Spaudoje, tiesa, garsiausiai išsiplatino būsimojo jų Švietimo ir mokslo ministro R. Vaitkaus programinis pareiškimas apie katiną ir jo „kakutę“, bet turbūt turėtume neabejoti, kad aistringose bičiulių kalbose būta dar ne tokių aukštojo stiliaus teiginių.
Štai pirmininkas A.Butkevičius saviškiams paskelbė pribloškiančią išvadą: Lietuvą A.Kubilius jau sugebėjęs nuvaryti iki Graikijos lygio! Ką čia ginčysiesi, - būsimasis Ministras Pirmininkas kalba! - tai ir nesiginčiju, nes mėginti jiems įrodinėti, kad Lietuva į Graikiją daug panašesnė buvo 2009 m. pradžioje, kad visų žmonių, verslininkų, prezidentės, dabartinės valdančiosios daugumos pastangos dėtos kaip tik tam, kad besaikis socialdemokratų išlaidavimas ir valdžios gyvenimas ne pagal pajamas būtų sustabdytas, abejoju, ar verta.
Tegul savo partijoje tiki. Kas skaito, rašo, mato, - žino tikrą tiesą. Laikykime panašius teiginius politine kairiųjų poezija. O poezija tiesos matais nevertinama... Supranta ir socialdemokratai viską, na, gal ne viską, na, gal ne visi, bet sąmoningai renkasi gana primityvią, o ne piliečius gerbiančią ir atsakingą politinę kalbą.
Politikos apžvalgininkai turbūt sakys: na, metai rinkimų, kitokios retorikos ir negalima tikėtis. Piliečiai gal atsimins kairiųjų patriarcho A.M. Brazausko pamokymą, kad prieš rinkimus dalytų pažadų visai nereikią sieti su jo Vyriausybės darbais. Tokie jų principai, tokia etika. Akivaizdus faktas toks: visą šį buvimo opozicijoje laiką, nelengvą Lietuvos žmonėms ir Vyriausybei, socialdemokratai pasikliauja vien beatodairiška kritika, nėra parėmę nė vieno sunkaus, bet būtino valstybės ateičiai sprendimo, o jų iki šiol skelbtos garsios alternatyviosios programos pilnos nusikalstamai nerealių ir neįvykdomų pažadų.
Drąsūs vyrai jie ir drąsios jų partijos bičiulės, su socialistine aistra, atleiskit, drįstantys skelbti tiesiog rojų žemėje, kai kiti vargus vargsta.
2009 m. pirmoji pusė. Juodžiausia krizė. Rezervų augant ūkiui nesukaupta. Biudžetas nerenkamas. Eksportas traukiasi. Drastiškai mažinami politikų, valstybės tarnautojų atlyginimai. „Sodra“ klimpsta į duobę, iš kurios gal išlips tik kokiais 2020 metais. Pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms, padidintoms prieš rinkimus, nėra pinigų. Prezidentės, Seimo Vyriausybės tikslas vienas: garantuoti būtinus mokėjimus, neleisti valstybei bankrutuoti, išsaugoti litą ir sukurti prielaidas taupesniam, racionalesniam gyvenimui.
O tuo metu alternatyviojoje socialdemokratų vyriausybės programoje sukasi fantastinis filmas, žaliuoja socialdemokratinės oazės: mūsų valdytas laikas – stebuklas, krizę numatėme jau 2006-2007 m., o Lietuvą tik atėję į valdžią paskandino konservatoriai! Mūsų dėmesys būtų ne išlaidų mažinimui, o pajamų didinimui! Grąžinti krūvas PVM lengvatų! Išmokos vaikams – visiems, nepriklausomai nuo pajamų! Pedagogams ir kultūros darbuotojams – didinti atlyginimus! Kelti dėstytojų ir mokslininkų atlyginimus! Didinti valstybės lėšomis dengiamų sveikatos priežiūros išlaidų apimtį! Ūkininkams – tik savanoriškas dalyvavimas „Sodroje“ ir sveikatos draudime! Grąžinti žemės ūkio subjektų turėtas mokesčių lengvatas! Žymiai padidinti finansavimą melioracijos įrenginių priežiūrai ir renovacijai! Didinti socialines išmokas! Pensininkams turi įsigalioti palankesnė pensijų skaičiavimo tvarka! O Via Baltikos ruožą Kaunas – Marijampolė iš dviejų juostų rekonstruoti į keturių juostų magistralę!..
