„Antrą valandą nakties man paskambino literatūros asociacijos direktorius. Jis verkė. Ir pasakė, kad mano apsakymai taip jį sujaudino, kad jis nori juos parodyti rimtam leidėjui. Netrukus knygą išleido didžiausia Italijos leidykla Einaudi “ (1) , - dalinasi atsiminimais romano „Sibirietiškas auklėjimas“ autorius Lilin, leisdamas savo skaitytojams Vakaruose patiems nusibrėžti kuklias paraleles ir tuo pat metu užkrėsdamas Vakarų Europą bei JAV naujos kartos rusofilijos banga.
Iki šiol geriausiai Vakaruose sutikti bandymai masinėje kultūroje eksplotuoti Rusijos kaip imperinės valstybės įvaizdį priklausė kino režisieriui Nikitai Michalkovui, tačiau jo istorijų sėkmė neprilygsta specifiniam Lilin „ambasadoriavimui“, kurio esmė yra kalbėjimas apie šios imperijos (šįkart tai - Sovietų Sąjunga) periferijas ir bandymai parduoti ne klasikinę „rusišką natūrą“, o protu nesuvokiamą tų pačių rusų ir jų užgrobtuose žemėse gyvenančių tautų žiaurumą, išsiugdytą kovoje už savo nepriklausomybę. Vakarų Europos susižavėjimas arba tikėjimas Lilin piešiamomis kraupiomis gyvenimo scenomis posovietinėje erdvėje dar kartą priverčia paklausti, kaip Vakarų Europa iš tikrųjų mato Rytų Europą, jos istoriją, ką joje atpažįsta, o ką atmeta, ir koks Rusijos palikimas (tikras ir tariamas) buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje labiausiai intriguoja Vakarus.
„Sibirietiško auklėjimo“ nesulaukė tik Rusijos knygynai, nes autorius bijo mafijos susidorojimo (4) . Vis dėlto, rusai parodė ne ką mažesnį susidomėjimą naujuoju savo literatūros veidu Vakaruose ir pradėjo išsamią Lilin kūrybos analizę, skaičiuodami istorines „Sibirietiško auklėjimo“ klaidas(5) bei kalbindami patį Liliną, kuris, Vakarų leidėjų nuostabai, ėmėsi vadinti savo nuoširdžią autobiografiją „autobiografine pasaka “ (6), kurios geografinės koordinatės, šiaip ar taip, sutampa su realios šalies koordinatėmis – pasigirdo susirūpinusių Moldavijos įvaizdžiu balsų, primenančių, kad Padniestrė, kur vyksta romano veiksmas, ES ir tarptautinės bendruomenės nuomone, jau yra terorizmo ir saugumo grėsmes keliantis regionas (7) arba „juodoji skylė“, ir šio marginalaus įvaizdžio palaikymas, eksploatavimas ir eskalavimas tarptautiniu mastu gali sukelti neigiamų padarinių.
Vaikino Kolymo, skaitančio Puškiną, bet priversto žudyti, gyvenimas prasidėjo Padniestrėje, Bendero mieste, kur „išėjęs prie šulinio vandens, galėjai būti paguldytas snaiperio kulkos “ (8), urkų bendruomenėje, kuri yra garbingų Sibiro nusikaltėlių klanas, atsiradęs Padniestrėje 1938 m., per Stalino vykdytus trėmimus iš Sibiro (9) (viename interviu autoriaus paklausė, kodėl Stalinas sugalvojo vieną tautą ištremti tokia neįprasta kryptimi (10) ? Lilin paaiškino, kad taip jam sakę senoliai ir istorinės tokio sprendimo aplinkybės nėra aiškios).
Gyvenantys pagal savo moralinį kodeksą, kurio pagrindinis principas yra panieka bet kokiai valdžiai, urkos moko savo vaikus žudyti nuo vaikystės, todėl Kolymas/ Lilin, būdamas 23 metų, jau galėjo pasigirti įspūdinga biografija (11) – kalėjimas, snaiperio karjera Afganistane ir pagaliau, - saugus gyvenimas Italijoje. Čia Lilin ir pradėjo rašyti memuarus, kurių pagrindiniai veikėjai – nusikaltėlių bendruomenė, veikla – brutalus fizinis smurtas, laikas – Perestroika, o erdvė – problemiška Padniestrė. Tai tipinio pasakojimo apie „posovietinį folklorą“ elementai, kurių sėkmingo derinimo paslapties formulę galima rasti socialinio konstruktyvizmo atstovo Kennetho J. Gergeno „moralaus identiteto“ teorijoje, teigiančioje, kad istorinė individo ir tautos sąmonė paklūsta tokiems pat istorinio pasakojimo kaip naratyvo konstravimo įstatymams (12) , ir todėl ją galima ištirti per atskirų naratyvo elementų analizę. Anot Gergeno, šiuolaikinėje Vakarų kultūroje sklandžios individo ir valstybės istorijos turi pasižymėti (jei tikimasi kitų individų ir kitų grupių pritarimo ir priėmimo) pagrindinio veikėjo (individo arba tautos) pastoviu identitetu, kurio svarbiausias bruožas – „moralumas “ (13), individo ir tautos atveju, yra pasiekiamas skirtingais keliais.
