Didelį būrį Lietuvos politikų ir teisininkų sausio mėnesį aplankė toks virtualus tarpininkas. Tame neapčiuopiamame interneto pasaulyje net negali tvirtinti, kad tarpininku besivadinantis kam nors tikrai atstovauja. Net negali būti tikras, kad toks apskritai egzistuoja. Net negali būti tikras, kad egzistuodamas būtent tas asmuo jums rašo. IP adresas nėra autentiškumo įrodymas. Jis tik paliudija, iš kokio kompiuterio atėjo laiškas.
„Snorą“ numelžę Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas ne veltui suskubo į Londoną. Pagrindinis jų tikslas – nepakliūti į teisiamųjų suolą Lietuvoje, ir tam jie pasisamdė vieną žymiausių Didžiosios Britanijos advokatų kontorų Mishcon de Reya (Miškon de Rėja). Jiems pateiktų kaltinimų išgrobsčius patikėtus indėlininkų pinigus gynyba neginčija, ir jų didžioji viltis yra būti pripažintais tokiais lietuviškais Chodorkovskiais, režimo aukomis. Štai Londone Borisas Berezovskis, apsigobęs angliško prieglobsčio apsiaustu, bylinėjasi dėl milijonų su Romanu Abramovičiumi, kuris nusipirkdamas „Chelsea“, drauge įgijo saugumo polisą, jeigu ir jį užgultų Kremliaus nemalonė. Tačiau V.Putino režimas – tai ne Europos Sąjungos valstybės teismas. Išvengti jo gali padėti tos šalies teisėsaugos diskreditavimas Anglijos teismo akyse.
Taigi sausio mėnesį visas pulkas Lietuvos politikų, teisėjų, prokurorų, antstolių elektroniniu paštu gauna komercinį pasiūlymą, kurį jums pacituosiu:
„Viena žymiausių Anglijos advokatų firma ieško autoritetingų lietuvių teisės akademikų, kurie galėtų suteikti informacijos arba paliudyti apie valdžios daromą įtaką teismų veiklai, apie teismų nepriklausomybės pažeidimus Lietuvoje. Už konsultacijas ar dalyvavimą teismo procese bus apmokėta pagal susitarimą.“
Kuo didesnis adresatų skaičius, tuo didesnė tikimybė, kad kas nors užkibs ant jauko. Net absoliučiai akivaizdūs sukčiavimai sugeba rasti aukų. Kad ir asmeniški pasiūlymai ES piliečiui iš nematyto negirdėto Nigerijos ministro sūnėno padėti pervesti milijonus už atitinkamą atlygį. Bet pasitaiko žmonių, kurie patiki neva pinigus plaunančiais sukčiais ir įklimpsta iki ausų. Tų afrikiečių net tapatybės neįmanoma nustatyti, o čia ir pasirašyta: dr. Vladas Maželis, Ph. D., Ed.D. Tūlas tautietis prisistato kaip Amerikos mokslininkų federacijos, Human Rights Watch ir Amnesty International narys.
SSRS ambasadoje Vašingtone pirmuoju sekretoriumi 1982-86m. dirbo kadrinis KGB karininkas Vaclovas Sakalauskas. Taip aukštai sovietų diplomatijoje nebuvo išsitarnavęs net Justas Paleckis, kuris tik nepriklausomoje Lietuvoje pakeitęs roges pasiekė ambasadoriaus rangą. Viename savo raportų V.Sakalauskas mini Vladą Maželį, 1983 atvykusį į JAV pas gimines ir nepasirodžiusį vizos galiojimo terminui pasibaigus. KGB agentas gavęs žinių, jog šis asmuo, prisistatinėjęs žymiu pianistu iš LTSR, kreipėsi politinio prieglobsčio.
Paklausiau keleto vyresnės kartos žinomų Lietuvos pianistų, ar jie atsimena tokį savo kolegą. Nė vienas neprisiminė. Pakalbinau Romą Sakadolskį, kuris tuo metu dirbo Vašingtone „Amerikos balso“ radijo lietuvių redakcijoje. Šis irgi negalėjo prisiminti tokio asmens, nors pabėgėlių kultūrininkų iš Lietuvos būta nedaug ir paprastai redakcija apie tokius įvykius, kaip pabėgimas iš sovietų rojaus, žinodavo.
