M.Zingeris. Kas man yra laisvė?

Vasario mėnesį, kai man buvo pateiktas šis klausimas, gyvenau Paryžiuje, kur buvau išvykęs parsivežti išeivių iš Lietuvos kultūros paveldo. Atrodė, akivaizdu, kad Laisvė man yra pavasaris Senos krantinėje, baržų vėliavėlės, vandens ribuliavimas, bukinistai, kurių siūlomas graviūras, reprodukcijas, garsenybių nuotraukas ir knygas šio miesto svečiai išsivežioja po pasaulį, gėlių parduotuvės pakrantėse.

Galvon šaudavo netikėtos mintys. Tarkim, apie tai, kaip nuskaidrėdavo mūsų kraštų dailininkų paletės, jiems pagyvenus Paryžiuje. Tai buvo ne vien tik Luvro ir d‘Orsey muziejų įtaka, bet ir pati Paryžiaus dangaus šviesa virš Senos krantinių ir tiltų. Taip pat ir senojo litvako Šagalo drobės, prieš jam gyvenant Paryžiuje, būdavo gerokai tamsesnio kolorito.

Taigi, laisvė man yra galimybė dalintis kultūros lobiais. Tai taip pat galimybė susitikti su žmonėmis, apie kuriuos esu daug girdėjęs, arba su kuriais išsiskyriau vaikystėje. Tai itin prasmingi ir netgi sakytum intymūs susitikimai su meno kūriniais, kurie žavi ir sukrečia savo autentiškumu.

Tačiau laisvė, tai ne vien romantika. Mano kultūrinių alternatyvų, manau, nesuprastų Paryžiaus benamiai, išvargstantys vasario naktis miegmaišiuose ant šaligatvių. Jiems laisvė būtų gebėjimas išsilaisvinti nuo alkoholizmo arba narkomanijos, atgaunant pasitikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis. Manęs nesuprastų ir Paryžiaus gatvinės, laukiančios klientų Bolonės miške. Įsiminė depresyvus rumunų (bičiulis paryžietis man paaiškino, kad „laisvo elgesio moterys“ Paryžiuje dažniausia iš Rumunijos arba Bulgarijos) prostitutės, sėdinčios ant suoliuko, veidas įstrižame lietuje. Įsižiūrėjus į ją, tai galėtų būti gražiausias modelis Paryžiuje, tas veidas galėtų žvėlgti nuo prašmatnių afišų prie populiaraus teatro Chatelet. Suteik jai kitokią gyvenimo perspektyvą, ir jos melstų sutikimo fotografuotis „Vogue“ arba „Vanity Fair“ objektyvo meistrai. Bet čia turėtų sužaisti kitos jėgos, kitos istorijos, kiti likimai.

Eidamas Senos tiltu, mačiau senutę, šliaužiančią priešais praeivių srautą sraigės žingsniu, pasiramstančią dviem ramentais. Ji buvo sulinkusi kone stačiu kampu, šitaip būna perlenkta virgulė, kuria ieškoma bioenergijos šaltinio. Vienas kitas praeivis į krepšį, jai karantį ant kaklo, pametėdavo centų. Ji slinko sulinkusi žemiau tilto parapetų, o virš tų parapetų nuo kito kranto viliojo akį parduotuvių markizės, teatrų afišos, bukinistų kioskai, ampyro rūmų frontonai.
Ką jai reikštų laisvė? Laisvė pagaliau pasimirti? Susigražinti nerūpestingą jaunystę?

Taigi, visa toji šviesa ir gyvybė, srovenanti Senos krantinėmis (jokiame mieste nemačiau tiek jaunų veidų kiek Paryžiuje), kaip ir pats gyvenimas, turi ir savo šešėlingąją pusę. Laisvės išraiška - tai ir nelengvi gyvenimiški sprendimai, turintys lemtingų pasekmių. Tokie, kaip mesti tarnybą dėl prasmingesnio gyvenimo. Sprendimas emigruoti. Keisti ilgamečius įpročius arba supratimus dėl vertybių,kurios leidžia jausti gyvenimą esant,gilesniu, reikšmingesniu, prasmingesniu – jausti GYVENIMĄ. Laisvė suteikti galimybių savo talentui ar sugebėjimams! Ar daug kas Lietuvoje naudojasi šitokia laisve?

Labai siauras galimybes pasirinkti gyvenimo kelią turi totalitarinių režimų pavergti žmonės. Iš jų atimti raktai nuo vartų į laisvę, jie paklūsta diktatūrą pateisinančiai ir ydingai „istorinės būtinybės“ arba (nacionalistinės diktatūros atvejais) „būtinosios ginties“ logikai. Ilgainiui, jiems tokių laisvių lyg ir nebereikia. Maža to, jie ima laisvės prisibijoti. Jiems būtina, kad kas nors nukeltų nuo jų tą naštą, kad už juos spręstų „tauta“— kolektyvo, partijos, Seimo ar prezidento globėjiškos figūros pavidalu. Tam, kad vertintum laisvę, reikia pajusti laisvės skonį. Man laisvė, pirmiausia, tai itin individualus veiksmas, kylantis iš giluminio apsisprendimo gelmių.

Laisvė gimsta visai ne ant poliruotų stalų paviršiaus, politikų kabinetuose. Ten tik, taip sakant, naujagimiui surašomos metrikos, dedami parašai, lemiantys tautų gyvenimo ir gyvavimo aplinkybes. Juk laisvė pabunda ne kur kitur, o žmogaus sieloje. Kas ją ten, mūsų sąmonės gelmėse, pažadina – romanistus ir istorikus amžiais masinanti paslaptis.

Autorius dalyvauja „Švęskime laisvę“ iniciatyvoje.