R.Mienkowska-Norkienė. Lietuvių-lenkų santykiai – ar pasiektas kritinis taškas?

Lenkijos-Lietuvos santykiai pastaruoju metu tiek lenkų, tiek ir lietuvių vadinami sunkiais, o kartais net be užuolankų blogais. Deja, jei iš vienos ar kitos šalies neatsiras koks nors aiškus politinis geros valios gestas, bus dar blogiau.

O reikia pripažinti, jog geros valios gestų, peržengiančių susitarimo dėl fasadinių darbo grupių sukūrimo ribas, teks tikriausiai palaukti ... mažiausiai iki parlamento rinkimų Lietuvoje (2012 m. rudenį). Kaip tai atsitiko, kad mums, lenkams, nepavyko sukurti bent padorių santykių su Lenkijos kaimynine valstybe, kuri daugeliu atžvilgių galėtų būti mūsų sąjungininkė Europos Sąjungoje (pvz. energetikos ar Rytų partnerystės atžvilgiu), jau nekalbant apie tai, kad mus jungia reikšmingas bendros istorijos etapas? Yra bent keletas šios situacijos priežasčių, kurias norėčiau suskirstyti į keletą grupių. Svarbiausios jų yra istorinės-socialinės, politinės bei emocinės-simbolinės.

Tarp istorinių ir socialinių lenkų ir lietuvių santykių pablogėjimo priežasčių neabejotinai svarbiausia yra problema dėl lenkų mažumos Lietuvoje. Matyt, ši mažuma nesijaučia Lietuvoje visiškai patogiai tiek jos teisių gerbimo, tiek ir kasdienių kontaktų su Lietuvos valdžios įvairių lygių atstovais ir Lietuvos piliečiais (kaimynais, darbdaviais, verslo partneriais ir t.t.) atžvilgiu. Santykiai tarp lenkų ir lietuvių yra apkrauti istoriškai, ypač nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūrų kontekste, kuriame Vilniaus lenkai kovoja su Lietuvos valdžios institucijomis. Bent jau jiems taip atrodo.

Lietuviai teigia ginantys savo konstitucinę teisinę sistemą. Konfliktai kyla dėl lenkų pavardžių rašybos, dėl dvigubų gatvių pavadinimų, dėl pamokų lenkų kalba lenkiškose mokyklose Lietuvoje. Bylinėjimąsi dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Lietuvos lenkai dažnai laiko tiesiog žeminimu – jie teigia, jog skaudu įrodinėti teisme, jog jiems priklauso kažkas, su kuo jie jaučia stiprų emocinį ryšį ir ką jie laiko savo tapatybės dalimi.

Dažnai ir taip Lietuvos valstybė nelabai linkusi jais tikėti. Verta pažymėti, jog daug Lietuvos lenkams taip skaudžių klausimų iškyla dėl to, kad jie nesupranta tam tikrų teisinės valstybės aspektų. Ne viskas priklauso nuo jau paminėtos politinės valios, o tokie aspektai kaip švietimas ar pavardžių rašyba priklauso nuo Lietuvos Respublikos teisės aktų ir teismų sprendimų, dėl kurių teisėtumo neturėtų kilti abejonių. Teisės aktai ir teismų sprendimai priimami ne tik dėl vieno ar kito požiūrio į lenkus ar kitų tautų atstovus. Priimant tokius dokumentus dažniausiai nagrinėjama tiek teisinė situacija, tiek ir galimos tam tikro sprendimo pasekmės, ypač atsižvelgiant į išlaidas, kurias sprendimai turės valstybės biudžetui – Lietuvos lenkai tą argumentą kažkodėl visada pamiršta. Keista, ypač atsižvelgiant į faktą, jog Lenkijos biudžetas ne ypatingai dosniai remia Lenkų mažumas užsienyje (jos finansuojamos iš kuklių Lenkijos Senato lėšų).

