Pasąmoninę politikų trauką užginčyti kaimynų pasiekimus būdingai liudija Kovo 11-osios akto signataras, pasijutęs saistomas naudoti Seimo tribūną nepriklausomybės atkūrimo šventės proga, kad suteiktų paguodos sau ir nuvertintų kaimynų pažangą: „Estija nuo Lietuvos skiriasi tik tuo, kad nieko nekompensavo“.

Maždaug: įvertinkite mūsų „dosnumą“ ir supraskite Estijos politikų „gobšumą“...

Kaimynų sėkmės neigimas, manyčiau, reiškia ne tiek užgniaužtą pavydą, dėl ko lietuviai su pagrindu ar be jo nepavargsta save plakti, kiek susierzinimą dėl paties palyginimo. Kadangi šis palyginimas pasąmoningai virsta nebyliu priekaištu politikų triūso rezultatui. Tam rezultatui, nuo kurio mažiausiai 700 tūkstančių bendrapiliečių per du nepriklausomybės dešimtmečius pabėgo į svetimus kraštus, o didžioji dalis likusiųjų Lietuvoje pesimistiškai vertina savo perspektyvas, nes mato neteisingos valstybės kūrimo pavojų ir neišvengiamas to pasekmes.
Betgi pažvelkime į dalykus iš arčiau.

Pradėjo nuo saugumo

Britų savaitraitraštis „The Economist“ rašė, kad sunku rasti nors vieną pokomunistinę valstybę Rytų Europoje, kur žvalgybos ir saugumo tarnybos būtų visiškai depolitizuotos ir neklimptų prieštaringuose vertinimuose. Jos aktyviai siekia daryti įtaką žiniasklaidai ir verslui bei pačioms valstybės institucijoms.

Vidmantas Valiušaitis
Estijos gyventojai taip pat gavo investicinių čekių, tačiau kitaip nei Lietuvoje, už juos nebuvo galima įsigyti privatizuojamų įmonių kontrolinių akcijų paketų. Kai Lietuvoje ribota apsukrių kombinatorių grupė pigiai supirkinėjo iš nepatyrusių ir tiesiog neišmanančių žmonių investicinius čekius, privatizavo valstybines įmones, estai savo įmonių kontrolinius paketus už tvirtą valiutą pardavinėjo užsienio investuotojams.
Nesibaigiantys su VSD susiję skandalai Lietuvoje šį žurnalo teiginį patvirtina. Tai liudija, kaip giliai Lietuvos politinį gyvenimą yra perskverbusi beveik nekontroliuojama slaptoji tarnyba ir kokios neribotos galimybės įvairiems šešėliniams veikėjams, sugebantiems išvengti bet kokios atsakomybės, daryti įtaką ekonominiams sprendimams ir šalies politinei raidai.

„The Economist“ tuo pat metu atkreipia dėmesį į Estiją, kaip malonią išimtį, ir mano, kad galbūt šią problemą pavyktų išspręsti pradedant viską iš naujo ir saugumo tarnybose įdarbinant visiškai naujus žmones. Estija, kurios nedidelė britų saugumiečių išmokyta tarnyba dažnai pristatoma kaip viena pažangiausių visoje Rytų Europoje, padarė tai dar 1992-aisiais. Ši šalis taip pat įsivedė taisyklę, kad politikai niekada negali būti saugumo tyrimų objektu.

Panašiai pastaraisiais metais pasielgė lenkai, įvykdę karinės žvalgybės (WSI) reformą ir atleidę maždaug 300 dar sovietmečiu šiam darbui parengtų saugumiečių.

Politikai apie tai tyli

Apdairus estų sprendimas prieš du dešimtmečius vakarietiškais pagrindais pertvarkyti savo slaptąją tarnybą lėmė ir skirtingą šalies ekonominę raidą. Nors tiek Lietuva, tiek Estija vykdė neoliberalią šoko terapijos politiką, pasiekti ekonomikos stabilizavimo ir ją liberalizuoti estams pasisekė greičiau ir efektyviau.

Jau 1992 metais Estija ryžtingai įsivedė nacionalinę valiutą, kol Lietuva lūkuriavo, tūpčiojo ir klimpo į skandalus, susijusius su litų banknotų spausdinimu. Įveikti aukštą infliaciją Lietuvai pavyko tik 1993-1994 metais, padedant Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) ir Pasaulio bankui, bet jau po to, kai didelę dalį gyventojų santaupų vertės ta infliacija nušlavė.

