Sąmokslo teorijomis vadovaujamasi priimant tikrus politinius sprendimus, jos daro įtaką įvykių eigai ir, pačios būdamos netikros, vis dėlto kuria politinę tikrovę. Kiekvienas tikriausia galėtume sugalvoti savų konkrečių pavyzdžių, bet verčiau pernelyg nepaskęsti konkretybėse ir nesiaiškinti, kas ir dėl ko kaltas. Tai atitraukia dėmesį nuo esminės problemos – visuomenės būklės.
Jei sąmokslo teorijos iš tikrųjų paveikia sprendimus, tai reiškia, kad visų pirma vadinamieji profesionalūs politikai yra joms neatsparūs. Rinkėjai tiesiogiai nepriima politinių sprendimų, tarp jų paplitę nepagrįsti įsitikinimai būtų lengvai neutralizuoti demokratinės politikos „antrajame aukšte“. Kodėl tad politikai pasiduoda konspiracijos žavesiui? Ogi pažvelkime į kairę, po to – į dešinę. Dalis paaiškinimo slypi pačioje politinių organizacijų prigimtyje.
Pokomunistinė kairė – „viskas ne taip, kaip atrodo“
Šio plataus kairiųjų sluoksnio problema – sovietinės indoktrinacijos palikimas. Šiandien jie sako, kad niekada netikėjo sovietų doktrina. Šiandien visi taip sako, gal taip ir buvo – niekas netikėjo. Tačiau svarbus ne tikėjimas. Pats prisidėjimas prie sovietinės veiklos keitė žmones, jų psichologiją. Todėl šiandien visai nesunku pastebėti, kad jiems būdingas tam tikro tipo mąstymas.
Kairieji gal ir netikėjo Vakarų supuvimu, gal net laukė, kada galės tų „puvėsių“ pagraibstyti, bet jie įprato nepatikliai vertinti, pavyzdžiui, bet kokį JAV politinį veiksmą. Įprato įtarti apgaulę Katalikų Bažnyčioje. Jiems labai būdingi pasakymai, kad Rusija niekuo nesiskiria nuo Amerikos, o Briuselis – nuo Maskvos. Jų gyvenime dažnai aptiksi iracionalų, keistai nacionalistinį bendrojo gėrio suvokimą ir kartu labai racionalų savanaudiškumą. Bet svarbiausia kairieji yra įpratę laukti politikoje apgaulės net tada, kai patys nieko neapgaudinėja. Todėl sąmokslo teorijos jiems yra patrauklūs paaiškinimai. Jos vis iš naujo atgaivina įsitikinimą, kad viskas ne taip, kaip atrodo.
Rezistencinė dešinė - saugiau manyti, kad tai priešo darbas
Beje, tas pats įsitikinimas būdingas ir dešiniesiems. Tik dėl kiek kitų priežasčių. Tikrieji dešinieji pasaulėžiūros prasme yra rezistentų palikuonys. Čia reikia mąstyti ir kalbėti plačiai, kaip ir apie kairiuosius. Ne tik tie, kurie buvo partizanai ar disidentai, perėmė šią pasaulėžiūrą. Taigi dešiniųjų problema yra rezistencinės sąmonės problema.
Kiekviena nauja pastebėta gyvenimo detalė tuoj pat interpretuojama saugiausiu pačiam žmogui būdu (jei nesi tikras, ar tai priešo darbas, saugiau manyti, kad tai priešo darbas). Žmogus tampa ypač įtarus, jam nepaprastai sunku atsipalaiduoti, apsidairyti, vertinti pasaulį kritiškai ir ypač savikritiškai. Prisiminkite komisarą Katanį ir jo kovą su mafija italų seriale „Aštuonkojis“. Kovotojas turi pasitikėti savimi, nes daugiau tiesiog nėra kuo pasitikėti. Kiekvienas draugas gali išduoti, bet kuris artimasis gali būti užsimaskavęs priešas. Jei draugas kalba ar elgiasi kaip nors ne visai įprastai, jei jis neturi pakankamai „kovos dvasios“, tai labai tikėtina, kad jį jau pasiekė KGB ranka.
Sovietmečiu, tiesą sakant, taip dažniausiai ir būdavo, tačiau šiandien toks mąstymas veda į sąmokslo teorijas. Jos išlygina gyvenimo neaiškumus, pateikia užtikrintą versiją ir net primena anksčiau pastebėtas „įtartinas“ detales (pačios savaime jos galėjo nieko nereikšti, bet kai geriau pagalvoji...). Taip įvyksta keisčiausi šiuolaikinės Lietuvos politikos paradoksai. Taip Nijolė Sadūnaitė ir Algimantas Matulevičius gali atsidurti vienoje barikadų pusėje. Būtų neįtikėtina, jei nebūčiau to matęs savo akimis.
Elitas – o kur jis?
Žinoma, sąmokslo teorijos nėra vien Lietuvos ar posovietinės erdvės problema (nors Rusijos politikoje jos daug gyvesnės nei Vakaruose). Konspiracinių įsitikinimų pilna Europa ir ypač Amerika. Ką ten sąmokslo teorijos, žmonės savo noru atiduoda pinigus aferistams, net perka bunkerius, tariamai apsaugančius nuo pasaulio pabaigos. Vis dėlto civilizuotose, senos kultūros ir tradicijų valstybėse sąmokslo teorijos yra politikos marginalijos.
Ne todėl, kad politikai ten daug protingesni ar labiau išsilavinę. Ten veikia nematoma jėga – elitas, kuris „užduoda toną“ viešojoje erdvėje, nustato nerašytas ribas poelgiams ir kalboms. Konspirologija viešumoje laikoma neišprusimo požymiu. Neišprusėliai politikieriai iš pradžių nedrįsta atskleisti keisčiausių savo minčių, o ilgainiui ir patys įsitikina, kad kartais viskas tiesiog yra, kaip yra. Taip, tai didelė Lietuvos problema – nėra elito. O gaila.