Vis dėlto, įsibėgėjus sausiui, tampa aišku, jog tomis dienomis parlamentinėms partijoms - ne tik valdančiosioms, bet ir opozicijos - visų pirma rūpėjo, jog karpant šalies biudžetą, nenukentėtų jų pačių ir rėmėjų finansiniai interesai.
Jeigu tie interesai būtų artėjančios ekonominės krizės akivaizdoje pastumti į šalį, Lietuva būtų galėjusi turėti visiškai kitokį biudžetą, nei gavo dabar. Pati ekonominė realybė vertė politikus vieną kartą atsisėsti ir ne dirbtinai karpyti algas, pensijas ar kokias kitas išmokas, o tai padaryti taip, kad būtų pažabotas šis biurokratinis mūsų valstybės monstras, toliau ryjantis žmonių gerovę ir skatinantis juos emigruoti ten, kur yra labiau gerbiamas žmogus ir jo darbas.
Maža valstybė turi geresnę galimybę efektyviai pertvarkyti valdžios išlaidas nei didelė valstybė, tačiau Lietuva per visus šiuos ekonominės krizės metus to taip ir nepadarė. Jei biurokratinio monstro nesugebėjo pažaboti pati, nepasitelkė svarbiausių mūsų šalies ekonomikos protų, valdymo specialistų ir numarino išgarsintą biurokratijos Saulėlydžio komisiją, tai galėjo bent pasikviesti į pagalbą specialistus iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kartu su jo daug pigiau teikiama pagalba, užuot skolinusis iš bankų vidinėje Lietuvos rinkoje. Bet ir to nepadarė.
Kitaip nei kitose Europos valstybėse Lietuvoje, deja, nekilo organizuotas protesto balsas prieš tokią valdžios politiką, kai šventa karve laikomos valdžios išlaidos, o jeigu jos, prispyrus reikalui, ir yra mažinamos, tai tik mechaniškai. Arba visiems vienodai, arba dar blogiau: mažiau sumažinant tiems, per ką eina svarbūs parlamentinėms partijoms finansiniai projektai.
Kokie tai projektai, manyčiau, dar parodys ateitis, tačiau informacija, pasiekusi mus per šias kelias sausio mėnesio savaites, rodo, kad per antrąją gruodžio pusę visos parlamentinės partijos apsirūpino finansine parama iš savo rėmėjų. Pervestų šioms partijoms pinigų suma sudaro jų ankstesnę metinę normą ir daugiau.
Kodėl taip staigiai per keletą savaičių papilnėjo milijoninėmis lėšomis parlamentinių partijų kišenės? Kodėl įmonės tapo Kalėdų seneliais parlamentinėms partijoms, nors artėja nauja recesijos banga ir verslas daro tik tas įmokas, kurios leidžia sulaukti didelės finansinės grąžos. Ką verslui žadėjo parlamentinės partijos?
Atsakymas yra tik vienas: nepjauti, nekarpyti finansinių programų, tokių kaip valstybės investicinės programos, vadinamos VIP, ir kitų, kurios kartu su viešaisiais pirkimais net ir krizės sąlygomis siekia net šimtus milijonų litų, o bendra jų apimtis vertinama milijardine suma. Stimulas tai daryti buvo ypač didelis, kai nežinia, koks geras dėdė ar teta nutarė draudimą partijoms priimti piniginę paramą iš rėmėjų įgyvendinti ne nuo įstatymo priėmimo dienos, bet nuo šių metų pradžios ir tai sudarė sąlygas partijoms pasipinigauti per patį biudžeto priėmimą.
Atsakymą į šį klausimą galėtų duoti gilesnis požiūris į liberalų ministerijose esančias šimtais milijonų litų vertinamas specialias programas, kurios po viso biudžeto karpymo taip ir nenukentėjo. O kai kurios net galbūt ir išaugo. Šiomis lėšomis disponuoja įvairios Lietuvos ministerijos, ne tik kuruojamos liberalų, o jų vadovai geriau pasirengę nukarpyti savo pavaldinių algas, nei atsisakyti šių programų, nešančių „auksinius kiaušinius“ jų globėjams.
Užmiršo savo idėją karpyti ir peržiūrėti pagal tikslingumą milijonines investicijų programas, milijardinius viešuosius pirkimus ir Arūnas Valinskas, kuris garsiai apie tai kalbėjo prieš rinkimus, siūlydamas net moratoriumą šioms valdžios išlaidoms. Dabar jo vadovaujama partija susiliejo su gerai mokančiais įsisavinti valdiškus pinigus liberalcentristais, susodintais šiam tikslui į savo partijos narių ar rėmėjų vadovaujamas ministerijas ir moratoriumo jiems nereikia.
