Vienur išlikę daugiau, kitur mažiau. Švedijoje, žymiausioje gerovės valstybėje, teigiama, kad atsisakyta tik kokio trečdalio gerovės valstybės, bet du trečdaliai išlikę. Aišku, to kiekybiškai nepaskaičiuosi, bet vaizdumo dėlei toks paaiškinimas tinka. Be kita ko, galima teigti, kad dabartinis Švedijos ir kitų Šiaurės šalių ekonominio vystymosi pagerėjimas susijęs su tuo, kad jos dėl savo labai išvystytos socialinės sferos turėjo kur atsitraukti į liberalesnę darbo rinką ir liberalesnius santykius.
Jos, atsisakydamos dalies „socialinės naštos“, galėjo taip suaktyvinti ekonomiką. Bet reikia turėti ko atsisakyti. Anglo-saksų šalys, kaip JAV ar Jungtinė Karalystė neturi ko atsisakyti ir taip negali paskatinti ekonominio augimo. Nes jos yra ne institucinio-perskirstomojo modelio šalys, kaip Šiaurės Europa, o liberalaus-marginalinio modelio šalys, kurios visada pasižymėjo didele socialine nelygybe ir dideliu procentu gyventojų gyvenančių skurde. Jų net pavadinimas mokslinėje kalboje reiškia „marginalinį modelį“, t.y. jos generuoja marginalines grupes, socialinę atskirtį. Reikia skirti gerovės valstybių tipus. Lietuvą galima laikyti „minimalia gerovės valstybe“, o kiekvieną jos socialinį pasiekimą, kaip algų padidinimą socialiniams darbuotojams, dideles ir ilgai mokamas motinystės išmokas ir kt. vertinti kaip tokios minimalios gerovės valstybės laimėjimą.
Jos išdėsto gerovės šaltinius kitokia hierarchine seka ir vadovaujasi skirtinga Respublikos šūkio samprata (Andre Massono paskaita: santykiai tarp kartų ir socialinės gerovės valstybės ateitis: laisvė, lygybė ar brolybė?, 2011-06-22). Laisvojo subjekto paradigma į pirmą vietą iškelia rinką, skelbia laisvę (asmens veiksmų laisvę, laisvę turėti turtą, juo keistis ir jį palikti kitiems) ir pirmiausia ragina pasirūpinti savimi patiems. Daugialypio solidarumo paradigmos centre yra šeima ir įvairių visuomenės grupių solidarumas. Ji pabrėžia brolystės, kurią Léonas Bourgeois vadina solidarumu, socialinių ir įvairių kartų ryšių svarbą.
Piliečių lygybės paradigmos gynėjai tiki socialinės gerovės valstybe, valstybės lėšų perskirstymu, skelbia lygybę (visi privalo turėti vienodas galimybes ir atvirus kelius savo sumanymams įgyvendinti), svarbiausiu laiko piliečių ir visuomenės ryšį. Visas pasaulio valstybes, taip pat ir - Europos galima suklasifikuoti remiantis didesniu polinkiu į kurią nors vieną iš šių trijų paradigmų. Tačiau akivaizdžios ir įvairios valstybių konfigūracijos ir variacijos – taip kaip yra, pvz. su Rytų Azija, Lotynų Amerika, Afrika ar Pietų ir Rytų Europa, kurios netelpa į tradicines schemas.
Išsivysčiusiame pasaulyje svarbus palyginamuoju požiūriu tarp skirtingų šalių modelių yra socialinių išmokų ir socialinių paslaugų santykis. Taip ypač didelės senatvės pensijos sudaro didžiausią Pietų Europos šalių socialinės apsaugos išlaidų dalį. Socialinės paslaugos Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Kipre ir Maltoje yra išplėtotos gerokai mažiau, palyginus su Šiaurės Europos šalimis, kuriose socialinės išmokos yra didelės, bet jų lyginamasis svoris lyginant su socialinėmis paslaugomis, yra gerokai mažesnis negu Pietų Europos valstybėse. Korporatyvinis (bismarkinis) – konservatyvus modelis, prie kurio labiausiai yra priartėjusios Prancūzija ir Vokietija, šiuo požiūriu yra vidurinėje pozicijoje tarp Šiaurės ir Pietų Europos valstybių.
