Reformos rengėjai neklystamai numatė, kad studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokestinimą KT turėtų įvertinti palankiai nepaisant Konstitucijos nuostatų apie nemokamą aukštąjį mokslą. Juk studentų pinigais galima pasididinti atlyginimus. Aišku, reformos rengėjams nereikėjo didelio įžvalgumo numatyti, koks bus KT sprendimas – jau 2002 metais KT paskelbė, kad „negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai draudžiama priimti tokius asmenis (mokančius už savo studijas – aut. pastaba) mokytis šioje aukštojoje mokykloje“.
KT neapvylė reformos autorių. Iš KT nutarimų ir išaiškinimų sudėliota Lietuvos aukštojo mokslo konstitucinė doktrina leido Seime galutinai įtvirtinti diskriminacinę mokėjimo už studijas politiką (EBPO ekspertų apibrėžimas) valstybinėse aukštosiose mokyklose.
Jokių nesklandumų nebuvo. Niekas nereikalavo KT narių nušalinimo. Visų – reformos autorių, KT narių, akademinės nomenklatūros – interesai sutapo: pinigai yra gerai, o daugiau pinigų yra dar geriau. Tik viešajam interesui negerai – „konstituciškai“ įteisinęs tokią diskriminaciją. KT paskelbė, kad aukštajame moksle teisingumo ir bešališkumo principas nebegalioja. Nieko nepadarysi, tokia dabar Lietuvos Konstitucija – „Konstitucijos realiai yra tiek, kiek yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas“ (Egidijus Kūris).
Po trijų reformos metų
Trejus metus Lietuvoje galiojusi aukštosios mokyklos vidinio valdymo tvarka buvo bandymas perimti išsivysčiusių šalių pažangiausią universiteto valdymo modelį. Tačiau perimant šią patirtį buvo visiškai ignoruota išsivysčiusių šalių patirtis, kuri perspėja, jog netinkamai įgyvendinant toks valdymas gali paversti aukštąją mokyklą atskirų grupuočių, politinių jėgų savanaudiškų interesų tenkinimo vieta. Lietuvoje taip ir atsitiko. Pažangiausią universiteto valdymo modelį pirmiausiai diskreditavo patys reformos autoriai ir vykdytojai - aukštųjų mokyklų tarybų išoriniai nariai neretai buvo atrenkami ir skiriami ne tiek pagal reputacijos (moralės, nešališkumo, profesionalumo, patirties) ir asmeninio ar grupinio nesuinteresuotumo pasipelnyti iš narystės taryboje kriterijus, kiek pagal lojalumą valdžiai ar priklausomybę įtakingai grupuotei. Po to smogė KT – tokia valdymo tvarka prieštarauja KT autonomijos supratimui, t.y. tikrajai LR Konstitucijai. Pasaulyje pažangiausia aukštųjų mokyklų tarybų su išoriniais nariais kaip aukščiausių vidinio valdymo institucijų idėja Lietuvoje palaidota, atrodo, ilgam laikui.
Seimo valdančiosios daugumos atstovai bandė gintis – dauguma KT narių dirba universitetuose, jie turėtų nusišalinti. KT įstatymas nustato, kad KT narys nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jei yra „aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu“, bet KT pareiškė, kad nusišalinimui nėra pagrindo. Iš tikrųjų reformatoriai teisūs – interesų konfliktas yra akivaizdus. KT nariai, aiškinę, kad autonomija turi būti suprantama kaip universiteto darbuotojų teisė patiems išsirinkti universiteto vadovybę, po kadencijų KT grįžta į universitetus.
Pavyzdžiui, buvę KT nariai E. Kūris ir Jonas Prapiestis, daug nuveikę, kad tokia autonomijos samprata būtų paskelbta konstitucine, dabar yra VU Senato, kuriam KT nutarimas suteikė aukščiausios vidinio valdymo institucijos statusą, nariai. Tad KT nariai sprendžia aukštųjų mokyklų – buvusių, esamų ir būsimų savo darboviečių – veiklos klausimus ir tame nemato jokio viešųjų ir privačių interesų konflikto. Galimi tik du paaiškinimai – arba KT nariai nepakankamai išsilavinę, arba pernelyg savanaudiški. Nors abiem atvejais tokie asmenys negali būti skiriami KT nariais, kažkodėl jie sudaro KT daugumą.
