D.Sova. Žmonių laimė kaip politikos tikslas – Butano pavyzdys

Jau daugelį šimtmečių žmonės vis svarsto, kaip reikia pasiekti laimę. Toks klausimas kyla ne tiek pavieniams asmenims, bet ir valstybių valdžios elitams. Todėl nenuostabu, jog ir valstybių mastu laimė buvo siektinas dalykas ir budistinėse, ir kitų religijų šalyse. Pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį kai kurių valstybių vyriausybės taip pat pradėjo vis labiau svarstyti apie naują politikos kryptį, nes tapo aišku, jog besaikis BVP aukštumų siekis ne visąlaik veda link žmonių laimės.

Į šią problemą ekonomistai atkreipė dėmesį jau XX amžiaus antroje pusėje, kai maža daugelio užmiršta Butano karalystė pradėjo vykdyti į žmonių laimę orientuotą politiką.

Butanas – pavyzdys visam pasauliui?

Viskas prasidėjo naujojo karaliaus atėjimu į valdžią. Jau savo inauguracijos kalboje būsimasis Butano karalius Jigme`as Singye`as Wangchuckas apibrėžė savo politikos mąstymo kryptį: „Pažangos negalima matuoti vien tik į šalį įplaukiančiais pinigais. Tikras progresas bus tik tada, kai materialinė ir dvasinė pažanga eis sykiu“. Šiuo savo pasisakymu karalius rėmėsi visą savo valdymą.

Norint įvertintii, ar šalis eina teisingu laimės keliu, 1972 m. buvo įvestas naujas ekonominis rodiklis - nacionalinis laimės produktas (laimės koeficientas), kuris tada buvo sutiktas kaip visiška naujovė ekonomikos pasaulyje. Tačiau jau praėjusį XXI amžiaus pirmąjį dešimtmetį Vakarų šalys pradėjo smarkiai domėtis Butano laimės politikos fenomenu bei suprato, kad tokia politikos krypties kaita yra neišvengiama ir didžiosiose valstybėse.

Dauguma atliktų tyrimų rodo, jog visuomenėse tai tampa ypač tampa aktualu, žmonės vis dažniau trokšta, kad valdžios aparato veikla būtų nukreipta į piliečių laimės bei pasitenkinimo gyvenimu užtikrinimą. Ypatingai tai liečia visuomenes, kuriose nelygybės laiptai yra be galo dideli ir sukutia terpę nuolatinei baimei bei nepasitenkinimu kitais bendruomenės nariais. Todėl nenuostabu, jog visuose tyrimuose, kuriuose matuojama laimės ar pasitenkinimo gyvenimu rodikliai, pirmauja skandinavų šalys, kuriose gerovės valstybės koncepcija sukūrė visuomenę be didelių nelygybės požymių.

Pirmieji proveržio ženklai jau yra matomi Europoje. Dvi didžiosios Europos šalys – Didžioji Britanija bei Prancūzija žengė mažus, bet pozityvius žingsnelius. Pirmasis iniciatyvą parodė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, 2009 metais sudarydamas Ekonomikos būklės ir socialinės plėtros įvertinimo komisiją (kitaip vadinama Laimės komisija), kuriai vadovauja Kolumbijos universiteto profesorius, Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas. Šios komisijos tikslas - modifikuoti BVP rodiklį taip, kad jis taip pat atspindėtų ir žmonių laimės bei pasitenkinimo gyvenimu pokyčius.
O Davido Camerono nauja, nuo 2011 metų vykdoma politika siekia įvertinti visų vyriausybės strategijų, programų ir projektų poveikį žmonių gerovei. Be to, nacionalinės statistikos biuras kartu su ministro pirmininko patarėjais pradėjo kurti nacionalinį laimės indeksą, kuris pagelbėtų išmatuoti žmonių laimės lygį bei stebėti, kaip jis kinta vykdant naujas politikos strategijas.

Laimės siekimas – užprogramuotas Budizmo filosofijoje

Butane nacionalinis laimės produktas stovi ant keturių pamatinių vertybių: kultūros (bendruomeniškumo ir nacionalinio savitumo saugojimas), valdymo (kokybiško valdymo ir demokratijos sukūrimas), aplinkos (aplinkos apsauga) bei ekonomikos (stabili ir teisinga socialinė ir ekonominė plėtra). Butano valdžios manymu, nebandant suderinti šių keturių principų, laimės kaip kertinės gyvenimo šerdies neįmanoma pasiekti.

