Pasaulio, o ypač Europos, visuomenę nuoširdžiai papiktino įžūlus balsų klastojimas, stebėtojų ir žurnalistų teisių pažeidimai, o ypač brutalus opozicijos mitingo išvaikymas, įvykęs po pastarųjų Baltarusijos prezidento rinkimų, ir paskui sufabrikuoti teismo procesai prieš valdžios oponentus. Daugelyje Europos šalių prie Baltarusijos ambasadų vyko solidarumo su nukentėjusiaisiais nuo A.Lukašenkos diktatūros akcijos. Nemažai Vidurio ir Rytų Europos šalių suteikė politinį prieglobstį baltarusiams: žmogaus teisių gynėjams, žurnalistams, politikams, kurie buvo priversti palikti savo šalį dėl nuolatinio persekiojimo ir susidorojimo grėsmės.
Vakarai pasipiktino ir ėmėsi priemonių
Lietuva ir Lenkija suteikė galimybę studentams, pašalintiems iš universitetų dėl savo pažiūrų ir politinės bei visuomeninės veiklos, mokytis savo aukštojo mokslo įstaigose. Lenkijoje nuo 2006–ųjų veikia K.Kalinausko vardo programa, skirta baltarusiams – ji suteikia galimybę studijuoti Lenkijoje ir gauti stipendiją, o Lietuvoje nuo 2004–ųjų veikia Europos humanitarinis universitetas, negalintis veikti Minske dėl politinių priežasčių.
Be to, gana griežtai į žmogaus ir piliečių teisių pažeidimus Baltarusijoje sureagavo nacionalinės ir tarptautinės institucijos. Lietuvos Seimas valdančiųjų frakcijų balsais, nepaisant opozicijos reikalavimų nesvarstyti šio klausimo, priėmė rezoliuciją, kurioje konstatavo, kad „2010 m. gruodžio 19 d. Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimai neatitiko Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos keliamų demokratiškumo ir skaidrumo reikalavimų“, bei paragino šios šalies valdžią „įsitraukti į realų, atviresnį ir labiau įsipareigojantį dialogą su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis, visiškai įgyvendinti jų parengtus pasiūlymus, kad pagaliau įvyktų tikrai demokratiški rinkimai“. JAV Senatas taip pat priėmė rezoliuciją, kurioje pasmerkė šiuos rinkimus ir pareikalavo nedelsiant paleisti visus politinius kalinius bei organizuoti naujus rinkimus, kurie atitiktų tarptautinius standartus.
Baltarusijos valdžios veiksmus praėjusių metų vasarą įvertino ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba: „Kviečiame Baltarusijos vyriausybę nutraukti politiškai motyvuotus opozicijos lyderių, pilietinės visuomenės atstovų, teisių gynėjų, teisininkų, nepriklausomos žiniasklaidos, studentų bei šių žmonių gynėjų persekiojimus.“
Reikšminga ir tai, kad ir EP, ir JAV Senato rezoliucijose buvo pabrėžta, jog kol Baltarusijoje yra politinių kalinių, joje neturėtų būti rengiami tarptautiniai sporto renginiai, pvz., 2014 m. Pasaulio ledo ritulio čempionatas. Pasaulio ledo ritulio federacijos atstovas Simonas Shembergas yra pareiškęs, kad federacija svarstys čempionato vietos pakeitimo galimybę kongrese, vyksiančiame šių metų gegužę Suomijoje.
Iš karto po susidorojimo su opozicija buvo sudarytas, o po to – nuolat papildomas Lukašenkos režimo atstovų, kuriems draudžiama įvažiuoti į ES teritoriją, „juodasis sąrašas“. Šią savaitę ES Užsienio reikalų ministrų taryba įtraukė į jį dar 21 teismo darbuotoją ir milicijos pareigūną, dalyvavusį represijose prieš kitaminčius. Užsienio reikalų ministrų posėdyje ES aukštoji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton teigė, kad sankcijas reikia taikyti ne tik asmenų, tačiau ir įmonių, glaudžiai bendradarbiaujančių su A.Lukašenkos režimu, atžvilgiu.