Kadangi krizės metu Lietuvos biudžetas nėra perpildytas, suprantama, jog konservatorių vyriausybė nepuola į glėbį vietiniams lenkams ir neketina pernelyg daug galvoti apie žemės grąžinimą arba finansines kompensacijas jiems.

Taip pat Lenko korta, kuri yra vienas iš nedaugelio Varšuvos rūpinimosi lenkų mažuma Lietuvoje (kaip ir kai kuriose kitose valstybėse) ženklų, sukelia tam tikrą nerimą lenkų ir lietuvių santykiuose, dar aiškiau pabrėžiant, jog egzistuoja „mes“ ir „jie“ kategorijos bei leidžia lenkams manyti, kad Varšuva tikrai padės iškilus bet kokiems sunkumams. Tai yra apgaulingas įspūdis, sprendžiant iš Lenkijos ankstesnės veiklos ir lenkų kortos dalinimo priežasčių (Lenko korta dalinama išimtinai buvusiai Sovietų Sąjungai priklausiusiose valstybėse ir ji turi daugiau simbolinę, o ne praktinę reikšmę).

Lenko korta gąsdina lietuvius, kurie dėl jos keičia savo požiūrį į lenkų mažumą į blogąją pusę, laiko lenkus svetimais bei neištikimais Lietuvai. Lenkų korta taip pat yra tam tikros grėsmės simbolis – grėsmės, jog Lietuvos lenkai pasisakys prieš valstybę, kurioje gyvena. Tarpusavio prietarus ir baimę sąmoningai, o kartais atsitiktinai, aštrina tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos žiniasklaida, nors Lenkijoje apie lenkų mažumą Lietuvoje rašoma tikrai nedaug. Lietuvos žiniasklaida dažnai vadina lenkus privilegijuota mažuma bei nurodo duomenis apie lenkų mokyklų skaičių Lietuvoje, kuris viršija visų kitų lenkų mokyklų skaičių už Lenkijos ribų, ir t.t.

Reikia pažymėti, kad politiniai konfliktai tarp Lenkijos ir Lietuvos ne taip reikšmingai kaip manyta veikia jų santykius tarpasmeniniame lygmenyje. Lietuvių ir lenkų santykiai (tiek lenkų mažumos Lietuvoje, tiek ir Lenkijos lenkų) kasdieniniame gyvenime linkę būti pragmatiški: verslo, kultūros, bendradarbiavimo dėl įvairių iniciatyvų politika nelemia. Nesena išimtis - Lenkijos atsisakymas dalyvauti Visagino atominės elektrinės statyboje, nors, reikia pripažinti, jog šis sprendimas, kad ir politinis, turėjo nemažai pragmatinių aspektų.

Dažniausiai lietuviai ir lenkai bendradarbiauja kaip bendradarbiavę, nepaisydami prastėjančių Lietuvos-Lenkijos santykių. Tikra kova prasideda per rinkimus Lietuvoje, kur dauguma lenkų balsuoja už „savus“, nepriklausomai nuo jų realių interesų. Taip prieiname prie politinių lietuvių ir lenkų blogėjančių santykių priežasčių.

Ne paslaptis, jog per Lecho Kaczynskio prezidentavimą Lenkijoje, o Valdo Adamkaus Lietuvoje, diplomatiniai lenkų ir lietuvių santykiai buvo geresni negu dabar. Deja, jų pokytis po Lecho Kaczynskio mirties bei Dalios Grybauskaitės atėjimo į Prezidentūrą Lietuvoje rodo, kad anksčiau Lietuvos-Lenkijos santykių dauguma problemų, nors ir nebuvo aptarinėjamos, vis dėlto egzistavo. Atsižvelgiant į tai, teisus yra dažnai dėl prastų Lenkijos ir Lietuvos santykių kritikuojamas Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis, kuris teigia, jog Lietuvos valdžios institucijų elgesys Lietuvos lenkų atžvilgiu nėra reakcija į naujas problemas, o yra tiesiog senų, dažnai šiek tiek pamirštų problemų atskleidimas.