Iš pirmo žvilgsnio toks Seimo narių uolumas neleisti painioti privačių ir viešųjų interesų atrodo labai pagirtinas. Deja, kai KT diskriminacinei mokėjimo už studijas politikai suteikė konstitucinį statusą, tokio pat privačių ir viešųjų interesų konflikto pasistengta nepastebėti.
KT byla pasižymėjo ne tik viešųjų ir privačių interesų painiojimu. Pusantro šimto puslapių apimties KT nutarime draudimas išoriniams nariams dalyvauti aukštosios mokyklos valdyme yra grindžiamas abejotinais ir net visiškai klaidingais argumentais bei melagingais faktais.
KT „argumentas“
KT naudoja vienintelį argumentą – išorinių narių dalyvavimą aukštosios mokyklos valdyme draudžia Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomiją, kurios supratimas pagal KT (KT supratimas de facto yra tikroji Konstitucija) yra toks: „tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai įstatuose ar statute nustatyti ir įtvirtinti savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat nurodomos tam tikros veiklos sritys, kurių neturi teisės kontroliuoti vykdomoji valdžia“.
Toks supratimas ir jo variacijos, be paliovos kartojami šimtuose nutarimų puslapių (nuo 1994 m. iki dabar), aiškiai rodo, kad arba intelektualiniai resursai, kuriais disponuoja KT, yra itin riboti, arba dėl savų interesų autonomijos samprata yra sąmoningai iškraipoma, absoliutinama ir iškeliama aukščiau kitų Konstitucijos nuostatų. Pavyzdžiui siekiant su tokia samprata konstituciškai pateisinti diskriminacinę mokėjimo už studijas valstybinėse mokyklose politiką (autonomija valstybinei aukštajai mokyklai leidžia kartu su valstybės finansuojamais studentais priiminėti ir studijuojančius savo lėšomis) ar savivaldą, suprantamą kaip draudimą išoriniams nariams dalyvauti aukštosios mokyklos valdyme ir kaip galimybę akademiniam personalui iš savo tarpo išsirinkti mokyklos vadovus.
KT „argumento“ tuštuma
Pirma, KT, kartodamas savąją autonomijos sampratą, kiekvieną kartą pakartoja ir loginę argumentacijos klaidą – naudoja argumentą iš senumo (lot. argumentum ad antiquitatem), dar žinomą, kaip argumentas iš tradicijos, kuomet koks nors teiginys laikomas teisingu, nes jis teisingu buvo laikomas ilgą laiką. Idėjos ar teiginio senumas logiškai visai nesusijęs su jos teisingumu ar klaidingumu (Žemė tūkstančius metus tradiciškai buvo plokščia ir laikėsi ant dramblių, bet ir tokios tūkstantmetės tradicijos buvo atsisakyta – ją pakeitė moksliškesnė samprata).
Antra, bet kuri vieta skalėje nuo visiškos priklausomybės iki visiškos nepriklausomybės yra autonomija, skiriasi tik jos laipsnis. LR Konstitucija neapibrėžia aukštosios mokyklos autonomijos laipsnio. Galima kalbėti apie didesnę arba mažesnę autonomiją, bet ji yra, jei yra bent viena sritis, kurioje aukštoji mokykla gali tvarkytis savarankiškai – pati spręsti, kokias studijų programas vykdyti, ar nustatyti studentų priėmimo tvarką, ar pasirinkti mokslinių tyrimų kryptis ir t.t. Autonomijos laipsnį apibrėžia įstatymų leidėjas, bet Lietuvoje šią teisę pasisavino KT, nuolat diktuojantis Seimui aukštąjį mokslą reguliuojančių įstatymų turinį.