V.Maželis vis pasisakinėja lietuviškų portalų komentaruose, ir ten yra nurodęs gyvenąs tai savo name Floridoje, tai bute Havajuose. Tad kreipiausi į Floridos lietuvių bendruomenę, kuri atsakė niekada nesusidūrusi su tokiu asmeniu. Lietuvos garbės konsulas Floridoje irgi pasirodė niekada negirdėjęs tokio vardo.
Darėsi įdomu: kažkas pabėga iš sovietų taip tyliai, kad net „Amerikos balsas“ nežino, kažkas taip rūpinasi Lietuva, jog reiškiasi komentarais ir laiškais, tačiau lieka nematomas kaimynystėje gyvenantiems tautiečiams...
Laiškai pasirašyti, ir nurodytas kontaktinis telefonas. Lietuvoje jau popietė, o Floridoje žmonės baigia pusryčiauti. Skambinu. Tai, kas rodėsi esąs vaiduoklis, materializuojasi ir atsiliepia, patvirtindamas esąs tas pats 1983 m. pabėgėlis ir iš didelio rūpesčio teisėsaugos būkle Lietuvoje siuntinėjantis laiškus. Patikslina, jog neatstovauja advokatų kontorai, bet ją konsultuoja (pokalbio įrašas redakcijoje). Tą tvirtina ir kitas šio asmens laiškas, kuris konkrečiau paaiškina, kam reikalingi tie „lietuvių teisės akademikų“ liudijimai:
„Asmeniškai ir su žymiausių teisininkų pagalba dviejuose žemynuose konsultuoju Mishcon de Reya advokatų firmą Anglijoje, jiems ginant Lietuvos bankininkus Baranauską ir Antonovą nuo neteisinės Lietuvos valstybės persekiojimo. Pagrindinė gynybos strategijos tema bus tai, kad Lietuva yra neteisinė valstybė, kurioje pažeidinėjami pačios Lietuvos ir tarptautiniai įstatymai, ir jie pažeidinėjami aukščiausios Lietuvos valdžios nurodymais, jos grubiu kišimusi į Lietuvos teismų veiklą.“
Tame laiške pakanka svaiginančių pasažų nuo Golovatovo iki Stankūnaitės, tačiau ši pastraipa sudėta labai aiškiai, jaučiasi patyrusi rašiusiojo ranka. Minimoji Mishcon de Reya yra pasamdyta V.Antonovo, kad jį išsuktų nuo ekstradicijos į Lietuvą.
Tai garsi Vakarų Londono advokatų firma, turinti filialą ir JAV. Garsiausia jos byla buvo atstovavimas princesei Dianai skyrybų byloje, kuri baigėsi 17 mln. svarų sterlingų prisiteisimu iš princo Čarlzo. Po princesės Dianos žūties jos buvęs advokatas, firmos partneris Anthony Julius, tapo Dianos atminimo fondo valdytoju, ir Mishcon de Reya išrašė fondui pusės milijono svarų sąskaitą už 11 savaičių teiktas teisines paslaugas. Kilo didelis skandalas, vos nesunaikinęs firmos. Tačiau kontora išsilaikė ir toliau sėkmingai atstovavo besiskiriančioms ponioms: Jerry Hall prieš Micką Jaggerį, Heather Mills prieš serą Paulą McCartney. 2011 m. su Mishcon de Reya pagalba išsiskyrė Galina Berezovskaja, prisiteisdama rekordinę didžiajai Britanijai 220 mln. eurų sumą iš rusų oligarcho Boriso Berezovskio.
Tačiau kodėl Vladimiras Antonovas pasirinko šią kontorą? Galbūt atsakymas slypi jo pažintyje su Nikolajumi Fomenka, pirmojo rusų super automobilio kūrėjo Marussia Motors generaliniu direktoriumi? Šią Rusijos įmonę konsultavo Mischon de Reya, kada ji 2010 m. rudenį pirko kontrolinį akcijų paketą iš britų Virgin Racing Formula 1 team. N.Fomenka 2005m. yra dalyvavęs Le Mans lenktynėse Convers team komandoje, kuri priklausė V.Antonovui. Marussia Motors pinigų šaltinio rasti nepavyko, tačiau kiekvienam aišku, kad Formulė 1 yra itin brangus užsiėmimas. N.Fomenka yra buvęs muzikantas, tapęs autolenktynininku.
