Vis dėlto reikia atsižvelgti, kad valstybės narės ir Aljanso santykiai remiasi quid pro quo principu. Todėl lietuvių karių ir civilių dalyvavimas NATO misijoje Afganistane tampa svarbiu veiksniu mūsų valstybės nacionaliniam saugumui. Šių metų gegužę vyksiantis NATO viršūnių susitikimas Čikagoje yra ypatingai reikšmingas Lietuvai. Tikimasi, kad susitikimo metu bus priimtas sprendimas pratęsti NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse iki 2018 m., o galbūt šią misiją paversti nuolatine. Tačiau pastaroji ir visos kitos Aljanso iniciatyvos, skirtos Lietuvos saugumo stiprinimui, bus įgyvendinamos tik įvertinus mūsų valstybės pastangas stiprinti Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją.
Dauguma Lietuvos gyventojų suvokia NATO reikšmę nacionaliniam saugumui. Tačiau jiems yra sunkiau paaiškinti, kaip maža valstybė, neturinti daug karių, nei moderniausios ginkluotės, nei daug lėšų gali sėkmingai (JAV pareigūnų vertinimu) dalyvauti NATO - ISAF (International Security Asssistance Force) misijoje Afganistane. Tad kaip pavyksta Lietuvos kariams, dirbantiems Goro provincijos atkūrimo grupėje, sėkmingai kovoti su Afganistano ekstremistais?
Kodėl PAG veikla yra svarbi kovoje su Afganistano ekstremistais?
Karas su ekstremistų tinklais Afganistane tęsiasi jau nuo 2001 m. Partizaninio karo pobūdis suponuoja tai, kad karo pabaigą lems ne tik ginkluotės pranašumas ir taktiniai sprendimai, t.y. priešo naikinimo operacijos, kas įprasta konvencinio karo atveju, bet daugiau vietinių gyventojų socioekonominės gerovės kėlimas, fundamentalaus saugumo jausmo suteikimas – paprastų afganų įgalinimas. Afganų gebėjimui priešintis Talibano primestai politinei, ekonominei bei socialinei tvarkai, didelę įtaką daro provincijų atkūrimo grupės (PAG).
Pats įsitikinimas, kad karinė veikla turi būti valdoma tik kareivių, o civilinė veikla – tik politikų ir biurokratų, yra klaidinantis. Turi būti numatomas kiekvieno karinio veiksmo politinis efektas ir atvirkščiai. Kitaip tariant, kiekviena sukilėlių paieškos ir sunaikinimo operacija turi būti planuojama atsižvelgiant į tai, kokią reikšmę tai turės vietinei populiacijai, kuri yra labai nuskurdinta, todėl kiekviena papildoma grėsmė gali būti nebepakeliama, atsitiktinai paskatinti paprastus afganus palaikyti ekstremistus.
Beveik visais atvejais, kovoje prieš sukilėlius yra susiduriama su vietinių gyventojų mase, kurioje yra aktyvi mažuma, remianti sukilėlius, tokia pati mažuma, remianti esamą politinį režimą, ir neutrali dauguma. Tokiomis aplinkybėmis norinčioji laimėti pusė turi susilpninti ar eliminuoti opoziciją, sustiprinti savo rėmėjų gretas vietinių gyventojų masėje ir palenkti į savo pusę neutraliuosius. Svarbu pastebėti tai, kad nestabilumas ir baimė yra lengviau pasiekiami tikslai nei tvarka ir stabilumas, todėl Afganistano vyriausybei ir tarptautiniams aktoriams kovoje prieš sukilėlius, kurių dauguma priklauso puštunų etniniai grupei, nepakanka pusės vietinės populiacijos, reikia tvirtos daugumos. Tuo tarpu pasyvi visuomenė yra pakankama sąlyga gerai organizuotiems ekstremistams perimti provincijų kontrolę ir sugriauti jose egzistavusią archajišką socialinę tvarką.
Esant priešiškam tam tikros provincijos afganų nusistatymui talibai žudo genčių vyresniuosius. Negalėdami užsitikrinti savo saugumo vietiniai gyventojai pradeda remti talibus taip atsitiktinai įsitraukdami partizaninį karą prieš ISAF pajėgas, kurios bando pažaboti talibų smurto kampanijas.
Vietinių gyventojų požiūris į kariaujančias puses - t.y. į talibus ir Vakarų pajėgas - daugiausiai priklauso ne nuo gerų vienų ar kitų savybių, bet nuo susirūpinimo savo saugumu ir noru išlikti. Svarbu, kuri pusė sugebės garantuoti fundamentalų gyventojų saugumą (galimybę patenkinti būtinuosius žmonių poreikius) ir kuri kels grėsmę - nuo to ir priklausys prielankumas vienai iš kariaujančių šalių. Tuo tarpu, politinės, socialinės, ekonominės ir kitos reformos, nepaisant to, kokios jos reikalingos ir trokštamos, neduos jokios naudos, pasiūlytos nuo sukilėlių įtakos neišlaisvintiems afganams.