Trečia, terminas „autonomija“ reiškia tam tikrą apsaugą nuo aplinkos ir nieko nesako, kas yra saugoma autonominio subjekto viduje. Iš tikrųjų tokiame subjekte nuo išorės įsikišimo gali būti saugoma bet kas – ir demokratija, ir autokratija, ir oligarchija, ir pan. Būtent dėl šios priežasties šiuolaikinėje teisės teorijoje autonomija pirmiausiai suprantama kaip subsidiarumas. Pasitelkiant tradiciją kaip argumentą autonomijai pagrįsti autonomijos turinys darosi neapibrėžtas, neįmanoma nustatyti, kur autonomijos riba (autonomija nėra nepriklausomybė). Tuo tarpu autonomija kaip subsidiarumas kartu su efektyvumo ir proporcingumo kriterijais kiekvienoje konkrečioje situacijoje leidžia aiškiai apibrėžti autonomijos ribas.
Ketvirta, autonomija nėra savaiminė vertybė kaip kelrodė žvaigždė švytinti aukštųjų mokyklų misijose ir vizijose. Tai tik priemonė, turinti padėti geriau vykdyti studijas ir mokslinius tyrimus. Autonomijos esmė slypi ne tame, koks asmuo ar asmenys (iš išorės, ar patys darbuotojai) valdo. Aukščiausia valdžia priklauso įstatymui. Šiuo požiūriu autonomija yra įstatyminių normų rinkinys, leidžiantis universitetui tvarkytis be išorinio biurokratinio reglamentavimo.
Penkta, akademinė laisvė yra aukštojo mokslo svarbiausias veiksnys nepriklausomai nuo to, ar institucija turi, pavyzdžiui, finansinę ir institucinę autonomiją, ar ne (akademinę laisvę galima užtikrinti ir be institucinės autonomijos). Tinkamai įgyvendinta autonomija padeda įsitvirtinti akademinei laisvei. Autoritetingas teisės filosofas Ronaldas Dworkinas, kurio darbai yra įtraukti ir į Lietuvos universitetų teisės studijų planus, savo studijoje „Mums reikia naujos akademinės laisvės interpretacijos“ kalbėdamas apie autonomiją ir akademinę laisvę išryškina pastarosios primatą prieš autonomiją.
Pagal jį autonomija „atskiria universitetus, koledžus ir kitas aukštojo mokslo institucijas nuo politinių institucijų, tokių kaip įstatymų leidžiamųjų organų bei teismų ir nuo tokių ekonominių galių kaip didelių korporacijų. Žinoma, valstybės įstatymų leidėjas turi teisę nuspręsti, kokius valstybinius universitetus steigti arba, pavyzdžiui, pridėti žemės ūkio ar laisvojo ugdymo (liberal arts) koledžą prie esamos universiteto struktūros. Tačiau po to, kai politiniai pareigūnai įsteigė tokią instituciją, nustatė jos akademinį pobūdį bei jos biudžetą ir paskyrė jos vadovus, jie negali diktuoti paskirtiesiems, kaip jie turėtų suprasti institucijos akademinį pobūdį ar kas turėtų mokyti ir ko bei kaip turėtų būti mokoma“.
R Dworkinas pažymi, kad savo ruožtu „akademinė laisvė atskiria akademikus (scholars) nuo jų universitetų administratorių: universiteto vadovai gali skirti mokomąjį personalą, paskirstyti biudžetą tarp departamentų ir tokiu būdu nuspręsti, kokios mokymo programos bus vykdomos. Tačiau jie negali diktuoti, kaip tie, kurie buvo paskirti, mokys to, ko buvo nuspręsta mokyti“.
Šešta, KT nuolat tapatina universiteto autonomiją su demokratija, o pastarąją – su vadovų išsirinkimu. Toks KT elgesys rodo jų supratimą, jog akademinio darbuotojo karjeros viršūnė yra ne akademinis meistriškumas, bet administracinis postas. Be to, universitetas pirmiausiai yra profesinė organizacija, o taip išrinkti vadovai negali efektyviai vadovauti, būti reiklūs jį rinkusiems pavaldiniams, daryti reikalingus struktūrinius universiteto pakeitimus. Iš tikrųjų jie gali tik atstovauti juos rinkusiems valdiniams. Priešingu atveju reiklų vadovą išsirinkę valdiniai gali ir pašalinti jį iš užimamos vietos. Be to, išrinktas vadovas neretai neatsispiria pagundai ilgiau išsilaikyti savo poste ir pradeda burti silpnesnį akademinį personalą, iš kurio pagrįstai tikisi lojalumo. Taip prasideda aukštosios mokyklos kaip uždaros populiacijos „demokratinis“ išsigimimas.
