A.Anskaitis. Krepšelizacija pagal Miką

Neseniai sukako unikalus jubiliejus – dešimt metų nuo naujo juridinio objekto – krepšelio atsiradimo. Krepšelizacijos saulėtekis, prasidėjęs statistinio mokinio krepšelio įsteigimu, jo gimimo dokumente - Vyriausybės 2001 m. birželio 27 d. nutarime glaustai vadinamu MK, arba, kaip protingi mokytojai sako, MIKU, vis ryškiau nudažo švietimo padangę. Jaunasis Mikas gyvybingas, jau baigia perlipti per trečią Vyriausybę.

Krepšelių dauginimasis

To nutarimo vykdymo metodika taisyta, vis labiau reglamentuota bene 13 kartų. Tik pagrindinė emblema nepasikeitė. Nutarime pabrėžiama, kad: „Mokinio krepšelis apskaičiuojamas bazinį mokinio krepšelio koeficientą padauginus iš bazinės mėnesinės algos dydžio padauginto iš 12 mėnesių“. Kadangi nesu lygčių sprendimo žinovas, koeficientų šviesinimo darbus tegul dirba mokyklų matematikai. Metodikos painumu ir šiemetiniu krepšelių liesinimu nepatenkinti apie 15 tūkst. mokytojų žada įspėjamąjį streiką. Tik abejoju, kažin ar tas streikas litu kitu pakeis Miko likimą.

Vyriausybės valia nuo 2011 metų į kitą krepšelį jau kraunami ir darželinukai. Nutarime tas daiktas vadinamas ikimokyklinio ugdymo krepšeliu, sutrumpintai melodingu IU vardu. Darželių darbuotojos jį sulietuvino, vadindamos JUKU. Tik įsivaizduokite, koks šviesus ministerinis polėkis: ne auklytė, net ne miela virėja, o krepšelis ugdo būsimą kartą.

Lietuvos savivaldybių asociacijos taryba, 2010 m. spalio 13 d. posėdyje nepritarusi Juko įvedimui ir aiškinuisi, kad ikimokyklinio ugdymo organizavimas pagal mūsų Vietos savivaldos įstatymą ir Europos vietos savivaldos chartiją yra ne centrinių žinybų, o savarankiška savivaldybių funkcija, atrodo, kitaip nei Vyriausybė ir jos Švietimo ir mokslo ministerija, neįvertino centralizuotos krepšelizacijos svarbos. Todėl galima prognozuoti, kad krepšelių saulėtekis bus dar skaistesnis, ateityje turėsime pasimatymų, vedybų, įdarbinimo, atostogų, mirimo ir pakasynų krepšelius. Kaip patogu, sakykim, jaunikis gauna mėlyną krepšelį, jaunoji rožinį, atėję prie altoriaus, juos sumaino ir daugindamiesi laimingai gyvena. Sugalvosi skirtis, pasiimk savo krepšelį ir eik kur kojos neša. Panorėsi palikti šią ašarų pakalnę, paduok paraišką violetiniam ar juodam krepšeliui. „Sodros“ kilniam džiaugsmui noras kaipmat bus patenkintas.

Tas Jukas dryžiuotas kaip zebras, viena jo pusė sumodeliuota ministerinė, kita palikta savivaldybinė. Jei darželyje per dieną būsi ne ilgiau kaip keturias valandas ir tik žaisi, pieši, išsiteksi Juko krepšelyje. O jei, vaikeli, užsinorėsi valgyti arba, neduok Viešpatie, pamiegoti, dar pridarysi į kelnytes, turėsi verkti, kad tėveliai labiau krapštytų piniginę ar pinigėlių prašytų iš savivaldybės.
Trečiajam broliui studentų krepšeliui STUKUI likimas nebuvo toks palankus – ministerijos valdininkai jį pasiuvo per ilgą, net dviejų metų ilgumo. Neseniai Konstitucinis Teismas nutarė, kad toks ilgis prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, todėl pats Seimas neeilinėje sesijoje ėmėsi trumpinimo darbo. Dabar, sunku net patikėti, pačioms aukštosioms mokykloms leidžiama Stuką apipjaustyti iki metų ar vienos sesijos ilgumo. Taigi, kai Vilniaus universitetas vyriškai pakovojo, ir centralizmo sumažėjo, ir Stukas sudemokratėjo.

Prieš pusantrų metų mūsų valdžia numarino apskritis. Ir visą jų palikimą padalijo į dvi dalis. Riebiausią gabalą – disponavimą žeme - įkrovė į ministerinį maišą, o visokius kaulelius, sakykim, vaikučių ar senelių globos namus, sumetė į savivaldos krepšelį. LSA suvažiavime kai kurie merai bandė piktintis, girdi mus nuskriaudė, negalėsime tinkamai rūpintis teritorijų planavimu, darnia miestų ir gyvenviečių plėtra. Galvoju, be reikalo išgyvena: kieno stora piniginė, tas ir pats sugebės motyvuotai pralįsti pro visokius gamtinius karkasus ir funkcinius prioritetus. Kieno krepšelis menkas, to motyvai net kaimo mergoms nebus įdomūs.