V.Maželis pasakojo kalbėjęs su V.Antonovo advokatu Kevinu Goldu ir vėl planuojąs su juo tartis. Atrodo, tas žmogus labai susirūpinęs teisėsaugos būkle Lietuvoje. Jis neslėpė sulaukęs atgarsių iš Lietuvos ir nurodė jo laišku susidomėjusios teisininkės pavardę. Pasirodo, ji vadovauja vienai iš teisės katedrų Lietuvoje. Pasitarusi su kolegomis, ji atsakė į laišką, jog kaip mokslininkai ekspertai jie galėtų dalyvauti tyrime, tačiau pirminė informacija (kurią esu pacitavęs anksčiau) esanti nepakankama sprendimui priimti. Ilgai netruko, ir teisininkė sulaukė skambučio iš Londono advokatų. Po 5-10 minučių pokalbio skambinusiajam tapo aišku, kad norimos paramos nesulauks. Kalbindamas jis klausinėjo ne apie „Snorą“, o apie Lietuvos teismų sistemą, apie žmogaus teisių pažeidimus. Teisininkė neabejoja, jog jai prakalbus apie sutikimą ieškoti tokios medžiagos, būtų sudaryta sutartis ir numatytas atlygis.
Čia norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną anglų teisės aktą – Karališkos prokuroro tarnybos (Central Prosecution Service ) taisykles „CPS Regulations“. CPS atsakinga sumokėti išmokas (allowances) ir padengti išlaidas (expenses) liudininkams, kurie pakviesti liudyti kaltinimuose. Išlaidas paskaičiuoja, patvirtina ir išmoka National Finance Business Center, esantis Wakefield.
Liudijantiems ekspertams gali būti mokamas honoraras. Taigi kaltinimo liudininkai turi teisę į atlygį.
Gynybos liudininkų klausimu „Guidance for CPS Staff and Managers“ nurodo, kad jiems padengiamos kelionės išlaidos ir kad jie gali kreiptis dėl atlyginimo pajamų, kurių negavo būdami teisme kaip liudininkai. Jų kelionių išlaidas apmoka teismas iš centrinio žinybinio fondo. Apie išmokas ir honorarą nekalbama.
Čia aprašytas tik vienas kontaktas su besislapstančių Londone įtariamųjų advokatais ir tik vienas būdas, kuriuo bandoma organizuoti gynybą, kad tie žmonės išvengtų teismo Lietuvoje. Jei minėtais laiškais susidomėjo vienas, jų gali rastis ir daugiau: kažkam norėsis ryšių su garsia anglų kontora, kažkam gal kils viltis iš to uždirbti, o kažkas naiviai tikės, jog tokiu būdu galima padaryti teigiamą poveikį Lietuvos teisėsaugai. Kaip sako anglų patarlė, „gerais norais ir kelias į pragarą grįstas“.
Kovotojas prieš neteisybę staiga gali virsti įnagiu, kuriuo išrausiama slėptuvė sukčiui. Kaip virusą gavęs kompiuteris paverčiamas zombiu, tarnaujančiu programišių atakoms, taip savo misija įtikėjęs rėksnys pučia į dūdą tiems, prieš kuriuos kovoja. Jei prie jo dar pastatysime tuos, kurie tikrai nesuinteresuoti, kad V.Antonovas su R.Baranausku Lietuvos teisme papasakotų apie savo ilgamečius globėjus, jei šalia teismo funkcijas periminės artėjančių rinkimų karštinės krečiami politikai, - patyrusi gynyba turės iš ko pasirinkti įrodinėdama, jog Lietuvoje teisingumo būklė kelia grėsmę įtariamiesiems.
Ir baigiant čia tiktų lietuviška patarlė, jog dūmų be ugnies nebūna. Netaisomos ydos, su kuriomis kai kam taip patogu gyventi, galiausiai atsigręžia prieš visus.