Dėl kokių priežasčių mes atsidūrėme tokioj nepavydėtinoje padėtyje?
Iš Europos Sąjungos biudžeto Ignalinos atominės elektrinės uždarymui jau skirta 1,37 mlrd. eurų. Tolimesniems darbams mūsų vyriausybė prašo 770 mln. eurų, tačiau Europos Komisija sutinka iki 2017 metų skirti tik 210 mln. eurų, o po to finansavimą apskritai ketina nutraukti.
Taigi atsivers dar viena milijardais litų skaičiuojama skylė.
Išgirdusi šią žinią, vyriausybė pareiškė, kad tokie Briuselio planai mums nepriimti, nes neužtikrina Lietuvos Stojimo į Europos Sąjungą sutartyje numatytų ES įsipareigojimų vykdymo.
Ar taip yra iš tikrųjų?
Atsakymas į šį klausimą daugeliui Lietuvoje gali būti didžiulė ir labai nemaloni staigmena. Mat viename iš Stojimo į ES sutarties priedų tėra pasakyta, kad „Europos
Sąjunga, solidarizuodamasi su Lietuva, teikia adekvačią papildomą Bendrijos paramą eksploatavimo nutraukimui."
Tad ar už tokią formuluotę galėtume pagirti mūsų derybininkus? Manau, kad ne, nes tai anaiptol nėra joks įsipareigojimas skirti konkrečią pinigų sumą atominės elektrinės uždarymui.
Štai ką reiškia pasirašinėti sutartis, net jų įdėmiau nepaskaičius.
Prieš tai dar buvo nesusipratimas dėl antrojo bloko, kai mūsų derybininkai išvažiavo į Briuselį su projektu, kuriame buvo įrašyta sąvoka "sustabdymas", o grįžus iš ten jau buvo parašyta "uždarymas". Kas ir kodėl pakeitė šias dvi, esminį skirtumą turinčias formuluotes? Juk jeigu šiandien antrasis blokas būtų tik sustabdytas ir užkonservuotas, derybose su Briuseliu dėl finansavimo mes turėtume neatremiamą argumentą.
Beje, skirtumo, kad Seime patvirtintoje tuometėje Lietuvos energetikos strategijoje buvo įrašytas antrojo bloko sustabdymas, o sutarties projekte atsirado uždarymas, nepastebėjo ir patys tuometinio Seimo nariai. Nepaisant to, kad pirminiuose, Seime svarstytuose dokumentuose buvo kalbama būtent apie antrojo bloko sustabdymą. O gal „nepastebėjo“ dėl to, kad reikėjo nepastebėti?
Dabar, manau, telieka vienintelė išeitis – atominės uždarymo finansavimo klausimą sieti su Europos Sąjungos fiskalinės drausmės pakto ratifikavimu mūsų parlamente: mes pritariame paktui tik esant sąlygai, kad Briuselis įsipareigos skirti konkrečią, uždarymui reikalingą pinigų sumą elektrinės uždarymui. Bet tam būtina atsisakyti įpročio kilnoti rankas už sutartis, net jų neskaičius ir nepasvėrus galimų pasekmių Lietuvai.
Pagaliau, metas padaryti ir dar vieną dalyką - valstybiniu lygmeniu išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų vyksta uždaromoje elektrinėje ir galų gale ten įvesti tvarką. Kad neatsitiktų taip: patys duodame pretekstą, o paskui aimanuojame, kad mūsų nesirengia finansuoti.
Ką tik Lietuvoje inspekciją atlikę Europos Audito rūmai konstatavo: lėšos eikvojamos ne elektrinės uždarymui, o parengiamiesiems darbams, visų pirma - konsultantų paslaugoms apmokėti.
Praėjusį rudenį buvo dar vienas signalas: už energetiką atsakingas Europos Komisijos narys G. Oettinger nedviprasmiškai perspėjo, kad mes galime netekti finansinės paramos ir dėl vėluojančių panaudoto kuro saugyklų statybų. Tai sunkiai suvokiama sveiku protu, tačiau, Europos Audito rūmų duomenimis, darbai visuose pagrindiniuose objektuose šiandien atsilieka nuo grafiko 32 – 44 mėnesiais.
Kitaip sakant, pagrindiniai darbai vėluoja trimis ir daugiau metų! O tuo metu lėšos nenumaldomai tirpsta. Auga ir apetitai: tuo pačių Europos audito rūmų duomenimis, praėjusiais metais Lietuvos pateikta sąmata, palyginus su pradine, išaugo kone milijardu eurų.
Belieka pridurti, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymui mums dar trūksta 1,48 mlrd. eurų. Ar neatsitiks taip, kad ir šiuos pinigus Lietuva bus priversta sukrapštyti iš savo šalies piliečių?