Kitaip nei Lietuva, kur čekinė privatizacija priminė rusišką modelį ir virto stambaus masto aferų bei eilinių žmonių apgrobimo pradžia, kada įmones ir jų turtą pusvelčiui, dengiami kriminalinių struktūrų, per netikrus aukcionus sparčiu tempu susiglemžė įvairūs šešėliniai veikėjai, Estija pasirinko kitą kelią. 1992 m. estai pradėjo taikyti privatizacijos schemą, kurios pagrindinius principus perėmė iš vokiečių. Estijos, panašiai kaip ir Rytų Vokietijos, įmonės buvo perduotos specialiai privatizavimo agentūrai.

Vidmantas Valiušaitis
Korupcijos lygis Lietuvoje irgi yra gerokai didesnis nei Estijoje. Pastaruosius šešerius metus korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje stabiliai laikosi ties 4,8 balo riba. Tai reiškia, kad Lietuva, neįstengdama perkopti kritinės 5 balų ribos, išlieka korumpuota šalimi.
Lietuvoje už investicinius čekius buvo privatizuota didžioji turto dalis. Čekinė privatizacija nedavė valstybei papildomų pajamų, kurias būtų buvę galima panaudoti investicijoms ir darbo vietų kūrimui, subsidijuoti besikuriančias smulkias ir vidutines įmones. Joms stigo kapitalo, apyvartinių lėšų, nes normaliai veikiančios bankų sistemos nebuvo. Todėl valstybinis arba visų gyventojų darbu per okupacijos metus ir anksčiau sukurtas turtas iš esmės buvo pravalgytas, o smulkus ir vidutinis verslas ligi šiol vegetuoja.

Estijos gyventojai taip pat gavo investicinių čekių, tačiau kitaip nei Lietuvoje, už juos nebuvo galima įsigyti privatizuojamų įmonių kontrolinių akcijų paketų. Kai Lietuvoje ribota apsukrių kombinatorių grupė - EBSW tipo investuotojai - pigiai supirkinėjo iš nepatyrusių ir tiesiog neišmanančių žmonių investicinius čekius, privatizavo valstybines įmones, kurios netrukus po to bankrutavo, estai savo įmonių kontrolinius paketus už tvirtą valiutą pardavinėjo užsienio investuotojams.

Privatizacija Lietuvoje pasižymėjo išskirtiniu neskaidrumu. „Kol elitas kolaboruos, tauta skurs“, - rašė žurnalas „Valstybė“ (2010 Nr. 8) ir kėlė klausimą: „kodėl Lietuvoje nieks nesidomi „Lietuvos dujų“, kurias Lietuva pardavė keliais milijardais pigiau, negu kitos posovietinės šalys“, privatizavimu, kai tuo pat metu „skundžiamasi, kad už dujas ji moka brangiausiai Europje?“ Užtenka paminėti „Alitos“ privatizavimą, kurį net Konstitucinis teismas pripažino įvykdytą pažeidžiant konstituciją, bet šis konstatavimas taip ir liko be jokių praktinių pasekmių. O prisiminkime už 1 Lt parduotą „Lietuvos kurą“, turėjusį per 20 proc. Lietuvos degalų mažmeninės prekybos rinkos. Kas tai? Ne stambaus masto ekonominiai nusikaltimai, kurie neturėtų turėti senaties? Bet apie juos estų pažanga nepatenkinti politikai tyli...

Pajamų nelygybė – tabu

Štai kodėl įstojusi į Europos Sąjungą, Estija jau 2005 m., Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijos (United Nations Conference on Trade and Development, UNCTAD) duomenimis, buvo sukaupusi 12,3 mlrd., o Lietuva tik 6,5 mlrd. JAV dolerių tiesioginių užsienio investicijų. Nepaisant to, kad Lietuva, tiek gyventojų skaičiumi, tiek ekonominiu potencialu Estiją žymiai pranoksta. Skaičiuojant investicijas vienam žmogui - skirtumai dar didesni: 9334 JAV dolerių vienam Estijos ir vos 1872 JAV dolerių vienam Lietuvos gyventojui.


2006 m. Estija, Pasaulio ekonominio forumo duomenimis, pagal globalaus konkurencingumo indekso įvertį, buvo pripažinta konkurencingiausia pokomunistine šalimi ir užėmė 25-ą vietą tarp visų pasaulio valstybių.

Korupcijos lygis Lietuvoje irgi yra gerokai didesnis nei Estijoje. Pastaruosius šešerius metus korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje stabiliai laikosi ties 4,8 balo riba. Tai reiškia, kad Lietuva, neįstengdama perkopti kritinės 5 balų ribos, išlieka korumpuota šalimi. Tuo tarpu Estijoje šis rodiklis tuo pačiu laikotarpiu svyruoja tarp 6,4 ir 6,6. Jis yra aukščiausias tarp pokomunistinių valstybių ir 15-tas rezultatas bendroje pasaulio valstybių rikiuotėje. Net ES senbuvių Ispanijos ir Portugalijos korupcijos indeksas yra žemesnis už Estijos.