Per vėlai atvežtas saulėtekis

Kodėl Mikas, Jukas, Stukas ir kiti dar bevardžiai jų broliukai tokie gyvybingi? Sakoma, gera jų veislė, mat atvežti iš šviesių vakarų. Jų krikštatėvis – garsus ekonomistas Miltonas Friedmanas, prieš pusę šimto metų ištobulinęs neoliberalią privatizaciją, siūlęs atsisakyti kainų reguliavimo, pagaliau į voučerius arba visokių spalvų krepšelius supilstyti biudžeto lėšas. Gal tie krepšeliai būtų ir neblogas daiktas, padedantis mokiniams laisvai pasirinkti mokymo įstaigą, leidžiantis taupiai, dozuotai skirti lėšas pačioms būtiniausioms reikmėms. Tik bėda, friedmaninį krepšelizacijos saulėtekį mūsų liberalios galvos atsivežė gerokai pavėlavę.

1962 metais, kai neoliberalizmo ideologas skelbė atradimus, mano tėviškės miestelyje baigė statyti naują aštuonmetės mokyklos, turinčios apie 200 mokinių, pastatą. Dabar, krepšelizacijos eroje, čia žinių semiasi tik 31 mokinukas, o 232-uosius savo gyvavimo metus skaičiuojanti mokykla vadinama Vilkaviškio rajono Sūdavos vidurinės mokyklos skyriumi. Mano mokyklai dar pasisekė, į geltonąjį autobusiuką sodinami penktokai ir vyresni. O štai iš buvusios Sablauskių pagrindinės mokyklos, dabar tapusios Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijos skyriumi, kasdien išvažiuoja po du autobusiukus ir į tris kitas mokyklas iš 48 mokinių išveža 13, iš septynių pirmokėlių išgraibsto net keturis. Nes šoferiukai, geltonieji autobusiukai ir degalai pigūs, o mokinio krepšeliai brangūs. Panašaus geltonautobusinio likimo sulaukė dešimtys kaimo mokyklų.

Paukštininkystės specialistai žino tokį reiškinį, vadinamą vištų kanibalizmu. Ankštai laikomos, negaudamos pakankamai mineralinių medžiagų, vištos pradeda viena kitai kapoti nugaras, kol silpniausias negyvai užlesa. Graibstydamos mokinio krepšelius, švietimo įstaigos turi įsisavinti agresyvių dedeklių patirtį. Saugodami krepšelius, mokytojai bijo sudrausminti neklaužadas, piktybinius drausmės pažeidėjus. Krepšelio tikslas – galimybė pasirinkti – galioja mokiniams, bet ne pedagogams.

Neseniai Seime spaudos konferenciją surengė Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Algirdas Endriukaitis, protestuodamas prieš autoritarinę valdžios politiką, atsisakė privilegijos būti palaidotas valstybės lėšomis. Vertindamas Vyriausybės švietimo politiką, signataras kalbėjo: „Švietimo ir mokslo reikalai, lemiantys tautos dvasines vertybes, pavesti spręsti liberalų komandai, kuriems tai yra verslo projektas, o ne dvasingumo, suverenios valstybės išsaugojimo ir žmogiškosios savigarbos ugdymas“. Su šiuo vertinimu gal kai kas nesutiks, bet niekas nepaneigs to fakto, kad signataras, gyvendamas nedideliame miestelyje, šiek tiek geriau žino kaimo mokyklų padėtį negu ministro patarėjai.

Beveik tuo pat metu švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, dalyvaudamas diskusijoje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, teigė: „Manau, kad mokytojams rūpi ne tik atlyginimas, bet ir vidinis tobulėjimas“. Be abejo, tai auksiniai žodžiai, tik nekonkretizavo, koks geresnis tobulėjimo būdas: ar daugiau skaityti mažiau gaunant algos, ar atvirkščiai. O gal efektyviausias Kinijoje taikytas metodas, kurio ministras kažkodėl neminėjo. Kinijos ekonomikos audringos plėtros architektas Den Siaopingas – nepainiokime su Mao Czedungo represijų laikotarpiu – sėkmingai įgyvendino du valdymo tobulinimo dėmenis. Jis aiškino: „Man nesvarbu, kokios spalvos katinas, man svarbu, kaip jis gaudo peles“. Kad taip darbuotojų kompetenciją vertintų mūsų valdantieji.

Protingasis Denas dar įsitikino, kad greičiausiai valdininkai pradeda tobulėti, kai per metus keturias ar šešias savaites vietoj pajūrio atostogų padirbėja kokiame tolimame užkampyje, savo akimis pamato, kaip iš tikrųjų gyvena žmonės. Grįžę po tokių „kursų“, dirba ir kruopščiau, ir geresnius teisės aktų projektus sukuria. O kaip praverstų mūsų ministrams ši kinų patirtis. Neprošal suartėti su liaudimi tiktų ir Seimo nariams. Bandau įsivaizduoti seimūną, tą, kuris vienoje komercinėje televizijoje aistringai šoko pasirišęs karvės tešmenį, iškilmingai įžengiantį, tarkim sau, į kėdainiškės Aristavos žemės ūkio bendrovės galvijų fermą...