Septinta, iki Konstitucijos lygio pakylėjęs draudimą išoriniams nariams dalyvauti aukštosios mokyklos valdyme, LRKT 2011-12-22 nutarimas kuria regimybę, jog buvo remtasi kitų šalių patirtimi. KT iškraipė duomenis apie kitų šalių aukštųjų mokyklų vidinį valdymą, pateiktus 2008 m. išleistoje sisteminės lyginamosios aukštojo mokslo Europoje studijos „Aukštojo mokslo valdymas Europoje. Politika, struktūra, finansavimas ir akademinis personalas“. Nutarime tvirtinama, kad „dauguma šiame tyrime nagrinėjamų valstybių turi sistemą, pagal kurią valstybinių ir valstybės kontroliuojamų aukštųjų mokyklų vadovą renka ir tvirtina institucijos akademinis organas“, bet duomenys, prieštaraujantys KT autonomijos sampratai, buvo arba nutylimi, arba pateikiami melagingai. Minėtoje studijoje KT teiginį iš tikrųjų pagrindžia tik duomenys apie silpniausias Europos – pokomunistinių ir Viduržemio jūros baseino – šalių aukštojo mokslo sistemas.
Studijoje, kuria rėmėsi KT, pateikiami 2006-2007 m. duomenys, o Europoje universitetų vidinis valdymas sparčiai keičiasi. Pokyčius pastebi net konservatyvioji Europos universitetų asociacija (EUA), kuri 2008 m. pažymėjo, kad „Rytų Europos ir Viduržemio jūros baseino šalys, kur rektorius paprastai yra akademikas „primus inter pares“, kurį pagal įstatymo nustatytus kvalifikacinius reikalavimus ir nustatytam terminui universiteto akademinė bendruomenė renka iš savo universiteto profesorių ir kuris yra universiteto valdymo institucijos pirmininkas“, o 2011 m. pastebėjo, kad „daugumoje Europos universitetų išoriniai nariai dabar dalyvauja priimant svarbiausius sprendimus institucijų valdymo organuose“ ir kad „daugumoje sistemų vyriausybė iki šiol dalinai arba visiškai kontroliuoja išorinių narių skyrimą“.
Tačiau KT nepasitenkina vienpusišku ir pasenusiu apibendrinimu. Savo nutarime jis visiškai nutyli minėtos studijos duomenis apie Jungtinę Karalystę, turinčią geriausių pasaulyje universitetų, Švediją, Suomiją, kurių universitetų vidinis valdymas visiškai priešingas KT autonomijos sampratai. Apie Danijos ir Nyderlandų universitetų vidinį valdymą pateikiamos apskritai melagingos žinios – KT šias šalis priskiria prie tokių, kuriose “kuriose atskiras sprendimų priėmimo organas nesudaromas ir jo funkcijas atlieka akademinis organas“. KT taip pat „nutarė“, jog Danijos ir Nyderlandų universitetų „sprendimų priėmimo funkcijas atliekantys organai (inter alia akademiniai organai arba specialūs sprendimų priėmimo organai), kurie priima svarbiausius sprendimus dėl ilgalaikio ir strateginio planavimo, institucinės veiklos nustatymo, yra sudaromi išimtinai iš mokslo institucijos suinteresuotųjų vidaus subjektų“.
Pagal KT Austrijos universiteto taryba (yra išorinių narių), Nyderlandų universiteto priežiūros taryba (tik išoriniai, ministro skirti nariai), Danijos universiteto taryba (daugiau kaip pusė išorinių narių), kurios priima svarbiausius sprendimus, skiria pagrindinius universiteto vadovus, nėra pagrindinės universitetų vidinio valdymo institucijos, o tik patariamieji/priežiūros organai. Šiuos KT teiginius verta palyginti su tikslią ištrauka iš studijos, kuria jis „rėmėsi“: „Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje institucinio organo, kuris skiria vadovą (valdančioji taryba Danijoje ir valdantysis organas ar taryba Jungtinėje Karalystėje), daugumą sudaro išoriniai nariai. Austrijoje ir Nyderlanduose vadovą skiria institucinis organas, sudarytas vien tik iš išorinių narių“.