Vakarų pajėgoms Afganistane sunku pakeisti vietinių afganų požiūrį į juos kaip į priešiškai nusiteikusius pašaliečius. Pačios PAG, nors jų tikslas padėti provincijų gyventojams, dažnai negali produktyviai dirbti dėl nuolatinių susirėmimų su ekstremistais. Aktyvūs kariniai veiksmai kelia vietinės populiacijos nerimą. Tokiomis aplinkybėmis sukilėliams yra daug paprasčiau nuteikti vietinius gyventojus prieš užsienio okupantus, vaizduoti save kaip išlaisvintojus.
Dėl šios priežasties sukilėliai stengiasi sukurti įvaizdį, kad jų judėjimo tikslas – išlaisvinti visuomenę nuo okupantų, o ne nacionalinis – vidinis judėjimas, kurio tikslas pakeisti esamą politinę bei socialinę tvarką.
Lietuvos PAG indėlis į ilgalaikę Afganistano stabilizavimo strategiją
Kaip sąjungininkams stabilizuoti Afganistaną? Vienas iš pagrindinių NATO-ISAF siekių kovoje prieš talibus yra fundamentalaus valstybės saugumo bei stabilumo atkūrimas. Ne mažiau svarbu, kad tarptautinių partnerių apmokyti afganų ANA (angl. Afghanistan National Army) kariai, civiliai tarnautojai bei visi likę piliečiai perimtų atsakomybę už savo valstybės valdymą su demokratiškai išrinktais politikais priešakyje.
Valstybė, kurioje veikia sukilėliai, turi vadovauti jos saugumo ir stabilumo atkūrimo strategijų įgyvendinimui. Dar 2010 m. lapkritį Lisabonoje vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo nuspręsta iki 2014 m. pabaigos perduoti atsakomybę už saugumą Afganistane vietinėms institucijoms.
Lietuva nuo 2005 m. birželio mėn. prisiėmė įsipareigojimą vadovauti ISAF PAG Vakarų Afganistane, Goro provincijoje. Lietuvos Specialioji misija koordinuoja PAG civilinių užduočių įgyvendinimą. Pagrindinis PAG uždavinys - dalyvauti NATO vadovaujamose ISAF operacijose Afganistane, Goro provincijoje, siekiant padėti Afganistano vyriausybei kurti saugią ir stabilią aplinką, sudaryti sąlygas Kabului plėtoti saugumo struktūras, kurios galėtų savarankiškai palaikyti saugumą be tarptautinių pajėgų.
Goro provincijos vystymo projektai ir vietinių gyventojų gerovės kėlimas tapo pagrindiniu įrankiu marginalizuojant sukilėlius ir įgalinant vietinius afganus laisviau veikti ir kelti savo gyvenimo kokybę, rinkti savo atstovus vietinėje valdžioje. Goro provincijos gyventojai (dauguma) tiki, jog su užsienio partnerių pagalba jie gali pagerinti savo kasdienį gyvenimą. Tokioje aplinkoje talibams tampa itin sunku veikti, todėl galima sakyti, kad Goro provincijoje buvo užtikrintas fundamentalus saugumas ir stabilumas, todėl šių metų sausio pradžioj provincijos sostinėje Čagčarane buvo paskelbta atsakomybės už Čagčarano miestą ir jo rajono saugumą perdavimo proceso vietos valdžiai pradžia.
Tuo pačiu pradėta nuosekliai didinti vietos saugumo pajėgų – kariuomenės ir policijos – atsakomybė už savo piliečių saugumą. Nuo šiol Čagčarane veikiančios Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės pagrindinė užduotis - rengti Afganistano nacionalines saugumo pajėgas, didžiausią dėmesį skiriant patariamajai funkcijai. Tikimasi, kad vietos valdžia bus pasirengusi perimti visą atsakomybę už saugumą Goro provincijoje po vienerių ar dvejų metų.
Goro provincijoje matomi teigiami pokyčiai, tačiau kitose Afganistano vietovėse tebesitęsia nuožmūs ISAF ir talibų mūšiai. Ekstremistų paplitimo vietose kartu su vystymo projektais neišvengiamai turi būti rengiamos ir kovinės priešo sunaikinimo operacijos. Taip pat susiduriama su iššūkiais formuojant ANA ir afganų policijos pajėgas. Vis dėlto provincijų atkūrimo grupių veikla išlieka efektyviausia kovos prieš Afganistano ekstremistus strategijos dalimi.
Autorius yra VDU PMDF absolventas.