Gyvenčiau kokiame Mozambike, sakyčiau: ne partija, o stebuklas! Šitos valstybės žmones myli tik A.Andriukaičio ir A.Syso partija! Ir dar kaip myli: nemeluojama, pamatuota, atsakinga kairiąja socialdemokratine meile!
Visa tai nei linksma, nei stebuklas, o tik tiek: solidžiausia laikoma opozicinė kairioji partija, deja, visą šią kadenciją gyveno ir į rinkimus kyla be laukiamo intelektinio ir pilietinio solidumo. Socialdemokratai praleido progą veikti ir plėtotis kaip atsakinga politinė jėga. Praleido progą susikurti modernią ir solidžia Europos, pasaulio procesų analize, socialdemokratų kitose šalyse vykdomos politikos modeliais grindžiamą programą. Nė piršto nepajudino prusindami, šviesdami ir augindamiesi intelektualius, skaitančius, mąstančius kairiuosius rinkėjus. Gaila. Šiandien vien totali kritika, kritika dėl kritikos, Lietuvos problemų išdidinimas ir, baisiausia, apeliavimas į žemiausius pilietinius nelaimingų, nepritekliuose gyvenančių, valstybe nusiviliančių, jos institucijomis nebetikinčių žmonių jausmus.
Kaip ten sakoma: sėsi vėją, pjausi audrą. Socialdemokratai ir sėja: rinkite mus – mes visiems visko duosim! Kubilius nemyli žmonių! Prezidentė laužo Konstituciją! Valdantieji veda šalį į katastrofą!
Kas bus po rinkimų – nusispjauti. O bus tas pats į žmonių galvas šiandien kalamas visuomenės piktinimasis politikais, valdžia, pilietinė apatija ir išvada: jie visi tokie...
A.Butkevičius turėtų tai jausti. Juk nueinančių buvusios LDDP lyderių fone jis pretendavo tapti modernesnės partijos pažangiu vadovu. Deja, jo partija pasirinko totalios kritikos ir audrinančios retorikos kelią, atsisakė solidariai valstybiškai paremti pastangas suvaldyti krizę ir stabilią ateitį garantuojančius projektus. O jis pats iš ramaus Vilkaviškio savivaldybės darbuotojo, iš šono žvelgiant, gana korektiško ir principų paisančio žmogaus tapo ypač radikalios kalbėsenos politiku.
Gaila. Lietuvai tikrai reikia solidžios kairiosios partijos. Bet solidžiai partijai, solidžiam politiniam veikimui yra būdingas „nuosaikumas ir santūra. Nuosaikumas – propaguojamų siekinių ir politinio veikimo ribų atžvilgiu. Santūra – savo mąstymo prielaidų ir pasitikėjimo jomis atžvilgiu“ (V. Laučius). Šiandieninė opozicijos laikysena nuo šitos siekiamybės, deja, toli toli. Kaip tie keturių juostų magistralės kilometrai iš jų programos...
A.Butkevičius tiesiog neturi kitos išeities. Radikalumu jis privalo nenusileisti tikraisiais partijos lyderiais įvardijamiems I.Vėsaitei, B.Bradauskui, V.Andriukaičiui, J.Olekui; savivaldybių tarybų rezultatai ne tokie, kokių tikėjosi; reitingai – irgi ne ypač, kai kuriose apklausose net tų konservatorių aplenkti neišeina; vieni frakcijos nariai (A.M. Pavilonienė) tuokia gėjus, kiti reikalauja racionalesnės laikysenos, skyriai bruzda ir byra, Vilnius, Kaunas neklauso. Ypač demokratine save laikančiai partijai ir jos lyderiui telieka „ypač demokratiniai“ tvarkymosi būdai: šaukti apie siaubūnus konservatorius, kovoti su K.Brazauskiene, mėtyti iš partijos principingesnius kolegas (J.Jagminą, Kauno lyderį G.Labanauską ir kt.), o nuo partijos narių beveik pusmetį slėpti dar 2011 m. pabaigoje sureitinguotą rinkimų sąrašo eilę.