Tarptautinės vadybos ir konsultacijų bendrovės „Hay Group“ duomenimis, Lietuvoje vienas didžiausių įmonių vadovų ir paprastų darbuotojų vidutinių atlyginimų skirtumas - jis skiriasi 7 kartus. Estijoje – 4,7 karto. Net tokioje liberalizmo citadelėje kaip JAV šis skirtumas yra 3,7, Kanadoje ir Šveicarijoje – 2,7 karto, Norvegijoje – 2,3 karto.

Vidmantas Valiušaitis
Svarbiausia - žmonių asmeninis santykis su savo valstybe. Kaip jis jaučiasi savo šalyje, kiek jis tapatinasi su savo valstybe, kiek pasitiki atstovaujamąja valdžia, kokius lūkesčius su savo šalimi sieja, ko tikisi iš ateities? Tai politinis kapitalas, kurio vertės Lietuvos politinis elitas nesupranta ir nenori į tai gilintis. Tačiau nevengia moralizuoti ir mokyti tautą „patriotizmo“.
Ką tai rodo? Tai rodo, kad Lietuvoje socialiniai skirtumai labiau primena trečiojo pasaulio šalių parametrus, kad vidurinysis ir aukštesnysis sluoksniai yra labai negausūs.

Įdomi detalė. Rašydamas šį straipsnį specialiai kreipiausi į vieną iškilų ekonomistą, prašydamas duomenų apie pajamų skirtumus Lietuvoje. Labai nustebau, kai sužinojau, kad nuo 2003 m. duomenų apie indėlių struktūrą Lietuvos bankuose gauti nebegalima. Vėliausi 2003 m. duomenys rodė, kad 92 proc. visų indėlių, viršijančių 10 tūkst. Lt, turėjo 5 proc. indėlininkų, o kiti 80 proc. indėlininkų valdė vos 4,6 proc. indėlių, sąskaitose turėdami tik iki 1000 Lt.

Per aštuonerius metus padėtis vargu ar pakito tų 80 proc. indėlininkų naudai. Greičiau priešingai. Kapitalo koncentracija ir Lietuvoje, matyt, vyko ta pačia linkme, dėl ko tie 99 proc. reikalauja okupuoti Wallstreetą. Kitaip kam gi reikėtų slėpti indėlių struktūros bankuose duomenis?

Vakaruose vidurinę klasę sudaro apie du trečdalius, kai kur ir daugiau, visuomenės. Kita dalis – dideli turtuoliai ir skurdžiai. Lietuvoje – kitaip. Beveik pusę mūsų šalies gyventojų sudaro tarpinis sluoksnis tarp skurdžių ir vidurinės klasės. Viduriniajam sluoksniui priklausančių žmonių prieš porą metų tebuvo vos 13-14 proc., dabar – dar mažiau. Daugelis išsilavinusių žmonių balansuoja ties skurdo riba. Išėję į pensiją ir neįstengę sukaupti praktiškai jokių santaupų, žmonės tampa visiškais skurdžiais.

Neduoda išsilaikyti

Nuo pat 1989-ųjų Estijos BVP augo greičiau, ji pirmoji iš Baltijos valstybių susikūrė geresnes ekonomines sąlygas. Estijos nacionalinės pajamos, tenkančios vienam gyventojui, šiuo metu yra 19 tūkst. JAV dolerių, Lietuvoje - nesiekia 17 tūkst. JAV dolerių. Nedarbo lygis 2011 m. gruodį Estijoje buvo 13,6, Lietuvoje - 17,4, nepaisant 7 ar net 10 kartų didesnio emigracijos masto!

Žinoma, kas nors gali sakyti, kad nepaisant visų išvardytų ekonominės raidos skirtumų, vidutinė esto alga šiandien yra tik 140 eurų arba 480 Lt per mėnesį didesnė nei lietuvio. Na, papildomi 500 Lt į kišenę - vis dėlto yra šis tas, net jeigu tai ir nesprendžia esminių socialinės egzistencijos problemų.

Vidmantas Valiušaitis
Estija, turėdama nepalyginamai sunkesnę nei Lietuvos demografinę padėtį, apdairesniais sprendimais ir savo visuomenės atžvilgiu sąžiningesne politine linija sugebėjo sukurti pažangesnę socialinę santvarką, pelnyti tiek savo pačios piliečių pasitikėjimą, tiek svetimų valstybių pagarbą.
Tačiau svarbiausia - kitkas: žmonių asmeninis santykis su savo valstybe. Kaip jis jaučiasi savo šalyje, kiek jis tapatinasi su savo valstybe, kiek pasitiki atstovaujamąja valdžia, kokius lūkesčius su savo šalimi sieja, ko tikisi iš ateities?