Centralizmas ir kanibalizmas

Šiais mokslo metais į mokyklas atėjo pora dešimčių tūkstančių mokinių mažiau negu ankstesniais. Praretėjo tie krepšeliai, o ir likusių piniginis svoris menkesnis. 2012 metų šalies biudžete krepšeliams atseikėta 107 milijonais litų mažiau negu pernykščiame. Taigi valstybės biudžetui be jokių pastangų švietimo finansavimas palengvėjo. O savivaldybėms tenka suktis kaip voverėms rate, nes patuštėjusias mokyklų patalpas vistiek reikia šildyti, remontuoti, prižiūrėti. Mažiau pinigų išleisi tik mokyklas uždarydamas ar paversdamas kitų mokyklų skyriais. Uždarai mokyklą – dar vienoje gyvenvietėje užgesini paskutinį kultūros žiburėlį, panaikini ir ten prisiglaudusią biblioteką, ir bendruomenės susibūrimų, ir kaimo ansamblio repeticijų salę, didini žmonių nusivylimą. Kas ministerijai, pasak signataro A. Endriukaičio, yra verslo planas, mokyklų steigėjoms – savivaldybėms skaudi gyvenimo problema.

Ministerijos vadovų galvose mokinio krepšelis kaip indams šventa karvė. Jei koks išdykėlis išdauš mokyklos langą ar sugadins suolą, Mikui tik nusispjaut – tegul rūpinasi vietos valdžia. Kretingos rajono savivaldybė nusprendė dalį sutaupytų krepšelio lėšų skirti paskatinti mokinius – olimpiadų prizininkus ir nusvilo pirštus: nelįskit, pinigai ne jūsų. Ką ten kretingiškiai. Pernai rudenį visose šalies savivaldybėse sutaupytos krepšelių lėšos buvo paskirtos premijuoti... pasieniečius ir muitininkus. Įsisukus centralizacijos vėjams, jaunasis paliesintas Mikas tapo muitininkų globėju.
Bet čia tik žiedeliai. Tikrus vaisius gali subrandinti švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymas dėl vidurinių mokyklų akreditavimo tvarkos.

Jei per artimiausius metus vidurinės mokyklos nesuformuos po dvi vienuoliktąsias klases, jos neatitiks vidurinio ugdymo programų akreditavimo kriterijų ir bus reorganizuotos į pagrindines. Išvertus į lietuvių kalbą, reiškia, kad mano motinine tapusi Sūdavos vidurinė mokykla ir dešimtis jos sesių kituose rajonuose bus prievarta pažemintos, prie jų durų atvažiuos dar daugiau geltonųjų autobusiukų. Marijampolės savivaldybės specialistai apskaičiavo, kad tik vienos – Liudvinavo Kazio Borutos mokyklos vienuoliktokų ir dvyliktokų vežiojimas į miestą savivaldybei papildomai kainuotų 60 tūkst. litų. Dienraštis „Lietuvos žinios“ vasario 2 d. numeryje tą įsakymą pavadino „Ministro kirtis kaimo vaikams“. Atrodo, tą centralizmo apraišką neakivaizdžiai susiejo su kanibalizmu.

O Rytų Lietuvoje, kur gyventojų rečiau, tas akreditavimas reiškia visų vidurinių mokyklų sunaikinimą. Uždarę Dūkšto vidurinę mokyklą, ignaliniečiai mokinius turėtų vežti ne į savo, o į kaimyninės Visagino savivaldybės mokyklą. Ignalinos rajono savivaldybės taryba nusprendė netvirtinti naujo vidurinių mokyklų pertvarkos plano. Apie tai meras Bronis Ropė informavo šalies prezidentę, Seimo pirmininkę, premjerą. Mero teigimu, tokią pertvarką būtų galima daryti tik su buldozeriu. Tikėtina, kad ignaliniečių ryžtas sulauks atgarsio ir kitose savivaldybėse.

Demokratinėse Europos šalyse galioja subsidiarumo principas, t.y. sprendimai priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra veiksmingiausi. Aukštesnioji valdžios grandis neturi dirbti to darbo, kurį gali atlikti žemesnioji. Su visa krepšelizacijos sistema, kaip buvo sumanyta pradžioje, be vargo, protingiau ir subtiliau, atsižvelgdamos į vietos ypatumus, gali susidoroti savivaldybės. Net dvigubos buhalterijos, kaip dabar įkalta, nereikėtų. Tačiau mūsų švietimo sistemos vadovai, parsivežę liberalios spalvos friedmaninį saulėtekį, palaipsniui jį apkaišė rytietiško centralizmo aureole. Dėl stilių painiavos sulaukė ir Konstitucinio Teismo antausio, ir kaimo gyventojų pykčio.