Pirmąją, pirmąją, pirmąją.
Tai toji A. Kolontaj įkalbėjo Vladimirą Leniną Kovo 8-ąją švęsti kaip institucinę sovietų Rusijos Moters dieną. Tai jai priklauso garsioji (tikra ar tik legendinė – ne tiek jau svarbu) frazė apie tai, kad į lytinius santykius komjaunuoliams sueiti taip pat paprasta, kaip išgerti stiklinę vandens.
Revoliucija – dalykas rimtas. Joje lūžo likimai, visuomenės normos ir žmonės. Lūžo ir pati pasionariškoji A. Kolontaj, lūžo ir Roza.
Lietuvoj tokios begalinės moterų jėgos ir pasiryžimo gal nė nebuvo. Ar bent neišliko visuotinėj sąmonėj? Galbūt čia tiesiog pasigauti ir pritaikyti svetimi vėjai – ten, kur galima ir kiek galima?
Ne, gal panašios pasionariškos moteris būta, ji – Žemaitė. Kas kad su skarute, kas kad dramos ir apysakos prastos. Greičiausiai ji irgi šventė Kovo 8-ąją. Amerikoje. Ir ne kaip bolševikinę (A. Kolontaj įteisintą), o kaip tarptautinę (Klaros Cetkin ir Rozos Luxemburg pradėta) Moters dieną.
Visa kita – gvazdikai, plakatai, žibutės mamoms, negrabiom mokyklinukų rankom atvirukuose nupiešti spalvoti aštuonetai – radosi paskui. Kai pačios moterys prarado tą ugningą polėkį nesitaikstyti ir reikalauti.
Klaros Cetkin, Rozos Luxemburg, Aleksandros Kolontaj ir Julijos Žymantienės pasiryžimo molekulių kaina keisti pasaulį, užsispyrimo ir dvasios tvirtybės šiandien, kai ant daugybės moterų darbo stalų vėl sužydo Kovo 8-osios gėlės, aš vis dar nematau.
Taip taip, nepamiršau ir laikmečio žymių: vien mokytis jau nebereikia. Lietuvoje jau turim prezidentę ir Seimo pirmininkę, krašto apsaugos bei finansų ministrę, ir net lygių galimybių kontrolierę.
Regis, visa svarbiausia valdžia – amazonių rankose? Čia – Lietuvoje, o ne kokiose nors danijose ir amerikose. Visi žiūrėkite, gėrėkitės ir pasitempkit, lygiuokitės į mus!
Tik kirba klausimas, kiek reali toji Lietuvos amazonių valdžia ir kiek joje formalumo, moteriško dekoro su vyriškuoju turiniu? Gal ne bėda, kad šioji Amazonių Respublika yra gerokai nuosaikesnė, atlaidesnė nei pereitojo šimtmečio A. Kolontaj ar net Žemaitė. Ugninga pasaulio pertvarka? Ne, tulpių pakaks.
Juk visos Lietuvos valdžios moterys net dirba pareigybėse tradiciškai įvardijamomis vyriškąja gimine. Ne prezidentės, o prezidento ir ministro, net kontrolieriaus institucijose. Kasdien jos pasirašo pluoštus raštų, papuoštų savo vyriškųjų pareigybių pavadinimais, vien tik raštų apačioje prisegdamos ir savo lyties žymę. Juk galima, jei minima ir pavardė.
O kaip kitaip – taip liepia NORMA. Ja vadovaujantis, visuose Lietuvos tarnybiniuose blankuose pareigybės yra įvardijamos vyriškai – neišskiriant nė lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos.
Dar daugiau, visi Lietuvos aukštojo mokslo diplomai tūkstantinėms studenčių minioms kasmet išduodami su vyriškos giminės galūnių pareigybėmis. Laimos ir Auksės tampa inžinieriais, kino operatoriais ir net menotyrininkais.
Pirmoji Lietuvos Respublikos dama taip pat dirba ne savo, o prezidento, vyriškoje, institucijoje ir pasirašo dokumentus tos institucijos vardu.
Ir žaibas iš dangaus netrenkia.
Paaiškinimų daug. Jų solidžiausias – nekvestionuojama tradicija. Švietimo ministerija aiškina, esą diplomai suderinti su Valstybine lietuvių kalbos komisija. Lyčių lygybės kontrolieriaus tarnyba užtikrina, kad niekas iki šiol nesiskundė dėl diskriminacijos. Kalbos inspekcija aiškina, kad jie prižiūri darbo skelbimus ir ten yra įvedę dviejų lyčių lygybės tvarką.
Pasak Lietuvių kalbos komisijos, tos vyriškos prezidento ir ministro institucijos bei pareigybės išties yra ne vyriškos, o niekatrosios giminės. O sykį niekatrosios giminės lietuvių kalboje nėra, išskyrus „vėplą“, „gvėrą“ ir kitus niekinamuosius žodžius, reikėję tas pareigybes logiškai įprasminti.
Zvonkės, Bunkės ir kiti moteriški asmenvardžiai, Lietuvių kalbos komisijos konsultantų žodžiais, – visai kita daina. Čia – daug lengviau, mat tik iškrito priesaga, kuri ir buvusi vėlyvos darybos (vėlyva šiame kontekste yra poros šimtų metų senumo).
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos aiškinimu, tokie asmenvardžiai – šešerių metų nuoseklaus darbo rezultatas, su Lietuvių kalbos komisija esą dirbti ties reformomis sunku.
Čia mano tulpė ima vysti.
Juk kalbama apie raides, o ne kokį dujų terminalą. Kalba – visuomenės dvasios, o ne tik jos suguldytų plytų išraiška. Čia viską galima pakeisti, jei norėtume. Ir pinigų, biudžeto eilučių nereikia tiek jau daug. Tik įstaigos atsargios – vis paklausia, ar mane, kvestionuojančiąją, diskriminuoja tokia padėtis. Ne, nediskriminuoja. Vilkolakis – ne aš. Tik glumina. Be galo.
Ir apie diskriminaciją nė vieno rašto nė neketinu rašyti, juk čia ne mano, o krašto apsaugos ministro, prezidento ir lyčių lygybės kontrolieriaus darbas „ex officio“, taip sakant, juk tai ne aš, o jos ir dar daugybė moterų kiekvieną dieną raštus pasirašinėja vyriškųjų institucijų vardu.
O tas švenčiausias, nepajudinamas, lietuvių kalbos normas juk kodifikavo vyrai, ir darė tai tokiais laikais, kai moterų tarnybose tiesiog nebūta. Tos, kam labai pasisekė, galėjo tapti žmonomis, o čia labai tradiciška ir moteriška tarnyba.
Net daug vėliau lietuvės moterys šviesuolės, plėtojusios lietuvių kalbos semantinį lauką, gyveno daug kukliau ir tenkinosi visiškai mažu: Žemaitė rūpinosi runkelių derliumi, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – vaistine, Šatrijos Ragana – mokykla, ir visos jos – Povilu Višinskiu.
Vėliau – nebūta reikalo. Valytojų, tradiciškai moteriškos profesijos atstovių, Lietuvoje įsprausti į kokį nors valstybinį kanoną nė nereikėjo, o visa kita buvo vyriškosios NORMOS gniaužtuose.
Lig šiol tylu ramu, visiems gerai – ir inžinieriams, ir kino operatoriams, net jei jų vardas – Laima. O man šiek tiek gėda – prieš Rozą ir prieš Klarą, ir prieš Aleksandrą, net prieš Juliją. Ypač šiandien, kol nenuvyto Kovo 8-osios tulpė.