Baltarusijos užsienio reikalų ministerija ir pats A.Lukašenka isteriškai reagavo į visas rezoliucijas dėl šalies, vadindamas jas įžūliu įsikišimu į Baltarusijos vidaus reikalus. Praeitą savaitę, priimdamas kelių užsienio šalių ambasadorių ir Šv. Sosto atstovo skiriamuosius raštus, Baltarusijos vadovas pareiškė: „Jeigu Europoje kažkas nori mus „priversti nusilenkti“ sankcijomis, priekaištais ar reikalavimais, tai tas kelias veda į niekur. Tas sankcijas, kuriomis jūs, europiečiai, mojuojate mums prieš nosis, mes kol kas pakenčiame. Tačiau vos tik jūs peržengsite raudonąją liniją, mes atsakysime labai griežtai.“
Žlunganti šalies ekonomika
Staigi krizė Baltarusijos ekonomikoje panaikino A.Lukašenkos išpuoselėtą šalies finansinio ir ekonominio stabilumo mitą. 2011–ųjų pavasarį prasidėjęs baltarusiško rublio devalvavimas iki metų pabaigos pasiekė 189 proc. ir tapo nauju pasaulio devalvacijos rekordu per pastaruosius 20 metų. Nepaisant to, kad oficialus dolerio kursas kilo labai sparčiai (nuo 3000 balt. rublių praėjusių metų kovo pradžioje šiuo metu pasiekė 8500 balt. rublių), iš šalies bankų staigiai dingo užsienio valiuta – nuo eurų ir JAV dolerių iki Rusijos rublių. Prie valiutos keitimo punktų susidarė milžiniškos eilės, kuriose žmonės buvo priversti laukti po kelias dienas.
Baltarusijos infliacija per 2011–uosius pasiekė beveik 107 proc. Vidutinis atlyginimas šalyje sumažėjo nuo 500 iki 312 JAV dolerių. Šalyje žymiai pabrango visi produktai ir paslaugos, ypač akcizinės prekės – alkoholis, tabako gaminiai, cukrus bei kuras. Bijodami dar didesnio kainų kėlimo, gyventojai pradėjo masiškai supirkinėti maisto produktus, turinčius ilgus galiojimo terminus, buitinę techniką ir kitas prekes. Tai sukėlė prekių deficitą.
Visuomenės reakcija – tylūs protestai
Akivaizdu, kad minėti įvykiai, sukėlę visuotinį gyventojų nepasitenkinimą, stipriai pakirto Baltarusijos valdžios autoritetą net ir tarp apolitiškų piliečių. 2011–ųjų pavasarį vyko keli nepatenkintų algų mažinimu statybininkų, alaus bei traktorių gamyklų darbuotojų ir kitų profesinių sričių atstovų streikai. Taip pat nemažai žmonių išstojo iš valdantį režimą palaikančių profesinių sąjungų.
2011–ųjų vasarą vyko kelios protesto akcijos: birželio 7–ąją tūkstančiai automobilistų blokavo centrinį Minsko – Nepriklausomybės prospektą, protestuodami prieš kuro kainų kėlimą, o nuo birželio 8–osios (kas trečiadienį) įvyko septynios spontaniškos masinės „tyliosios“ protesto akcijos Minsko ir kitų Baltarusijos miestų centrinėse aikštėse, per kurias žmonės švilpimu bei plojimais protestavo prieš valdžios socialinę politiką. Pastarosios akcijos buvo šiurkščiai išvaikytos, nemažai jų dalyvių buvo suimti ir nubausti už viešosios tvarkos pažeidimus.
Politinių kalinių likimas
Po prezidento rinkimų 2010–ųjų gruodį buvo suimta daugiau nei 1000 žmonių, daugiau nei 40 iš jų buvo nubausti laisvės atėmimu ar apribojimu. Didžiausias bausmes – nuo 2 iki 6 metų laisvės atėmimo gavo keli buvę kandidatai į prezidento postą ir svarbiausi jų štabų aktyvistai.
Kai kurie kandidatai, priversti pasirašyti „atgailos laiškus“ A.Lukašenkai, buvo nubausti lygtiniu laisvės atėmimu. Vėliau, 2011–aisiais, A.Lukašenka išleido kelis politinius kalinius, tarp jų – žurnalistę Iryna Chalip, auginančią mažametį vaiką. Jos vyras, buvęs kandidatas į prezidentus Andrejus Sanikovas iki šiol lieka už grotų.
Kalėjimuose šiandien kali 17 politinių kalinių, pvz., buvę kandidatai į prezidentus Andrejus Sanikavas, Mykola Statkevičius, didžiausios opozicinės jaunimo organizacijos „Malady front“ („Jaunasis frontas“) pirmininkas Zmiceris Daškevičius, vienas iš Baltarusijos krikščionių demokratų partijos vadovų Paulas Seviaryncas, žmogaus teisių gynėjas Alesius Beliackis. Visi šie žmonės pranešė artimiesiems, kad kalėjimuose jų atžvilgiu nuolat taikomas fizinis ir psichologinis smurtas.