Nors stilius, kurį naudoja Lenkijos ministras savo pozicijai išreikšti gali sukelti lietuviams mažiausiai nesupratimą, o greičiausiai - pyktį, nėra abejonių, jog ji nelabai pasikeis per artimiausius ketverius metus, kai Donaldo Tusko vyriausybė su Sikorskiu spręs Lenkijos užsienio politiką. Taip pat nėra paslaptis, jog tarp Sikorskio prioritetų santykiai su Lietuva užima žemesnę vietą nei santykiai su Afganistanu. Atrodo, jog Lenkija net neturi minčių, kaip sutvarkyti santykius su Lietuva, ypač dabar, kai Lietuvoje valdo konservatoriai. Net idėja paskatinti intensyvesnį lietuvių ir lenkų bendradarbiavimą švietimo srityje ir sukurta specialioji darbo grupė švietimo klausimams neatnešė stebuklingų rezultatų ir ne tik nepašalino svarbiausių švietimo problemų, bet kai kurias ir paaštrino.

Kita vertus, politinės valios išspręsti lenkų ir lietuvių konfliktą taip pat nėra ir iš Lietuvos valdžios institucijų. Daugumą Lietuvos Seime turi ir Vyriausybę sudaro konservatoriai, o Lietuvos prezidentė yra pragmatiško požiūrio, bet ne sentimentalaus mąstymo politikė. Tai nepalengvina santykių su Varšuva atšilimo. Be to, Lenkijos ir Lietuvos konflikto pabaigos nenori Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir jos daugiametis pirmininkas, o dabar europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, kurio „būti ar nebūti“ Lietuvos politikoje priklauso nuo tradicinių formų rinkėjų mobilizavimo, tai yra nuo retorikos: „mes – geriečiai, jie-blogiečiai, todėl balsuokite už mus“.

Nėra sunku suprasti tokį požiūrį, ypač, kai Lietuvoje trūksta alternatyvų Lietuvos lenkų rinkimų akcijai lenkų mažumos politinėje aplinkoje. Gaila, nes apie Tomaševskio veiklą bei pasisakymus ne ypač gerą nuomonę turi ne tik dauguma lietuvių, bet ir Lietuvos lenkų, tačiau mažai kas iš lenkų išdrįsta tą viešai pripažinti. Gal rizikuočiau išreikšti nuomonę, jog prie dabartinių prastų lietuvių-lenkų santykių labiausiai prisidėjo Tomaševskis iš vienos pusės ir kai kurie nacionalistiškai nusiteikę Lietuvos konservatoriai iš kitos. Varšuva kažkodėl nenori gilintis į Tomaševskio veiklą Lietuvoje, o, manau, ji galėtų paaiškinti ne vieną lietuvių ir lenkų mažumos konflikto Lietuvoje aspektą.

Savivaldybėse, kur lenkai turi nemažą atstovavimą, jie nėra labai gerbiami lietuvių – į juos žiūrima kaip į neprognozuojamo elgesio, pinigų ir valdžios ištroškusius žmones. Valdemaras Tomaševskis savo pasisakymais bei savo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdymo būdais neabejotinai prisidėjo prie tokio vietinių lenkų politikų vertinimo Lietuvoje. Tiesą sakant, Lietuvos lenkų vietos politikų koalicinius sprendimus dažnai sunku įvertinti kaip atitinkančius lenkų mažumos interesus – jie dažniau atitinka siaurus partinius interesus.

