Nebuvo ir taip, kad aukšti politikai tvirtintų, kad minėtas sprendimas yra vykdomas arba švelniai vykdomas, nors teisininkai –profesionalai niekaip negali su tuo sutikti. Nebuvo ir sisteminio teisėsaugos griovimo. Daug ko nebuvo, bet apie tai-žemiau.

Prieš keletą savaičių esu jau rašęs, kad vyksta sisteminė teisėtvarkos institucijų griūtis. Tą pastebi ne tik teisininkai, bet ir kiti šviesūs žmonės, kaip pvz., Darius Kuolys ar Bronius Genzelis.

Net ir „Garliavos žinių“ redaktorius TV laidoje pripažino patį griūties faktą ir net nurodė atsakingus dėl to politikus. Ir nėra taip, kad ši griūtis trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Ji prasidėjo jau prieš keletą metų.

Visi dar prisimename tuos laikus, kada Vilnių valdė mafijozai, kurių gaujos savo problemas spręsdavo šūviais. Prisimename, kad pilietis, iš kurio buvo pavogta mašina, kreipdavosi ne į policiją, o į Vilniaus mafijos tėvą, kuris dažnai maloningai grąžindavo pavogtą automobilį jo savininkui.

Tada pačiai policijai tai buvo per sunki užduotis. Ir štai Generalinės prokuratūros prokuroro Algimanto Kliunkos ir jo kolegų pastangomis mafijos grupuotės buvo sutriuškintos, o jų nariai atsidūrė ten, kur jie ir privalėjo atsidurti. Deja, nors prokuroras A. Kliunka buvo labai kvalifikuotas ir nepaperkamas teisininkas, bet jis buvo blogas politikas. Jis padarė esminę politinę klaidą tada, kai iš savo tyrimų padarė išvadą , jog teisėjo J. Furmanavičiaus ir D. Naruševičienės žudikas buvo ne kažkoks importuotas kileris, bet Lietuvos pilietis Drąsius Kedys. Tokia išvada niekaip negalėjo patikti D. Kedžio sesutei p. Neringai Venckienei ir jos politiniam „stogui“.

A. Kliunkos likimas buvo nuspręstas. Reikėjo tik tinkamos dingsties. Ir ji atsirado A. Kliunkai „užmynus ant kamščio“ pačiame Vilniaus centre. Jo visi praeities nuopelnai buvo užmiršti, ir jis buvo nedelsiant nubaustas ne kokios nors rūšies papeikimu, kas būtų dar suprantama, bet pačia griežčiausia bausme- atleistas iš darbo. Dar prieš keletą metų tokio susidorojimo su nusipelniusiu Lietuvai pareigūnu ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti.

Bet susidorojimas su patyrusiu prokuroru buvo tik pradžia. Toliau sekė ir kiti veiksmai. Buvo keičiami teismų pirmininkai, prokuratūros, FNTT ir VSD vadovai. Motyvas buvo pagirtinas: kova su korupcija. Tačiau nei vienam iš atleistų pareigūnų nebuvo pareikšti jokie kaltinimai. Tiesiog prasidėjo „galvų kapojimo“ era manant, kad kita galva, kuri linksės į taktą savo šeimininkui, padarys stebuklą. Nors tų galvų nukirsta ne tiek jau mažai, bet nei stebuklų nei laimėjimų kovos prieš korupciją fronte nematyti net per padidinamą stiklą. O teisinė sistema jau beveik sugniuždyta.

Dabartinis galvų kapojimo vajus man primena gūdžius pokario laikus, kada galvos irgi buvo kapojamos. Tais laikais vien už žodinį nepritarimą partijos ir vyriausybės politikai buvo atseikėjama standartinė 10 metų Sibiro lagerių bausmė, o už kokius nors nepritariančius veiksmus – 25 metai ir nė metais mažiau. Atbuvus bausmę galėdavai tik pasvajoti apie kitokį nei darbas statybose užsiėmimą, net jei ir buvai aukščiausios kvalifikacijos teisininkas.

Dabar teisininkams kaip ir Stalino laikais taikoma tik pati griežčiausia bausmė- atimama galimybė jiems dirbti valdiškose įstaigose teisininku. Ir jokių papeikimų ar įspėjimų, jei, žinoma, neturi „stogo“ virš savo galvos. O jei toks „stogas“ yra- gali išplūsti savo kolegas, gali siautėti viešoje vietoje, gali nevykdyti teismo sprendimų ir... nesibaiminti dėl savo ateities.

Štai, keli Kauno teisėjai neturėjo „stogo“ ir buvo atleisti iš pareigų už teisėjų etikos pažeidimus. Dar prieš „galvų kapojimo“ eros pradžią, tokie tesėjai aiškindavosi teisėjų etikos ir drausmės komisijoje, kuri, jei būdavo pagrindas, bylą perduodavo teisėjų garbės teismui, jis ir nustatydavo bausmės griežtumą. Dabar Teisėjų tarybos vadovai neišklausę jokių pasiaiškinimų, kartu su prezidente nusprendė už akių, kad tie teisėjai bus atleisti, jei patys nesutiks išeiti „savo noru“. O išėjus savo noru dar lieka galimybė dirbti teisininko darbą advokatūroje ir kitose nevaldiškose įstaigose. Teisėjai išėjo „savo noru“.

Ir šiuo atveju, kaip ir susidorojant su prokuroru A. Kliunka nebuvo atsižvelgta į teisėjų nepriekaištingą ir ilgametį darbą. Kodėl? Atsakymas man aiškus: kuo daugiau nukirstų galvų-tuo aukštesni galvų kapotojo reitingai. Nes reitingai jam yra viskas, o žmonės ir jų likimai-niekis. Pagaliau, bus dar tų žmonių.

Dabar į ešafotą pateko ir FNTT vadai. To dar ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje nebuvo, kad melo detektorius taptų pagrindiniu įkalčiu, nes jo paskirtis tik nustatyti tas sritis apie kurias tiriamas pareigūnas nenorėtų kalbėti. O jas nustačius- paieškoti jose ir galimų įkalčių.

Nepakanka pasakyti, kad FNTT vadai turi būti atleisti, nes jie netyrė TS-LKD finansavimo šaltinių. Netyrė jie ir finansavimo šaltinių prezidento rinkimų kampanijos metu. O būtų gerai ištyrus ir vienus ir kitus. Gal to ir išsigąsta? Todėl geriau tenusirita dar dvi galvos. Didesnių reitingų labui.

Iš to, kas pasakyta, kyla klausimas, ar tikrai mes gyvename demokratinėje valstybėje, jei:

Teismų sprendimai nevykdomi

Nevertinami pareigūnų nuopelnai valstybei

Egzistuoja politiniai „stogai“

Pagrindinė politika teisėtvarkoje yra „galvų kapojimas“

Kriminalinė praeitis ir net kriminaliniai veiksmai labiau vertinami, nei doras darbas.

Teisėsauga sąmoningai griaunama

To dar nebuvo per visus nepriklausomybės metus.