Žmogaus teisių gynėjas Haris Pahaniaila teigia, kad politiniai kaliniai A.Lukašenkai nėra tik derėjimosi su Europa įrankiai, mat jie – asmeniniai šalies vadovo priešai, išdrįsę pasikėsinti į jo vienvaldystę: „Jis nesupranta tų prašymų ir ultimatumų, kuriuos jam siunčia. Jis negirdi nei Europos Tarybos, nei ES, kurie sako jam apie baudžiamosios teisės naudojimo politiniais tikslais neleistinumą. Tačiau, didinant spaudimą Lukašenkai, jie gali būti paleisti. Jeigu jis pajustų, kad politinių kalinių paleidimas pratęstų jo buvimą valdžioje, jis žengtų šį žingsnį.“
Rusijos įtaka
Esant nepalankiai A.Lukašenkai situacijai šalies viduje ir pasaulio bendruomenės spaudimui, būtent Rusijos Federacijos parama tapo vienu iš svarbiausių jo išlikimo valdžioje veiksnių, tačiau šį kartą Rusija nesiruošė teikti neatlyginamos pagalbos. Už pigesnius tarifus energetiniams resursams, kurie leido nekelti komunalinių paslaugų mokesčių, už stabilizacinį kreditą, suteiktą per Rusijos vadovaujamą Eurazijos ekonominę bendriją, už paramą tarptautinėje arenoje Baltarusija susimokėjo parduodama likusias 50 proc. nacionalinės dujų tranzito įmonės „Beltransgaz“ akcijų Rusijos monopolininkui „Gazprom“, tapusiam vienvaldžiu šios įmonės savininku.
Po šių įvykių pasikeitė ir kritiška Kremliaus retorika A.Lukašenkos atžvilgiu. Rusijos delegacijos atstovas ESBO Leonidas Sluckis pareiškė: „Baltarusija, broliška Rusijai šalis Europos žemyne, lieka atstumtąja šalimi. Tai yra baisus dalykas XXI amžiuje“, o Rusijos prezidentas D.Medvedevas netgi pasirašė kartu su A.Lukašenka bendrą pareiškimą, kuriame teigiama: „Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos prezidentai pabrėžia ekonominio spaudimo ar prievartos naudojimo tarpvalstybinių santykių plotmėje neleistinumą.”
Prognozės
A.Lukašenka yra pasiryžęs bet kokiems veiksmams, kurie padės jam išsaugoti realią politinę valdžią šalyje. Baltarusijos ekonomika ir socialinė sistema, kamuojamos besaikio vartojimo, reikalauja naujų milžiniškų finansinių investicijų. Pats šalies vadovas neseniai paprašė Rusijos skirti lėšų Baltarusijos kariuomenės išlaikymui. Tai skatins jį glaudesniems santykiams su Kremliumi, kuris už suteikiamą paramą reikalaus vis naujų sąlygų įgyvendinimo. Jau dabar ruošiamos pardavimui nacionalinės naftos perdirbimo įmonės, tačiau eilė ateis ir iki kitų pramonės sričių, į kurias pretenduoja Rusija. Kiekviena tokia nuolaida Rusijai – smūgis šalies nepriklausomybei.
Akivaizdu, kad, taip mėgindamas savo valdžią, ateityje A.Lukašenka susidurs su situacija, kai iš privatizavimo gauti pinigai bus iššvaistyti socialinėms programoms, o Baltarusijos ekonomikoje vyraus Rusijos įmonės. Politologas Aliaksandras Klaskouskis teigia: „Lukašenka bus priverstas manevruoti. Jam vis dažniau tenka vartytis kaip žalčiui keptuvėje.“ Baltarusijos visuomenė turi suvokti, kad bet kokie teigiami pokyčiai šalyje bus įmanomi tik po šio režimo žlugimo, ir aktyviai reikšti savo nuomonę dabar, nes vėliau gali būti jau per vėlu...