Kalbant apie emocines lenkų ir lietuvių santykių pablogėjimo priežastis, jos, atrodo, dominuoja viešajame diskurse dėl lenkų mažumos Lietuvoje padėties. Pavyzdžiui, interneto skaitytojų komentarai forumuose dėl Lietuvos-Lenkijos santykių ir lenkų padėties Lietuvoje dažnai yra gana aštrūs. Kai kurie forumai pilni užgaulių komentarų, panašių į šitą: „Jei jums nepatinka Lietuva, važiuokite į Lenkiją“. Deja, tik stiliumi, o ne turiniu skiriasi ne vieno lietuvio komentarai apie lenkus Lietuvos gatvėse ir biuruose. Tik retai žmonės pasisako švelniai ir naudoja pagrįstus argumentus, besiremiančius lenkų tautinės mažumos Lietuvoje problemų nagrinėjimo rezultatais. Tai rodo tiek nežinojimą bei problemos supratimo stoką, tiek ir nesuvokimą, kodėl mažumos išvis egzistuoja Lietuvoje.

Todėl dažnai lenkų mažumos problema Lietuvoje tampa įvairių neigiamų išankstinių nusistatymų, prietarų bei stereotipais paremtų pokalbių įvairiuose lygmenyse objektu. Ir, be abejo, ši tema labai susijusi su emocijomis, o ne su realios situacijos analize bei sprendimų ieškojimu. Kita vertus, tarp Lietuvos lenkų yra daug absoliutaus įsitikinimo pavyzdžių, jog lietuviai yra lenkų priešininkai (o gal net priešai), ir kad mūsų nacionaliniu didvyriu šalia Pilsudskio turėtų būti generolas Želigovskis. Iš jau minėto Valdemaro Tomaševskio kai kurių pasisakymų (pvz., kad lietuviai Vilniuje ir jo aplinkoje turėtų prisitaikyti prie lenkų, nes lenkai čia buvo pirmi) toks požiūris iš tikrųjų išplaukia ir baido lietuvius, kurių skaičius vis mažėja dėl emigracijos ir vis labiau parodo patriotizmo skatinimo poreikį.

Lietuvos lenkai, ypač vyresnės kartos žmonės užaugo patriotizmo dvasia, kuri gali būti apibūdinta kaip sentimentali, o ne racionali. Žinoma, čia kalbame ne apie visus Lietuvos lenkus, tačiau taip pat ne apie pavienius atvejus. Tokį patriotizmą lydi ne tik gražūs prisiminimai, bet ir „mes“ bei „jie“ kategorijos: „mes - geri ir drąsus“, ir „jie - blogi ir bailiai“. Šis paskirstymas į aukščiau išvardintas kategorijas bei sentimentalus požiūris į Lenkijos ir Lietuvos santykius žudo pragmatizmą, kurio poreikis kaip niekada didelis tiek lietuviams, tiek ir lenkams Lietuvoje (nors, tiesa, pastariesiems žymiai didesnis!).

Šios tezės patvirtinimu gali būti vertas paminėjimo tų Lietuvos lenkų pavyzdys, kuriems gerai sekasi Lietuvoje, kuriems ne didžiausia gyvenimo problema gatvių pavadinimai rašomi lenkiškai ar pavardžių lenkiška rašyba. Tie lenkai įgijo gerą išsilavinimą, gerai kalba lietuviškai ir jiems tikrai sekasi tiek moksle, tiek ir darbe bei asmeniniame gyvenime. Jų patriotizmas tylus, o pagarba paskirstyta tolygiai Lietuvai ir Lenkijai. Tai jie laužo stereotipus, jog lenkų mažumos nariai paprastai yra nuskurdę ūkininkai, gyvenantys kaimuose aplink Vilnių, kalbantys vietos (tuteišių) kalba, t.y. lenkų, rusų, baltarusų ir lietuvių kalbų mišiniu, kurio nesupranta nei lietuviai, nei rusai, nei baltarusai. Tai jie kovoja su blogu požiūrių į lenkų mažumą, kaip į tuos, kurie gyvena jau seniai nebeegzistuojančiame pasaulyje. Pati stengiuosi skatinti tokius žmones rodyti lietuviams, kad šie suprastų, jog lenkų buvimas Lietuvoje gali mums visiems išeiti į naudą. Kol kas dauguma lietuvių tuo abejoja, pamiršdami, jog ir lenkai čia prisideda prie BVP augimo bei prie pilietinės visuomenės kūrimo.