Kaip ir didžiausiai valdančiajai partijai: konservatoriams, kurių rankose yra ne tik Energetikos ministerija, bet ir daugybė kitų. Jose skaidrumo, kaip panaudojamos mokesčių mokėtojų lėšos per milijonines ar milijardines programas, trūksta ne mažiau nei kitų partijų valdomosiose ministerijose.
Kaip ir daugelis kitų Lietuvos žmonių, esu už tai, kad Lietuvoje žmonės nežūtų keliuose dėl nelaimingų atsitikimų. Bet ar tokiose šimtus milijonų litų kainuojančiose programose, pridėjus dar ir Europos Sąjungos lėšas, neslypi ir konkrečios partijos bei jų rėmėjų finansiniai interesai? Ar ne tokios programos nulemia tai, kad Liberalų sąjūdžio lyderiui tapus Susiekimo ministru į šios partijos kasą ėmė byrėti kelininkų kompanijų pinigai, kurių ten anksčiau nebuvo. Ir per šv. Kalėdas liberalų kišenė pasipildė rekordine suma. Ne tik Liberalų sąjūdžio, bet ir liberalcentristų, kurie kuruoja kitas dideliais pinigais ir panašiomis „šventomis“, nekarpomomis programomis aptekusias ministerijas: Aplinkos apsaugos, Sveikatos apsaugos ir Vidaus reikalų.
Kokia tarnyba patikrins, ar efektyviai lėšos naudotos šiose programose? Ar jų įgyvendinimo ministrai, partijų vadovai siekė tik iš asmeninio įsitikinimo, ar vedami ir partinio bei asmeninio intereso. Kiek tokių programų dar liko neapkarpyta taip stipriai apkarpytame mūsų valstybės biudžete?
Kaip šį procesą turėtume vadinti, jeigu Lietuva būtų teisinė demokratinė valstybė? Ar tai nėra politinė, partinė korupcija, į kurią, kaip rodo Gariūnų istorija, Lietuvoje lyg politiniai „stogai“ įsipainioja šalies parlamentinės partijos. Siekiant kovoti su ta korupcija ir buvo pasiūlytos įstatymo pataisos, draudžiančios partijų finansavimą juridinių asmenų lėšomis. Šias pataisas aktyviai rėmė ir šio straipsnio autorius.
Bet suteikus keletą savaičių partijoms „pasipinigauti“, juo labiau dar biudžeto priėmimo dienomis, gavome iškreiptą biudžetą, kurio tikrai nereikia sveikinti. Ir partinę sistemą su puvėsiu parlamentinėse partijose. Mesti iššūkį joms, dabar jau apsirūpinusioms ateinantiems rinkimams nuo galvos iki kojų, reikštų tarsi eiti į kovą su naujuoju drakonu tik plikomis rankomis ir savo žodžio galia.
Bet dėl to niekas nenukentėjo, todėl, remiantis šiuo precedentu, dabar ir įtakingiausios partijos lyg privačių atskirų asmenų aukomis galės papildyti savo kišenę. Be to, jos galės paimti iki 30 mln. litų iš Lietuvos gyventojų ir vadovaudamosi nauju įstatymu, leidžiančiu žmonėms 1 proc. pajamų, skirti partijoms. Kokiai partijai teks šie pinigai, informacija bus vieša, todėl galima neabejoti, kad didžioji dalis nukeliaus partijoms, kurių nariai vadovaus įmonei, įstaigai ar vietos valdžiai. Tokį pasirinkimą nulems į Lietuvą grįžęs baimės jausmas.
Ir niekur nedings ta vadinamoji politinė, partinė korupcija. Net nesumažės. Tai galėtų atsitikti tik tada, jeigu būtų nesustota ties šiais rinkimų įstatymais, o būtų eita daug toliau. Ar ryšis tam valdžia? Bent jau kol kas neatrodo, kad tai būtų norima daryti. Visi veikiantys politinio teatro Lietuvoje aktoriai, matyt, nori įtikinti, kad priėmus minėtas įstatymo pataisas dėl partijų veiklos finansavimo, politinės, partinės korupcijos Lietuvoje neliko, nors kalėdinės dovanos valdžios partijoms byloja kitką. Bet per šventes ir opozicinėms partijoms taip pat nemažai pribyrėjo. Už ką? Ar ne už tylą, kad niekas iš jų taip ir nepasiūlė apkarpyti mūsų valdžios įstaigų milijoninių programų?