Nors visose religijose laimės siekimas yra viena iš pamatinių vertybių, tačiau daugelis tokį Butano karaliaus žingsnį sieja su giliai įsišaknijusiomis Budizmo tradicijomis. Budizme laimė yra apibrėžiama kaip vidinės pusiausvyros būsena. Tokia budizmo laimės samprata panaši į Aristotelio filosofiją, kurioje jis akcentavo, jog būti laimingu nėra siejama su hedonistine laimės sąvoka, kurioje laimė yra siejama tik su patiriamais malonumais, bet tokiu gyvenimu, kur laimė yra kaip kiekvienos veiklos tikslas, o ne asmens būsena. Aristotelis jos troškimą skyrė nuo malonumo išgyvenimo.

Toks gyvenimas ieško tikrovės dėsnių: pirmenybę teikia stebėjimui arba kontempliacijai, plėtoja tokias dorybes kaip drąsa, saikingumas, dosnumas. Budizme laimės siekimas yra kertinis akmuo, vedantis visą žmoniją į palaimos bei gėrio būseną. Butane vyraujanti budizmo religija leidžia sukurti prielaidas vykdyti tokią centrinę laimės politiką, kurioje visuomenės laimė yra siekiamybė ir jos užtikrinimas yra ne tik valdžios, bet ir visos bendruomenės tikslas. Todėl vykdoma politika yra labai palaikoma ir pačios visuomenės viduje. Dėl šių priežasčių vertėtų išsiaiškinti šešis kertinius laimės budizmo filosofijos lygmenis. Jie prasideda nuo individualaus laimės siekimo iki pat globalios laimės užtikrinimo.

Pirmiausia pradėkime nuo individualaus lygmens. Laimė turi tapti moraline vertybe. Žmogus turi jos siekti kaip gyvenimo tikslo. Jis turi gyventi dorybingai, siekdamas nesavanaudiškų tikslų. Tokio gyvenimo siekimas turi būti kiekvieno asmens pareiga. Taip mes galime pasiekti nirvaną, palaimos būseną, kurios siekia kiekvienas praktikuojantis budistas. Negalėdamas užtikrinti tokio gyvenimo siekiamybių, individas taip pat neprisidės prie visuomeninės laimės, nes laikydamasis tokio gyvenimo principų, kurie leistų pasiekti laimės būseną, asmuo visapusiškai prisideda prie bendruomeninės laimės kilimo.

Dėl to Butano karalius dažnose savo kalbose įvardija šį principą ir kreipiasi į augančią kartą, jog nuo jos priklausys laimės politikos užtikrinimas. Jaunimas, ne kas kitas, turi suprasti šių vertybių svarbą bei jų siekiamybės būtinumą. Todėl tam tikros kapitalizmo apraiškos, galinčios neigiamai paveikti augančią kartą, šioje karalystėje yra ribojamos: neva žalingos televizijos programos (MTV ir panašios), „Coca cola“, „Pepsi“ bei kitų multiglobalistinių korporacijų reklamos yra uždraustos.

Tačiau nesibodima tokių naujovių kaip tiesioginiai tarptautiniai skrydžiai, internetas, mobilusis ryšys ir kabelinė televizija, kurie žymiai modernizavo šalies miestus. Butane tokią modernizaciją bandoma suderinti su senovine kultūra ir tradicijomis. Šalyje išvengta gamtos niokojimo. Vyriausybė imasi veiksmingų priemonių kultūros, tapatumo ir aplinkos išsaugojimui. Visi šie valdžios veiksmai yra nukreipti būtent į individualios laimės siekį.

Kitas laimės lygmuo yra šeimyninė laimė. Čia išskiriama, jog šeimoje turi būti pakankamai meilės bei atsakomybės. Taip bus užtikrinama laimė šeimoje, o ši yra labai svarbi, nes daugelis nusikaltėlių kyla iš nelaimingų šeimų, kuriose harmonija bei tarpusavio darna nėra tarp vertybinių pamatų. Šeimos lygmenyje taip pat svarbu pasidalijimas pareigomis bei atsakomybėmis, jog kiekvienas žinotų savo vaidmenį ir taip sumažintų konfliktų tikimybę. Budizme tikima, kad ankstesnioji karma gali irgi nulemti ir kitų šeimos narių laimę.

