Pavyzdžių netrūksta ir kai kuriuos jų nurodė Kūris. Teismo sprendimas Laimutei Stankūnaitei perduoti jos dukrą nėra vykdomas, Kristinai Brazauskienei nemokama jos renta, dar nenugriauti įmonės „Sabonio klubas ir partneriai“ boteliai Neringoje, o Vyriausybė esą galvoja šiuo klausimu dar tartis su įmone. Žiniasklaida skelbia, kad nėra vykdoma keliolika tūkstančių nutarčių.
Negalima suversti atsakomybės už teismų autoritetų smukimą politikams, teisingumu manipuliuojančioms grupėms ar žiniasklaidai. Nemažai prisideda patys teismai, priimdami sunkiai suprantamus ir pateisinamus sprendimus, negebėdami laiku ir galutinai išspręsti konkrečių bylų, nesuprasdami, kad pagarba teismams nėra automatiška, ji turi būti uždirbta.
Operatyvumo stoka vaidina didelį vaidmenį Kedžio ir L.Stankūnaitės vaiko byloje. Manau, kad mergaitė seniai turėjo būti sugrąžinta motinai. Nepriimtina, jog teismo nutarimas nėra vykdomas. Antra vertus, ne tik Venckienės šalininkai primena, jog aukštesnis teismas dar gali anuliuoti dabartinį sprendimą, juolab, jog Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis nėra tinkamai pagrįstas rimtais argumentais. Aiškinama, kad mergaitei geriau pasilikti, kur ji dabar yra, negu ją kelis kartus kilnoti iš vienos šeimos į kitą.
Dar kiti tvirtina, jog negalima priimti sprendimo tol, kol teismai neišaiškins Stankūnaitės vaidmens „pedofilijos“ byloje. Bet nuolat atidedama byla gali tęstis dar kelerius metus. Jei paaiškėtų, kad kaltinimai Stankūnaitei nepagrįsti, tai reikštų, jog valstybė per teismus pritarė nepagrįstam mergaitės pagrobimui ir atėmimui iš motinos. Kaip ten bebūtų, teismai netaria to lemiamo žodžio, kuris jiems priklauso.
Teisėjų taryba irgi dalyvauja vilkinimo sūkuryje. Prieš kelias savaites ji turėjo nutarti, ar iš pareigų atleisti Kauno miesto apylinkės teismo teisėją Almantą Lisauską dėl teisėjo vardo pažeminimo. Bet klausimas atidėtas iki kito posėdžio, nes Lisauskas išskrido poilsiauti į Australiją, kartu su įtakingais teisėjais Česlovu Jokūbausku ir Artūru Driuku. Taryba turėjo įsakyti Lisauskui dalyvauti posėdyje, nors jam ir reikėtų atidėti atostogas. O jei šiuo metu neįmanoma priversti jo dalyvauti, Taryba turėjo pasiūlyti pakeisti teisinę bazę, kad būtų galima tai daryti.
Sovietų Sąjungoje vyravo teisinis pozityvizmas, pagal kurį tinkamai institucijai procedūriškai tvarkingu būdu priėmus taisyklę ar normą, ji virsdavo teise ir galiojo, net jei ji neteisinga, doroviniu požiūriu nepriimtina ar nedera su esminiais demokratijos principais.
Toks teisinės santvarkos supratimas yra palankus diktatūroms, nes leidžia teisėjus ir teisinę sistemą paversti represinio aparato dalimi. Bet šis supratimas nesvetimas ir demokratijoms. 1956 m. Vakarų Vokietijos teismas išteisino teisėją esesininką, karo metu pirmininkavusį teismui, kuris nuteisė myriop kai kurios sąmokslininkus, 1944 m. siekusius nuversti Hitlerį. Esą nebuvo galima laukti, kad teisėjas nesivadovautų galiojančiais šalies įstatymais.
Kūrio pastabose galima aptikti teisinio pozityvizmo nuostatos, kad galiojantys įstatymai visada turi būti įgyvendinami. Pozityvizmu remiasi KT, vadindamas savo nutarimus „konstitucine doktrina“, taigi nekvestionuojamais. Bet KT ne kartą peržengė savo kompetenciją, perimdamas Seimo įstatymo leidimo funkcijas. Pvz., kai Vyriausybei nurodo, kaip galima ar negalima mažinti pensijas, kaip dažnai reikia peržiūrėti studentų krepšelius, kai teigia, jog neleistina keisti valstybės tarnautojų atlyginimų proporcijas. KT užmiršta, kad Konstitucija nurodo, jog Vyriausybė tvarko krašto reikalus, rengia ir vykdo valstybės biudžetą. Ir kad savo balsais Lietuvos žmonės patiki vykdomąja valdžią jų palaikymą laimėjusiems politikams ir partijoms.
Seimo likimas yra pamokantis. Jis neteko žmonių pasitikėjimo ir greit jo neatgaus. Teismų ir teisėtvarkos autoritetas smunka ir dar labiau smuks, jei teismai veiksmingiau nespręs bylų, neargumentuos savo sprendimų, toliau kišis į kitų valdžių kompetencijas.
Neturėtų būti sunku užtikrinti operatyvaus svarbių bylų nagrinėjimo bei užkirsti kelią dirbtiniam jų vilkinimui. KT turėtų gebėti pasakyti, kad kai kuriais klausimais Konstitucija yra nebyli, arba kad klausimas nepriklauso jo kompetencijai ar peržengia jo įgaliojimus.
Pastebimai auga žmonių nepasitenkinimas. Antradienį pranešta, kad pernai Teisėjų etikos ir drausmės komisija gavo 373 skundus, pareiškimus ir prašymus dėl teisėjų darbo. 2010 m. teikimų dėl teisėjų darbo buvo 227, o 2009 m. - tik 50. Be visuomenės palaikymo teisinė sistema pradės braškėti.
Teismai neturi pataikauti visuomenės nuostatoms. Bet jie turi suprasti, kad postmodernistinėje visuomenėje reikia laimėti ir apginti autoritetą, kad negalima kaip senais gerais sovietų laikais drėbtelti nuosprendį ir manyti, kad visi jį priims. Perdėm akivaizdu, kad nemaža dalis KT nutarimų iš piršto laužti.
Neseniai Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) priėmė nutarimą, kuriuo Didžiajai Britanijai buvo uždrausta į Jordaniją deportuoti radikalų musulmonų imaną, įtariamą prisidėjus prie teroristinių išpuolių. Įniršęs premjeras Davidas Cameronas pavadino nutartį nepriimtiną, nukeliavęs į Strasbūrą reikalavo, kad EŽTT nesikištų į Anglijos vidaus saugumo reikalus, kuriuos nuodugniai išnagrinėjo šalies teismai, paragino EŽTT skirti pirmenybę bendriems žmogaus teisių principų aiškinimui. Didžioji Britanija pakluso EŽTT, nors ir įspėjo. Bet prieš kelis mėnesius Italija ir Prancūzija nepaisė teismo nuosprendžių dėl islamų fundamentalistų deportavimo.