Ko gali tikėtis iš ateities visuomenė, kurios 87 proc. narių nepasitiki parlamentu, o 80 proc. - Vyriausybe? Čia šių metų sausio mėnesio „Baltijos tyrimų“ duomenys.

Estija galbūt ne Skandinavija, kur 70-80 proc. piliečių pasitiki savo parlamentais, tačiau bent 38 proc. jos piliečių vis dėlto pasitiki savo Riigikogu arba valstybės susirinkimu. O vyriausybe pasitiki dar daugiau, beveik pusė - 47 proc. - estų.

Tai politinis kapitalas, kurio vertės Lietuvos politinis elitas nesupranta ir nenori į tai gilintis. Tačiau nevengia moralizuoti ir mokyti tautą „patriotizmo“: kaip, girdi, negražu ir nepatriotiška išvažiuoti iš savo krašto! Tik didžiulei visuomenės daliai neduoda svarbiausio - galimybių išgyventi ir išsilaikyti savojoje žemėje.

Tuo tarpu Estijos socialinių reikalų ministras Hanno Pevkuras teigia, kad emigracija šalyje net nėra problema. 2010 metais iš Estijos išvyko vos 4,5 tūkst. estų. Palyginkime su 83,2 tūkst. emigrantų iš Lietuvos.

Vertai pelnė pagarbą

Mūsų politikai ilgus metus, nelyginant sugedusi plokštelė kartojo: „Lietuvos tiksas - NATO ir Europos Sąjunga“. Estijos ministras pirmininkas Andrus Ansipas sako kaip tik priešingai: „Estija niekada neturėjo vieno tikslo – prisijungti prie NATO, ES ar euro zonos. Gyvenimas ne toks paprastas, kad turėtume vieną tikslą. Manau visose trijose Baltijos šalyse svarbiausia padidinti gimstamumą, pailginti gyvenimo trukmę, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, kelti produktyvumą, kurti iš tiesų patrauklią verslo aplinką užsienio investicijoms...“ („Veidas“, 2010, Nr. 29).

Žodžiais - ir mūsų politikai už tai. Bet tik žodžiais. Gyvenimo praktika - sulig tuo liaudies posakiu: „Pasiklausai kalbų - karvelėlis, pasižiūri darbų - vilko dėdė“.

Jau prieš dešimtmetį (2002 m.) estai priėmė Estijos pilietinės visuomenės vystymosi koncepciją. Ji pabrėžia savanoriškos veiklos vaidmenį, nustato dalyvavimo savanoriškose organizacijose strategijos pagrindus. Pripažįstama, kad savanorystė esanti svarbi socialinio įsiliejimo forma, ji skatina demokratijos vystymąsi. Valdžios institucijos ir pilietinės visuomenės organizacijos susitarimą sudarė po diskusijų tarp valdžios pareigūnų ir pilietinės visuomenės atstovų.
Nustatyti tarpusavio santykiai, apibrėžti atvirumo ir atskaitomybės principai, aptartas pilietinės visuomenės sektoriaus finansavimas. Estijos pilietinės visuomenės plėtros koncepcija turi įgyvendinimo komitetą, nustatantį svarbiausius tikslus artimiausiems dvejiems metams. Kas dveji metai Estijos parlamente organizuojami klausymai, aptariami šios koncepcijos įgyvendinimo reikalai.

O Lietuvoje? Alvydas Medalinskas organizuoja visuomenininkų susirinkimus Mokslų akademijos salėje, bando kurti „visuomeninį parlamentą“, kad kontroliuotų valdžią, Darius Kuolys veda pilietininkus su transparantais prie Prezidentūros... Lyg Sąjūdžio laikai... Valstybės ir visuomenės sąveikos prasme nuo brežnevinės stagnacijos faktiškai nepabėgta...

Šiuo savo straipsniu nenoriu pasakyti, kad Estijoje problemų nėra. Nenoriu pasakyti ir to, kad nesama sričių, kuriuose Lietuvos pasiekimai būtų tolygūs arba kai kuriais atžvilgiais net ir didesni. Šįsyk - ne apie tai daina.

Savo pastabomis tenorėjau atkreipti labai aukštai save vertinančių politikų dėmesį į tai, kad Estija, turėdama nepalyginamai sunkesnę nei Lietuvos demografinę padėtį, apdairesniais sprendimais ir savo visuomenės atžvilgiu sąžiningesne politine linija sugebėjo sukurti pažangesnę socialinę santvarką, pelnyti tiek savo pačios piliečių pasitikėjimą, tiek svetimų valstybių pagarbą.

Su tuo brolius estus ir sveikinu Vasario 24-osios - Estijos nepriklausomybės šventės - proga!