Šilutės skyriaus pirmininkas turbūt drąsus žmogus, kad viešai drįsta dėl to priekaištauti šiandieninei savo vadovybei, nei labai pakančiai, nei labai demokratiškai...
Kas turi vykti partijoje, kurios buvęs narys kalba taip: „Noriu visuomenei pasakyti – niekada, niekur neturėkite jokių reikalų su LSDP ir dabartiniais jos vadovais, kitais šios partijos politiniais intrigantais“.
Panevėžio skyriaus pirmininkas K.Armonavičius išėjo pats, su juo ne vienas bendražygis. Buvęs Vilkaviškio skyriaus pirmininkas A.Bagušinskas išsivedė daugiau kaip pusę Vilkaviškio rajono tarybos narių, ir A.Butkevičius kontroliuojamoje tėvonijoje socialdemokratai liko opozicijoje, o pats partijos pirmininkas asmeniškai nelabai solidžiai mėgina į savo pusę persivilioti ką nors iš pozicijos ir susigrąžinti įtaką. Tik kalbos sklinda apie Vilkaviškio skyrių paliekančius socialdemokratų būrius. Kauno miesto socialdemokratų skyrių paliko per 100 narių.
O mėginti laimėti reikia. Kai neturi tvirto intelektinio pamato ir neišpažįsti nuosaikesnės politinės kultūros, lieka tik agresyvi retorika, lieka Makiavelis („Kiek mes padarėme pareiškimų, kokią programą Vilniaus mieste buvome numatę, kaip padėti šitiems žmonėms (pensininkams ir žmonėms su negalia) – A.V.)? Bet išeidavom ir kalbėdavom: pabrangs šiluma, pabrangs vanduo. Tai ką jūs norite įgyti rinkėjų pasitikėjimą po tokių žodžių?“ – čia A.Butkevičiaus pamokos sakyti tiesą ir tik tiesą savo Vilniaus partijos skyriui).
Lieka argumentai ad hominem – nukreipti į žmogų, kultūringoje diskusijoje net neįmanomi. Lieka desperacija kaltinant I.Degutienę ir jos sūnų pasinaudojus informacija, neprieinama kitiems indėlininkams. Mano vertinimu, tai labiausiai žmogiškai nevykęs A.Butkevičiaus žingsnis... O man šioje istorijoje nejaukiausia skaityti apie naivias turbūt doro G.Degučio verslo partnerio, jauno socialdemokrato pastangas išdėstyti tikrą tiesą: „Aš turėjau daugiau informacijos ir norėjau jam, kaip partijos pirmininkui, paaiškinti, kad jis galėtų padaryti savo išvadas. Partijos pirmininkas nelabai suprato“. O klausimas šiaip ar taip svarbus: nenorėjo ar nesugebėjo suprasti? Turbūt ir tai, ir tai...
Tada lieka B. Vėsaitės liepsninga propagandinė aistra ir nemirštamas tikėjimas socialdemokratinių idealų pergale: „Ir tikslas yra Lietuvoje laimingas žmogus! Labai svarbi ekonominė sritis – žemės ūkio produktų gamybos padvigubinimas. Šiandieną žemėje netrukus gims septintasis milijardinis žmogus, maisto produktų paklausa auga, kitame dešimtmetyje maisto produktų kainos bus 15-20 proc. aukštesnės. Lietuvoje pasižiūrėkite, kiek neužsėtų laukų. Todėl ir grūdų, ir gyvulininkystės produkcijos padidinimas yra prioritetinė sritis.“ Ura, draugai! - nuskambėtų anais laikais...
Ir darbo imasi Lietuvai vilčių vaivorykštę tiesianti šešėlinė socialdemokratų vyriausybė. Joje vilčių aplinkos ministras B. Bradauskas, vilčių švietimo ir mokslo ministras R. Vaitkus, vilčių finansų ministras ir didysis krizės užkardytojas R. Šadžius, žemės ūkį sutvarkiusi, energetikai vadovauti imasi vilčių ministrė B. Vėsaitė...
Kaip drąsiai šeštadienį pareiškė A.Butkevičius: „Mūsų uždavinys – parodyti žmonėms realią alternatyvą“. Parodys. Neabejoja lyderiai, neabejoja greita pergale ir partijos bičiuliai: „Visada pasiryžę!”