Iš šeimos pereiname į bendruomenės lygmenį, kuriame labai svarbi yra aplinkinių laimė bei jų bendruomeniškumas. Žinant, jog aplinkiniai gali tau suteikti pagalbos reikalingą minutę, tavo pasitenkinimas iškart pakyla, nes žinai, kad neliksi vienas bėdoje, tau išties ranką kiti bendruomenės nariai.

Kitas lygmuo – regioninis. Jame ypač svarbu atsižvelgti ne tik į savo ar į bendruomenės interesus, bet ir derinti, kad veiksmai nebūtų žalingi visam regionui. Šiame lygmenyje regiono lyderiai, vadovai, norėdami užtikrinti visų žmonių laimę, turi pasirūpinti tų vertybių, būtinų laimingai visuomenei egzistuoti, išlaikymą ir puoselėjimą bei stebėti, jog kitos – destruktyvios - idėjos neišplistų. Bendruomenė turi turėti patikimus bei altruistiškus vadovus. Šie būtini norint, kad regiono lygmenyje tarpusavio laimė egzistuotų, nes be iškilios, lydinčios figūros regione nebus pasitikėjimo bei tuo pačiu ir laimingos visuomenės.

Nacionaliniame lygmenyje žmonių ratas dar labiau išsiplečia, todėl ir laimę užtikrinti darosi sunkiau. Be to, šiame lygmenyje laimė priklauso ir nuo visuomenėje vyraujančių idėjų bei laimės koncepcijų. Būtina sąlyga laimės egzistavimui turi būti valdžia, kurios laimės koncepcija sutampa su vyraujančia. Kitu atveju, tarp visuomenės ir valdžios gali iškilti didelė priešpriešos siena, kuri nieko gera nežada. Čia galime pastebėti, jog Butane visas šias sąlygas bandoma sėkmingai pritaikyti, pasirenkant vidurinį kelią tarp modernizacijos bei kultūros išsaugojimo. Ši šalis yra pakankamai izoliuota ir įsileidžia tik ribotą kiekį turistų bei labai tausoja savo aplinką, taip stengdamasi išlaikyti savitumą bei modernizacijos nepaliestą kraštovaizdį.

Paskutinis lygmuo – pasaulinis. Budistų filosofijoje teigiama, kad negalima apsiriboti vien savo kraštu. Reikia siekti ir globalių tikslų, kad visas pasaulis taptų geresnis visiems žmonėms. Tokia sėkminga Butano politika, paveikta budizmo filosofijos, parodo kaip vyriausybės gali pakeisti savo politikų kryptis bei siekti žmonių laimės kaip kertinio politikos tikslo.

Išvados

Ši maža Azijos valstybė parodė, kaip galima radikaliai pakeisti savo valstybės likimą pereinant nuo ekonominių prie visuomeninių tikslų. Toks politikos perėjimas prie siekio užtikrinti visuomenės laimės lygį puikiai iliustruoja, kad viena neturtingiausių pasaulyje valstybė sugebėjo pasiekti tokių puikių rezultatų, kad net tapo laimingiausia valstybė visoje Azijoje bei aštunta visame pasaulyje.

Toks Butano vystymasis neliko nepastebėtas. Vis daugiau užsienio vyriausybių atstovų bando mokytis bei pritaikyti Butano pamokas savose šalyse. Todėl tikėkime, kad šis amžius taps laimės ekonomikos šimtmečiu, kuriame ašinė politikos kryptis bus visuomenių laimės siekimas, o ne besaikis BVP augimas. Net ir Butano karaliui viena iš perėjimo prie tokios politikos priežasčių tapo ir kitų šalių pavyzdžiai, kurie parodė, kad BVP augimas dar nereiškia ir žmonių laimės kilimo. Tikėkime, jog ir Lietuvoje netrukus bus pradėta orientuotis į Butano pavyzdį ir jis taps puikiu atsispyrimo tašku ne tik mums, bet ir visam pasauliui.

Autorius yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politikos mokslų trečiakursis.