Lietuvos užsienio politikos kūrėjai klydo – A.Lukašenka pardavinėja Rusijai savo šalies suverenitetą
Politologas Vytis Jurkonis
Politiniai kaliniai, ciniškai kalbant, yra A.Lukašenkos tarptautinė valiuta. Ja jis moka už tam tikras nuolaidas ar už tam tikrus sprendimus dėl Baltarusijos režimo. Aišku, galima sakyti, kad tarptautinė bendruomenė išmoko kai kurias pamokas ir dabar bet kurio bendradarbiavimo sąlyga yra politinių kalinių paleidimas.
Kuo labiau artės Baltarusijos parlamento rinkimai, tuo politinių kalinių klausimas intensyvės. Kalbant apie A.Beliackio bylą reikia aiškiai suvokti, kad šis atvejis buvo akivaizdi režimo provokacija dėl ESBO pirmininkės Lietuvos ir ES pirmininkaujančios valstybės Lenkijos. Buvo siekiama sumažinti moralinį ir politinį šių Baltarusijos kaimynių svorį kalbant apie A.Lukašenkos režimą. Man A.Beliackis neišsiskiria iš kitų Lukašenkos politinių kalinių. Visų pirma A.Beliackis kali ne todėl, kad Lietuva ar Lenkija padarė klaidų, o todėl, kad kaimyninėje valstybėje valdo režimas ir A.Lukašenka.
Lietuvai, kaip ir Lenkijai, neverta viktimizuotis dėl šios situacijos. Reikia tiesiog pripažinti, kad buvo padarytos klaidos. Tai ir yra padaryta. Pačios klaidos dabar neištaisysi, bet visi režimo pareigūnai, prisidėję prie šios bylos, turi būti įtraukti į juodąjį ES sąrašą. Baltarusijos problemų žinomumas ES yra labai menkas. Jei iš šio paveikslo išbrauktume dar ir Lietuvą bei Lenkiją, apie Baltarusiją nekalbėtų beveik niekas.
Šiuo metu Baltarusijai laikinai atidėti savo ekonomines problemas padėjo Rusija. Tai joks režimo laimėjimas, o tik laikinas problemos atidėjimas. Ekonomikos veikimas negali būti palaikomas vien tokia parama. Sunkmetis parodė, kad kažkas tame mitologizuotame ir mistifikuotame ekonomikos stebukle neveikia. Akivaizdu, kad Baltarusijos ekonominis modelis yra neveiksmingas. Mano žiniomis, nėra padaryta jokių ilgalaikių sprendimų padėčiai ištaisyti. Tam tikrą stabilumą palaiko tik Rusijos kreditai.
Parama A.Lukašenkai išlieka rekordiškai maža per visus jo prezidentavimo metus, nors pastaruoju metu šiek tiek ir didėja. Režimas didina represijas, todėl natūraliai mažėja pilietinės visuomenės aktyvumo matomumas. Bet reikia palaukti kovo pabaigos, kai Baltarusijos demokratai pažymės Laisvės dieną, vėliau bus Černobylio maršas, o rudenį vyks parlamento rinkimai. Padėtis turės keistis. Rusijos kreditai bus išeikvoti, o po prezidento rinkimų toje šalyje A.Lukašenkai grės gana griežta Rusijos politika.
Nemažos dalies mūsų užsienio politikos kūrėjų daryta klaida atsiskleidė dabar, kai paaiškėjo, kad A.Lukašenka pardavinėja Rusijai savo šalies suverenitetą. Buvo kalbama, kad A.Lukšenka neva yra Baltarusijos suvereniteto garantas. Nieko panašaus. Aš visada sakiau, kad A.Lukašenkas yra jeigu ne Maskvos statytinis, tai jos išlaikytinis. Pastaraisiais metais jis tampa nominalus prezidentas, o Baltarusijos suverenitetas – formalus.
A.Lukašenkos režimo pareigūnai nori važinėti į „Akropolį“
Vincukas Viačiorka, Baltarusijos liaudies fronto pirmininko pirmasis pavaduotojas
– Kokia dabar yra žinomiausio Lietuvoje Aliaksandro Lukašenkos politinio kalinio Alesio Beliackio padėtis? Ar žinoma, kur jis kali, ar nuosprendis jam jau įsiteisėjęs?
Alesius – senas mano draugas, su kuriuo susipažinau 1981–aisiais. Jau 1982– aisiais mes kartu dalyvavome antisovietinės pogrindžio organizacijos veikloje. Vėliau, devintojo dešimtmečio pabaigoje, jis buvo išrinktas į Minsko savivaldybės tarybą. A.Beliackis inicijavo solidarumo su Lietuva rezoliuciją tragiškomis 1991– ųjų sausio įvykių dienomis. Jis buvo dažnas Sąjūdžio renginių svečias.