„Atmintis“, kurią, žvelgiant iš šios perspektyvos, užtikrina Lilino pasakojama individuali ir vienos tautos – urkų bendruomenės istorija, yra traumatiška kovos už savo nepriklausomybę patirtis, o palikimas – nenutrūkę tokių bendruomenių – tiek geografine, tiek kultūrinę prasme, saitai su Rusija.
Tačiau tai, kas individualiame – Lilino biografijos lygmenyje yra sėkmingas progresyvus naratyvas, kuriame pagrindinė kliūtis yra istorinių aplinkybių nulemtas kasdienis fizinis žiaurumas, valdomas tik „bendruomenės moralinio kodekso “ (15), pagaliau nugalima – veikėjas – Lilin už romano ribų, pasiekia tikslą – ramybės uostą Italijoje, kur susirado legalų pajamų šaltinį ir sukūrė šeimą (16) („[...]Aš myliu Italiją, dabar tai mano šalis[...]“) (17) ; platesniame – tokios istorijos vertinimo kontekste, patiria įdomiais metamarfozes.
Irvine’o Welsho straipsnyje, kurio eilutės tapo pagrindine anotacija ant „Sibirietiško auklėjimo“ kopijų, ir šios knygos vizitine kortele, autorius žavisi ne Lilin personaliniu moralumu, bet jau tam tikra tauta pažymėta šia stigma, - t.y. urkų bendruomene, kuria (18) žavisi nepaisydamas „atstumiančio žiaurumo ir peilių fetižizmo “(19), nes ji sugebėjo „atsispirti caro, komunizmo ir kapitalizmo valdžiai “ (20), tad pristatantis šią stigmą nebe kaip tam tikrą kliūtį, bet kaip neatsiejamą dalį istorinio identiteto, kovojančio už savo laisvę, tokiu būdu konstruodamas regresyvų naratyvą tautos, kuri yra morali dėl savo amoralumo, nes tik jis padėjo atsilaikyti prieš bet kokią – o svarbiausia – rusų valdžią.
Tačiau toks džiaugsmingas ir patogus vienos periferinės Sovietų Sąjungos tautos istorijos matymas Welsho straipsnyje, kuris iš esmės reziumuoja daugybę nuomonių Vakarų Europos spaudoje „Sibirietiško auklėjimo“ atžvilgiu, ir paverčia Lilin debiutą kurtinančiu triumfu, ne tik pateisina arba istoriškai „paaiškina“ urkų bendruomenės žiaurumą, pasiekusį Vakarų nuomone, „garbingos tradicijos“ lygmenį, tačiau ir paverčia fizinį brutalumą tam tikro identiteto neatsiejama dalimi, ir būtent toks požiūris kelia gana sudėtingą klausimą – kas, vis dėlto, anot Lilino ir jo kūrybą vertinančių žmonių yra urkų bendruomenė? Arba kas istoriškai yra žmonės, kurių identitetas pasižymi minėtu žiaurumu? Akivaizdu, kad tai nėra tautine priklausomybe susidariusi bendruomenė, juk ir pats Lilinas, vadindamas save urkų palikuonimi, tuo pat metu, kalbėdamas apie savo gimtinę ir tautiečius kalba ne apie Sibirą, net ne apie Padniestrę, bet apie Rusiją, nors didžiąją gyvenimo dalį praleido Padniestrėje, ten vyksta ir visas jo romano veiksmas.
Interviu prancūzų dienraščiui „Le Monde“ Lilinas pasakoja, kad „Rusai turi problemų su laisve “ (21), be to – „Rusija yra žiauri šalis. Prievartos lygis priklauso nuo vietovės, bet žiaurumas yra visur “(22), taip pat imasi spręsti mentaliteto problemas – „Nemanau, kad Rusijos problema buvo komunizmas. Rusijos problema – žmonių mentalitetas. Rusija visada buvo šalis su problemomis, kurią buvo sunku valdyti “(23). O kitame interviu bando dar kartą paaiškinti, kas yra jo protėviai, vadinę save urkomis: „Vieni bėgo nuo Stalino represijų, kitus ištrėmė, kažkas bėgo nuo komunistų persekiojimo “(24) – taip ir gimė urkų bendruomenė.
Iš šio svarstymo išplaukia keli svarbūs klausimai – kuo šios tautelės istorija, vakariečių akyse, galėtų skirtis nuo kitų posovietinių šalių tautų istorijos, pavyzdžiui, nuo čekų, lenkų, estų ar lietuvių istorijų, kuriomis jos reprezentuoja save Vakarams per kovos, įnirtingo pasipriešinimo, nekenčiamos, bet neišvengiamos Rusijos kaiminystės ir jos įtartinų, kenksmingų interesų naratyvus? Galbūt tai tėra homogeniški „kiti“, kurie asocijuojasi su bendrais istoriniais sunkumais ir svarbiausiu, nepajudinamu bendrumu – Rusija?