Gaila, jog stereotipai apie lenkų mažumą stiprinami, tačiau tenka pripažinti, jog nėra politinės jėgos lenkų mažumoje, kuri juos sėkmingai sulaužytų makro lygmenyje bei parodytų lietuviams lenkų Lietuvoje buvimo naudą. Konservatorių pasiūlytų Švietimo įstatymo pakeitimų priėmimas, stipriai kritikuojamas lenkų mažumos, parodė, jog nei lietuviai, nei lenkai nesupranta, kaip galima surasti kompromisą švietimo srityje ir įrodė, jog lietuviams nelabai naudinga suprasti tikrus lenkų mažumos interesus, o ir lenkams neįdomu surasti bendrą kalbą su lietuviais. Deja, atrodo, jog visiems reikia konflikto, kad tiek viena, tiek ir kita šalis liktų ištikima savo išankstiniams nusistatymams, paryškintiems politikų. Ypač gaila, tačiau atrodo, jog šiame sentimentais paremtame konflikte labiausiai nukenčia jauna karta, kuri ir taip turi nemažai problemų su įsitvirtinimu darbo rinkoje krizės metu.

Reikia pabrėžti, jog šalia realių problemų, apsunkinančių gyvenimą ir lietuviams, ir lenkams, nemažą įtaką Lenkijos ir Lietuvos santykiams turi nepakankama politiniame ir socialiniame gyvenime naudojamo diskurso kokybė. Šiame diskurse yra pilna dviprasmybių, netinkamai nurodomų faktų, klaidingos statistikos, emocijų, neigiamų nusistatymų ir baimės. Čia verta pastebėti, kad Lenkijos valdžios institucijos naudoja nevisai tinkamus argumentus tam, kad parodytų valią geriems santykiams su lietuviais išsaugoti.

Pavyzdžiui, nė vienas iš mano apklaustų draugų lietuvių nežinojo, ar lietuviai Lenkijoje turi daugiau teisių (bent jau formaliai), negu lenkai Lietuvoje. Tik po incidento, kuriame lietuviški miestų ir kaimų pavadinimai Lenkijoje buvo sunaikinti, lietuviai suprato, kad lietuvių mažumos atstovai Lenkijoje turi teisę į tai, ką Lietuvos valdžia atsisako suteikti vietiniams lenkams. Gaila, kad lietuviai įgijo šių žinių tokiomis nemaloniomis aplinkybėmis, kurios, be kita ko, rodo, jog ir Lenkijoje neišvengiame nacionalizmo, kuris nukreiptas prieš lietuvius.

Kritiškai reikėtų įvertinti lenkų argumentus, jog Švietimo įstatimo pakeitimai yra bandymas lituanizuoti lenkų mažumą ir pakartoti situaciją, kuri vyko Kaune, kai lenkų mažuma iš apie 30 proc. gyventojų tarpukario metu sumažėjo iki maždaug 1 proc. šiandien. Reikėtų pažymėti, kad pagal statistiką 2008 m. lenkų mažumą Vilniuje sudarė apie 20 proc. gyventojų, Vilniaus regione daugiau nei 60 proc. gyventojų, o Šalčininkuose apie 80 proc. gyventojų, todėl vien šitie duomenis turėtų įtikinti lietuvius giliai ir kritiškai apmąstyti lenkų lituanizavimo idėjas, o lenkus įsigilinti į skaičius, o nenaudoti visą laiką tuos pačius, statistika nepagrįstus argumentus.