Nors Rytų Europoje socialinio draudimono išmokos nėra didelės, bet socialinės paramos ir socialinių paslaugų lyginamasis svoris, palyginus su socialinio draudimo išmokomis, irgi yra gerokai mažesnis negu Šiaurės Europos ar kontinentinės Europos šalyse. Svarbią vietą tokiose valstybėse, kaip Graikija, Italija (Pietų Italija) ar Rytų Europoje vaidina klientelistiniai santykiai, kai atskiros privilegijuotos gyventojų grupės įgyja specialias, papildomas teises į išmokas ar paslaugas.
Klientelizmo apraiškų negalima pastebėti nei Šiaurės Europje, nei liberaliuose anglo-saksiškuose kraštuose, nei kontinentinėje Vakarų Europoje. Šiuo požiūriu Rytų ir Pietų Europa yra panašesnės į kai kurias besivystančias Pietų Amerikos ar Azijos valstybes, kuriose atskiros privilegijuotos grupės (kaip „nusipelnę asmenys“, jėgos struktūrų darbuotojai) gauna specialias, papildomas išmokas ir paslaugas. Todėl Rytų Europos klientelizmą aiškinti vien tik komunistinio paveldo įtaka dabar, praėjus daugiau nei 20 metų po Berlyno sienos griuvimo ir Baltijos šalių „dainuojančių revoliucijų“, yra ne visai korektiška, nes, kaip matyti iš daugelio šalių pavyzdžių, tai yra labiau atsilikusių, besivystančių Pietų šalių bruožas.
Netgi Italijoje, kurioje, remiantis agreguotais rodikliais, yra palankesnė socialinė padėtis, jos pietinėje dalyje, kuri yra labai atsilikusi, klientelizmo apraiškų yra nė kiek ne mažiau negu vis labiau atsiliekančioje Graikijoje. Socialinių sistemų fragmentacija tokiose šalyse kaip Graikija, daro šias sistemas neefektyvias ir neveiksmingas, brangiai administruojamas ir neteisingas socialinio teisingumo požiūriu. Nors Pietų Europos šalys per pastaruosius du dešimtmečius, kol jose jautėsi ekonominis pagyvėjimas, labai stipriai išplėtojo savo socialines programas ir daug kur įveikė atsilikimą, kelių pastarųjų metų ekonominės padėties pablogėjimas ir ilgametės valstybių skolos sustabdė pradėtus darbus ir atbloškė šias šalis daugelį metų atgal.
Jau keli dešimtmečiai Europoje kalbama apie Europos socialinį modelį (ESM), priiminėjami įvairūs socialinę politiką vienodinantys dokumentai, kaip pvz. 2000 metų Lisabonos strategija. Tačiau toliau žodžių kuriant vieningesnį Europos socialinį modelį nelabai tenueita, nes socialinė politika Europos Sąjungoje faktiškai atiduota nacionalinei jurisdikcijai ir kompetencijai, o atskirų šalių modelių skirtumai tokie akivaizdūs, kad neleidžia tų modelių vienodinti. Nors Europa tarp kitų regionų išsiskiria savo labiau išvystyta socialine politika ir socialine apsauga, kalbėti apie „vieningą Europos socialinį modelį“ (ESM) galima tik ideologiniu-vertybiniu pagrindu, nes Europoje realiai egzistuoja keli gerovės modeliai.
Vieninteliu šiek tiek veikiančiu Europą vienijančiu metodu socialinės politikos srityje yra atviro koordinavimo metodas, bet jis veikia labai ribotai ir apima siauras socialinė politikos ar socialinio darbo organizavimo sritis. Atviro koordinavimo metodas (AKM) faktiškai reiškia mokymąsi iš atskirų šalių geresnės praktikos socialinės politikos srityje. Šis metodas nėra originalus, tik kūrybiškai pritaikytas „sugretinimo“ („benchmarkingo“) metodas, kai yra lyginimo būdu siekiama kopijuoti arba kūrybiškai perimti geriausią socialinę praktiką. Savaime suprantama, kad atskiri socialinės politikos momentai, kaip socialinio darbo technika ar savivaldybių socialinių paslaugų administravimo dalykai gali būti lengviau vieni iš kitų perimami, negu dideli struktūriniai pertvarkymai, kurie nulemia vienokį ar kitokį gerovės modelio tipą šalyje.