Antrasis klausimas, susijęs su Lilin kūrybos, ar tiksliau tariant, Lilin kūrybos sėkme: ar negalėtų būti šios sėkmės paslaptis ne tik žavus bandymas prilygti Dostojevskiui bent karjeros pradžia, bet ir taip trokštamas „kitų“ kitoniškumo paaiškinimas, jo demaskavimas, vieša išpažintis ir saviplaka, savo stigmos išpažinimas, savo aplinkos (t.y. posovietinės aplinkos) žiaurumo išaiškinimas (šio žiaurumo priežastis viena – Rusija)?
Trečias klausimas, glaudžiai susijęs su Vakarų reakcija į „Sibirietišką auklėjimą“ ir tokios reakcijos priežastimis – kodėl būtent ši istorija, šis regresyvus naratyvas, šis istorinis „autentiškas“ pasiaiškinimas yra tokiu plačiu mastu priimamas ir palaikomas, net po to, kai jo autentiškumas yra gana garsiai paneigtas – tiek Rusijos viešojoje erdvėje, tiek paties Lilino?
Ar šiame palaikyme nėra to, ką Gergenas vadina „subjektyviais arba išankstiniais lūkesčiais, kurie gali būti vadinami kultūriniais “ (25); kurie „sutikdami“ su papasakota istorija arba naratyvu, suteikia jam svarbiausią atributą – intersubjektyvumą, be kurio bet kuris naratyvas – tiek individualiu, tiek grupės lygmeniu, negalėtų atlikti savo socialinės funkcijos ir net negalėtų būti vadinamas adekvačiu naratyvu
Autorė yra TSPMI studentė.
1. Елена Черненко „Татуированная клюква“ Огонёк, №39 (5198), 03.10.2011
2. Ten pat. p. 44
3.Irvine Welsh „Siberian education by Nikolai Lilin“ The Guardian Saturday 10 July 2010 http://www.guardian.co.uk/books/2010/jul/10/siberian-education-nicolai-lilin-review/print [Žiūrėta 2011 12 19]
4. Всеволод Гнетий, «Настоящий урка никогда не врет» 13 января 2010 http://nvspb.ru/stories/nastoyashchiy-urka-nikogda-ne-vret-41487 [Žiūrėta 2011 12 19]
5.Елена Черненко „Татуированная клюква“ Огонёк, №39 (5198), 03.10.2011
6. Всеволод Гнетий, «Настоящий урка никогда не врет» 13 января 2010 http://nvspb.ru/stories/nastoyashchiy-urka-nikogda-ne-vret-41487 [Žiūrėta 2011 12 19] p.1
7. Bobick, Michael “Profits of disorder: images of the Transnistrian Moldovan Republic” Global Crime; Nov2011, Vol. 12 Issue 4, p239-265, 27p. http://web.ebscohost.com/ehost/detail?vid=4&hid=108&sid=1147d4bf-b1a9-4bbf-8b2b-cc622a65c29c%40sessionmgr114&bdata=JnNpdGU9ZWhvc3QtbGl2ZQ%3d%3d#db=sih&AN=65500875
8. Елена Черненко „Татуированная клюква“ Огонёк, №39 (5198), 03.10.2011
9. Ten pat. p.44
10. Ten pat. p.45
11. Ten pat. p. 45.
12/ Kenneth J.Gergen „Narative, moral idenity adn historical Consciousness: a Social Constructionist Account” p.1-13.
13. Ten pat, p.1.
14. Ten pat, p.6
15. Елена Черненко „Татуированная клюква“ Огонёк, №39 (5198), 03.10.2011
16.Всеволод Гнетий, «Настоящий урка никогда не врет» 13 января 2010 http://nvspb.ru/stories/nastoyashchiy-urka-nikogda-ne-vret-41487 [Žiūrėta 2011 12 19]
17. Жозианна Савиньо “Николай Лилин: "У русских проблемы со свободой"” Le Monde 6 сентября 2010 г.
http://www.inopressa.ru/article/06Sep2010/lemonde/lilin.html [Žiūrėta 2011 1219]
18. Irvine Welsh,„Siberian education by Nikolai Lilin“ The Guardian Saturday 10 July 2010 http://www.guardian.co.uk/books/2010/jul/10/siberian-education-nicolai-lilin-review/print [Žiūrėta 2011 12 19]
19. Ten pat.
20. Ten pat.
21. Жозианна Савиньо “Николай Лилин: "У русских проблемы со свободой"” Le Monde 6 сентября 2010 г.
http://www.inopressa.ru/article/06Sep2010/lemonde/lilin.html [Žiūrėta 2011 1219]
22. Ten pat.
23. Ten pat.
24. Елена Черненко „Татуированная клюква“ Огонёк, №39 (5198), 03.10.2011
25. Gergen, J. Kenneth „Narative, moral idenity adn historical Consciousness:a Social ConstructionistAccount”