Dabar, kai pasigirsta keisti pareiškimai apie Baltarusijos „nepriklausomybės gynėją” A.Lukašenką, A.Beliackis, tikrasis kovotojas už Baltarusijos laisvę, sėdi kalėjime.
– Kokios dabar nuotaikos Minske? Ar žmonės susitaikė su A.Lukašenkos režimu, ar opozicija išliko veiksminga?
– Su nuoširdžiu įsitikinimu pareiškiu, kad visuomenės padėtis dabar radikaliai skiriasi nuo tos, kuri buvo iki prezidento rinkimų 2010–ųjų gruodį. Tai, kad šiuo metu nevyksta masinės protesto akcijos, neatspindi vidinės didelių socialinių grupių savijautos. Nepriklausomas socialinių, ekonominių ir politinių tyrimų institutas, užregistruotas Lietuvoje, vienareikšmiškai teigia, kad A.Lukašenkos reitingas nukrito iki istorinių žemumų – 20 proc. Tai nulėmė keletas veiksnių. Visų pirma nepaprastas šokas, kurį patyrė labiau išsilavinusi Baltarusijos visuomenės dalis po 2010 m. gruodžio 19 d. Tada prasidėjęs režimo teroras truko keletą mėnesių. Taip pat didelė ekonomikos krizė. Galiausiai suvokimas, kad Baltarusija patenka į tarptautinę izoliaciją. Šiuo metu tik dalis valdininkų palaiko diktatorių. Net pensininkai nusivylė savo stabuku.
Masines manifestacijas šiuo metu pakeitė lokalios. Bet jos neturi precedento Baltarusijoje – tai streikai. Jie kyla skirtinguose šalies rajonuose, skirtinguose ūkio sektoriuose. Streikuoja komunalininkai iš Borisovo, granito karjerų darbininkai iš pietų Baltarusijos, dabar yra jau dešimtys tokių protesto blyksnių. Žinoma, kad ekonominiai protestai ilgainiui susilies su politiniais protestais – prieš pažeminimą ir beteisiškumą.
Dar viena labai svarbi visuomenės nuotaikų priežastis – suvokimas, kad nors A.Lukašenka ir vadinamas Baltarusijos nepriklausomybės garantu (neva gindamas savo valdžią jis gina šalies nepriklausomybę), iš tikrųjų jis saugo savo valdžią pardavinėdamas nepriklausomybę. Maskva dabar žingsnis po žingsnio atima iš jo ekonominį šalies suverenitetą. Labai svarbus protesto nuotaikų komponentas – baimė dėl mūsų nepriklausomybės, kurią dabartinė valdžia atidavinėja.
– ES paskelbė sankcijas dar keliasdešimčiai Baltarusijos pareigūnų. Ar tokios sankcijos yra veiksmingos, ar reikėtų, pvz., ir ekonominių sankcijų?
– Aš labai atsargiai atsakinėsiu, nes pozityvus pasisakymas apie sankcijas Baltarusijoje gali reikšti baudžiamojo persekiojimo pradžią. Visai neseniai nepriklausomų profsajungų lyderis Aliaksandras Jarošukas buvo iškviestas į Generalinę prokuratūrą, kur jam pagrasino baudžiamąja byla būtent dėl to, ką jis kalbėjo apie sankcijas. Kai mane areštuodavo, labai būdinga būdavo ne generolų, o vidutinio rango pareigūnų – kapitonų, majorų reakcija. Jie klausdavo, ar gali sankcijos įsigalioti ir jiems. Juk jie nori važinėti į „Akropolį”, į Baltstogę, o gal ir į Graikiją atostogų. Taigi kelionių į demokratišką pasaulį apribojimas rimtai juos veikia. Patiems aukščiausiems savo valdininkams valdžia randa būdų kompensuoti sankcijų žalą, o šiuos žmones tokie apribojimai veikia.
Verta prisiminti, kad A.Kozulinas po ankstesnių prezidento rinkimų buvo paleistas tik tada, kai JAV įvedė ekonomines sankcijas kai kurioms valdžiai artimoms įmonėms.
„Atgimimas” bendravo su Minske gyvenančiu V.Viačiorka dar iki naujų ES sankcijų Baltarusijai įvedimo. Po to, kai ES atšaukė savo ambasadorius iš Minsko, ryšys su V.Viačiorka nutrūko.