Lietuvos argumentai yra vadinami pragmatiškais ir dažnai priešinami lenkų pareiškimams, kurie vadinami sentimentaliais ir paremtais vien emocijomis. Juk ar ne geriau galvoti pragmatiškai, kad lenkų vaikai kada nors eis į Lietuvos universitetus ir turės susirasti darbą Lietuvoje, negu sentimentaliai puoselėti lenkiškumą, kuris nepadeda išmokti lietuvių kalbos ar susirasti lėšų persikraustyti į Lenkiją? Gaila, kad toks diskursas nesusiduria su aiškia kritika iš intelektualų tarpo (tiek lietuvių, tiek lenkų) ar žmonių, kurie priklauso tų idealistų grupei, kuriai svarbūs lietuvių ir lenkų santykiai. Net jei tokia kritika pareiškiama (geras pavyzdys čia yra prof. Alfredas Bumblauskas), deja jai sunku pradurti emocijų, prietarų, o dažnai ir garsaus šaukimo, nežinant problemos pobūdžio, sluoksnį ir būti matomai.

Sunku staigiai ir neskausmingai išspręsti konfliktą, kuris apaugo tokiais prietarais, mitais, neigiamais nusistatymais ir valios stoka. Nepaisant to, manau, kad efektyviausias būdas pradėti eiti tinkama linkme būtų Lenkijos geros valios pareiškimas ir kažkoks politinis gestas, rodantis, jog Lenkijai vis dėlto rūpi geri Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, aukšto lygio vizitas Lietuvoje, kurio metu būtų kalbama apie rimtus lietuvių ir lenkų santykių aspektus – be užuolankų, be aptakių žodžių, tačiau ir be įžeidžiančių pareiškimų. Tai galėtų būti geresnis lenkų mokyklų finansavimas iš Varšuvos ar keletas bendrų projektų švietimo srityje su lietuviais. Tereikia geros idėjos, kurios nėra kam sugalvoti.
Ar Valdemarui Tomaševskiui ir Lenkų rinkimų akcijai reikia tokių gestų? Nelabai. Ar yra pakankamai stiprių asmenybių tarp Lietuvos lenkų, kurios galėtų išeiti su tokia idėja? Gal ir yra, tačiau jie, matyt, nedrąsūs. Toks gestas iš Lenkijos pusės taip pat parodytų Lietuvos lenkams, jog jie rūpi Varšuvai, o jų problemos suprantamos ir nelieka tik Lenkijos valdžios politinių interesų šešėlyje. Žinoma, to reikia lenkų Lietuvoje mažumai, bet nebūtinai jos politiniams vadovams.

Racionalus politinės situacijos Lietuvoje suvokimas turi privesti prie išvados, jog šioje šalyje bent jau iki rinkimų rudenį negims idėjų, kaip pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Todėl geros valios gestas iš Lenkijos pusės galėtų atimti iš konservatorių vieną jų politinių ginklų – teiginį, jog Lietuva neturi vykdyti lenkų nurodymų – juk Varšuva pirma išeis su pasiūlymu gerinti santykius ir pirma nusileis.

Deja, ir Lenkijoje trūksta žmonių, kurie šią idėją galėtų nuo pradžios iki galo apsvarstyti ir įgyvendinti. Blogiausia, jog prasti lenkų ir lietuvių santykiai yra gera žinia Maskvai. Sunku patikėti, kad dabartinės Lenkijos ir Lietuvos valdžios institucijos tą nepakankamai suvokia. Atvirai kalbant, Lietuvai turėtų būti labiau aktualu tą suvokti greičiau, negu Lenkijai.

Autorė yra lenkė (gimusi Lenkijoje), gyvenanti Vilniuje ir Varšuvoje, dirbanti Mykolo Romerio universiteto bei Varšuvos universiteto docente politikos mokslų bei sociologijos srityje. Jos specializacija yra Europos Sąjungos teisė ir politikos bei konfliktų valdymas.