R.Bogdanas. Pagerbkime Sapiegų giminę paminklu Vilniuje (apklausa)

Pasižiūrėjau per LTV2 Sapiegų giminės parodos atidarymą Vilniaus Paveikslų galerijoje ir, kaip anksčiau sakydavo, pasismailinęs plunksną sėdau rašyti. Apie ką – matosi iš pavadinimo. Kodėl – nes manau, kad Lietuva turi išreikšti savo dėkingumą Sapiegoms taip, kad toji mūsų pagarba būtų kasdien matoma, o ne proginė. Ir dar todėl, kad įtvirtintume, jog Sapiegos buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikai, kad jie yra šlovinga mūsų istorijos dalis.

Per keturis šimtmečius kunigaikščiai Sapiegos davė savo valstybei 51 aukštą pareigūną. Trisdešimt šios giminės atstovų buvo senatoriais, penki tapo etmonais, o trys – vyskupais. Krokuvos senamiestyje stovi paminklas kardinolui Sapiegai. Mes tokio dėmesio ženklo nesugebėjome parodyti. Vilniaus senamiestyje yra pačių Sapiegų statytas paminklas Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, kurią jie kūrė kaip savo giminės mauzoliejų ir kurios rūsiuose ilsisi ne vienas jų atstovas.

Tarp jų yra ir Leonas Sapiega - vienas iškiliausių visų laikų Lietuvos valstybės vyrų. Didysis jo gyvenimo darbas buvo Lietuvos Statutas – teisinis valstybės pagrindas. Trečiąjį Statutą savo lėšomis išspausdino 1588 m., dedikacijoje vadindamas jį „geriausiu visuotinės laisvės sargybiniu“. Po kelių šimtų metų priimant Lietuvos-Lenkijos konstituciją 1791 m. gegužės 3 d. seimo posėdyje buvo pabrėžta, kad Lietuvos Statutas suteikė „nemirtingą šlovę Leonui Sapiegai bei žmonių protui“. Gija nusidriekia per amžius iki šiandien: dabartinė Lietuvos konstitucija irgi skelbia savo sąsajas su Lietuvos Statutais.

Į Chodkevičių rūmus Pilies gatvėje atidaryti parodos susirinko daug aukštų žmonių, pradedant premjeru ir kultūros ministru. Garsiąją giminę su mūsų dienomis simboliškai sujungė iš Belgijos atvykęs kunigaikštis Mykolas Sapiega. Kaip savo kalboje sakė parodos sumanytojas Krokuvos Vavelio muziejaus direktoriaus pavaduotojas Jerzy Petrus, „Vilnius yra miestas, kuris tiek daug turėtų būti dėkingas Sapiegoms“. Visi pritariamai plojo.

Paėjėkime vos porą šimtų žingsnių nuo iškilmių vietos Mykolo ar Literatų gatvėmis ir atsidursime prie Sapiegų statyto vienuolyno sienos. Priešais ją – Švietimo ir mokslo ministerija, šalia – bažnyčia-Sapiegų mauzoliejus. O kieno gi čia tauri akmeninė galva palei Sapiegų sieną rymo? Ogi tai Liudas Gira, keitęs kailius nuo uolaus kataliko iki Stalino garbintojo. Kada jis buvo LTSR švietimo ministerijos komisaro pavaduotojas, į Sibirą dundėjo traukiniai su Lietuvos mokytojais. Ir šiandien kiekvienas ministerijos tarnautojas, pradedant ministru liberalu Gintaru Steponavičiumi, turi progą kasdien pagerbti šį veikėją savo žvilgsniu. Įdomu, ką apie šią idėjinę senamiesčio puošmeną porina turistams senamiesčio gidai? Mano kalbintas pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Darius Kuolys pasakojo, jog rimtai galvojęs šį gėdą darantį paminklą nukelti kur nors į neutralią vietą, tačiau nespėjęs. Vėlesniems ministrams dėl to galvos nebeskaudėjo.

Esu siūlęs pastatyti paminklą Leonui Sapiegai.htm palei jo funduoto vienuolyno sieną dar 2008 m. Juk Vilniui taip trūksta akivaizdžių lietuviško istoriškumo ženklų. Po to, kaip pilietis ir Vilniaus gyventojas, raštiškai išdėsčiau pasiūlymą Vilniaus miesto savivaldybei. Sprendžiančiai komisijai vadovavo kitas sveiko proto liberalas Vidmantas Martikonis, garsėjantis kaip skulptūros globėjas. Pasirodo, jam labiau suprantamas liberalus vabalas ant namo sienos ar padidintas kaminkrėčio šepetys ties Kalvarijų – Konstitucijos prospekto sankryža. Istorinės gelmės tuometiniam vicemerui pasirodė neįžiūrimos.

Persiuntė mano raštą Kultūros paveldo departamentui. O šis paaiškino, jog Liudas Gira labai meniškai ir idėjiškai įsilieja į senamiesčio aplinką ir yra neliečiamas. Parašą po komjaunuoliška tiesa dvelkiančiu atsakymu suraitė atsakinga už Lietuvos paveldą direktorė Diana Varnaitė ir tuo patvirtino, kad vertybių rokiruotė veikia valstybiniu mastu. Išdavikas iškeltas aukščiau valstybingumo uolos. Apie Leoną Sapiegą apskritai nepasivargino nė žodžio. Jei tokio mentaliteto žmonės būtų galėję spręsti anksčiau, Leninas Lukiškių aikštėje tebestovėtų.

Pakartotinai imtis šios temos padrąsino tai, jog absoliučiai visi mano kalbinti kultūros veikėjai, istorikai ir teisininkai pritarė minčiai, jog Leonas Sapiega yra išskirtinės svarbos asmenybė mūsų istorijoje ir jam reikėtų pastatyti paminklą šalia jo ir kitų Sapiegų palaidojimo vietos. Jo priesakai ir šiandien verti nuolatinio kartojimo: „teisynas yra sudarytas, kad galingas ir turtuolis nesavavaliautų“; „valstybės [...] laikosi ir būna nesugriaunamos tik tada, kai blogieji bausmę, o gerieji užmokestį gauna“.

Jei mintis surengti Sapiegų parodą gimė Vavelyje, gal mes suburkime ta proga vilniškę iniciatyvą ir paminklu įkūnykime savo pagarbą Leonui Sapiegai ir savo šlovingai praeičiai. Pati geriausia vieta rinkti parašus dėl paminklo būtų Chodkevičių rūmai Pilies gatvėje, kur dabar vyksta Sapiegų giminės paroda. Jei to imtųsi parodos rengėjai, pažintis su senove lankytojams įgautų naują pilietišką skambesį.

Kviečiame DELFI skaitytojus balsuojant išreikšti savo nuomonę paminklo Leonui Sapiegai klausimu.

Ar Vilniuje turėtų būti pastatytas paminklas Leonui Sapiegai?