KT vengia užsiminti ir apie Šveicariją, kurios aukštojo mokslo teisinės nuostatos visiškai priešingos KT kuriamai vadinamajai aukštojo mokslo konstitucinei doktrinai. Šveicarijos universitetų autonomija yra įtvirtinta šios šalies Federalinės Konstitucijos 63a straipsnio 3 dalyje, bet tai visiškai nesutrukdė priimti įstatymą, pagal kurį Šveicarijos valdžios institucijos vien tik iš išorinių narių sudaro universitetų tarybas, kurios valdo universitetą – priima visus svarbiausius sprendimus, renka rektorių. Sunku patikėti, jog Šveicarijos, kontinentinėje Europoje turinčios ilgiausias nepertrauktos demokratijos ir teisinės valstybės tradicijas, teisė yra mažiau kokybiška nei lietuviška konstitucinė teisė, kuri vien dėl aukštosios mokyklos autonomijos paminėjimo LR Konstitucijoje uždraudė universitetų taryboms, turinčioms išorinių narių, dalyvauti universiteto valdyme.
Išeitis?
Nėra prasmės toliau tęsti KT pateikiamų teiginių ir juos „pagrindžiančių faktų“ analizę. Lietuvos KT elgesys ypač ryškiai patvirtina lyginamosios teisės bei teismų ir lyginamosios politikos autoriteto Aleco S. Sweeto knygos „Valdymas su teisėjais: konstitucinė politika Europoje“ teiginį: „parlamentas kaip aukščiausioji valdžia, ką Europos politikos specialistai laiko Europos politikos esminiu principu, prarado savo gyvybingumą. <…> mes galime paskelbti jį mirusiu. <…> „naujasis konstitucionalizmas“ reikalauja, kad įstatymų leidyba turi paklusti konstitucijos diktatui – taip, kaip nustato konstituciniai teismai – arba įstatymai negalioja“. Šią išvadą Sweetas padarė analizuodamas Vakarų Europos šalių konstitucinių teismų veiklą. Jei Vakarų Europos civilizacinė patirtis ir kultūrinė tradicija vis dar riboja tokių negatyvių tendencijų mastus ir švelnina jų padarinius, tai neigiamų padarinių mastai pokomunistinėje Lietuvoje yra nepalyginamai didesni – čia KT dėl savų ar kitų įtakingesnių grupių siaurų interesų ne tik skelbia nepagrįstas išvadas, bet ir falsifikuoja faktus.
Lietuvos Konstitucija iš Seimo tiesiog reikalauja apkaltos proceso tvarka KT narius kaip „šiurkščiai pažeidusius Konstituciją“ ir „sulaužiusius priesaiką“ „pašalinti iš užimamų pareigų“. Deja, sunku patikėti, kad pakeitus tokius KT narius kitais, padėtis pasikeistų – savanaudiškumo įpročiai yra perdaug giliai įsišakniję Lietuvoje. Vienintelė reali išeitis – pakeisti Konstituciją: atsisakyti Konstitucinio Teismo, o jo funkcijas perduoti decentralizuotai įstatymų leidimo teisinės priežiūros sistemai, kurioje visų lygių teismai ar kitos teisminės institucijos būtų teismingi ir įpareigoti pagal Konstituciją vertinti ginčijamą teisės aktą.
Konstitucionalizmo įpročiai negali tapti tautos savastimi valstybėje, kurioje tauta nušalinta nuo diskusijų ir sprendimų dėl konstitucinių normų turinio, kurioje nei viena valstybės valdžios šaka – Seimas, Respublikos prezidentas ir Vyriausybė, teismas – negali priimti jokio sprendimo konstituciniu klausimu, kurioje teisė spręsti visus konstitucinius klausimus, o tuo pačiu ir visų įstatymų likimas, priklauso tik devynių, tautos nerinktų žmonių grupei.
Nieko naujo nesiūloma – tokia yra mažiausiai korumpuotų pasaulyje Skandinavijos šalių praktika.