Raupsai yra sunki lėtinė liga, moksliškai vadinama Hanseno, norvegų gydytojo, pirmą kartą 1871 metais atradusio jos bacilą, vardu. Ji labiausiai paplitusi Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje, tačiau pastebima ir kitose pasaulio vietose, tiesa, kur kas lengvesnės formos. Tai tik iš dalies pagydoma liga. Tačiau yra paneigta, kad šia liga gali užsikrėsti kiekvienas, kuris bendrauja ar paliečia ligonį.
Kristaus laikais raupsai buvo laikomi užkrečiamąja liga. Raupsuotieji negalėdavo dalyvauti bendruomenės gyvenime. Jiems drausta bendrauti su sveikaisiais. Artėdami prie žmonių, jie turėdavo šaukti: „Nešvarus, nešvarus!“ (Kun 13, 45). Žmonės, atpažintus raupsuotuosius, vydavo šalin. Gailestingieji iš tolo jiems numesdavo išmaldą.
Raupsuotųjų vengta ne vien dėl užsikrėtimo pavojaus. Ši liga buvo laikoma prakeikimo ženklu, manyta, kad sudarkytas kūnas atspindi ir širdies sutepimą. Raupsuotasis turėdavo gyventi visuomenės ir religijos užribyje. Pagal rabinų tradiciją, tai liga, kuri padaro gyvenimą, nebevertą gyventi.
Nelaukdama šių dienų medicinos atradimų, Evangelija daro radikalų posūkį: Jėzus nebijo užsikrėsti raupsais, leidžia raupsuotajam prie jo ateiti ir net jį paliečia. Evangelistas Morkus štai taip aprašo šį įvykį: „Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: ‚Noriu, būk švarus!‘.“
Pasigailėti, vadinasi, leisti žmogui įžengti į kito gyvenimą, pasidalyti jo patirtimi ir jausmais, šiuo atveju – liūdesiu ir skausmu. Šis Jėzaus pasigailėjimas išreiškiamas konkrečiu gestu – jis ištiesė ranką ir jį palietė. Jėzus paliečia nepaliečiamąjį.
Evangelija tai pabrėžia, nes Jėzus galėjo jį išgydyti ir per atstumą, kaip išgydė šimtininko tarną (Mt 8, 5–13). Tačiau jis ištiesia ranką ir paliečia jį. Padaro tai, kas žydų įstatyme uždrausta: raupsuotojo, kaip ir mirusiojo, palietimas sutepa. Raupsuotasis tam tikru atžvilgiu yra mirties sferoje. Jėzaus dėka raupsais sergantis žmogus grįžta į gyvenimą, į bendrystę su kitais ir su Dievu.
Jėzaus gailestingumas raupsuotajam yra stipresnis už raupsų ar religinio susitepimo baimę. Šioje situacijoje Jėzus ištarė dieviškus žodžius: „Noriu, būk švarus!“ Prieš tai raupsuotasis, tikėdamas Kristaus galia, buvo pasakęs: „Jei panorėsi, gali...“.
Jėzus, tai padarydamas, parodo, kad jis gali. Taip jis atskleidžia savo dieviškąją prigimtį. Joks stebukladarys taip nekalbės, gerai žinodamas, kad jis gali tik užtarti, maldauti, bet negali padaryti stebuklo, kuris priklauso tik nuo Dievo.
Jėzus liepė išgijusiajam niekam apie tai nepasakoti, bet pasirodyti kunigui, kaip nurodyta Mozės Įstatyme. Taip jis praneša, jog atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti (Mt 5, 17), t. y. išpildyti tai, ką Įstatymas įsakė daryti, bet nedavė sugebėjimo daryti. Įsakymas apsiribojo nusižengimo į dienos šviesą iškėlimu, nurodė, kas yra teisusis ar nusidėjėlis, o Kristaus malonė išlaisvina iš nuodėmės, suteikia jėgų pradėti naują gyvenimą.
Raupsai – tai nuodėmės, kuri subjauroja širdį ir atitolina nuo Dievo, simbolį. Ne fizinė raupsų liga, kaip numatė senosios normos, atskiria nuo Viešpaties, bet nuodėmė – dvasinis ir moralinis blogis.
Todėl psalmininkas sušunka: „Laimingas, kam nusižengimas atleistas, kuriam nuodėmė dovanota.“ Ir po to, kreipdamasis į Dievą, tęsia: „Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: ‘Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui‘, – ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“ (Ps 32, 1. 5).
Nuodėmės, kurias padarome, mus tolina nuo Dievo, ir, jei nėra nuolankiai išpažįstamos, pasitikint dieviškuoju gailestingumu, tada jos sukelia sielos mirtį.
Jėzus, kaip išpranašavo Izaijas VII a. pr. Kr., yra Viešpaties Tarnas, kuris „mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 4–5).
Išties, Evangelijos teksto pabaigoje pabrėžiama, kad išgydęs raupsuotąjį, „Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose“. Jėzus tam tikra prasme tapo raupsuotuoju – nešvarus dėl mūsų nuodėmių, atskirtas nuo Dievo. Jis juk ir miršta, kaip, beje, ir gimsta, už Jeruzalės miesto vartų.
Jis, kentėdamas ir mirdamas ant kryžiaus, prisiėmė mūsų nuodėmę ir vienatvę tam, kad mus išgydytų. Išganymas, kurį dovanojo mums Jėzus, nėra lengvas ir pigus, jis kainavo mūsų Viešpačiui atstūmimą, kančią, baimę, prakeikimą ir pagaliau mirtį.
Tačiau šio nusižeminimo rezultatas gana akivaizdus. Evangelistas Morkus pasakojimą apie raupsuotojo išgydymą užbaigia žodžiais: „Bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.“ Būtent Atstumtasis daugeliui tampa susibūrimo ir bendrystės vieta. Dabar kiti, išgydyto raupsuotojo padrąsinti, pasitraukia į nuošalią vietą ir skuba ateiti pas Jį, nes gyvenimas įsikuria atviroje erdvėje, neapribotoje mirties kultūros nuostatų.