Mes su Kęstučiu Žičkumi „Lietuvos aide“ buvome bene aršiausi antikomunistiniai žurnalistai. Tada naiviai maniau: kuo smarkiau aprėksiu komunistus, tuo labiau jie susigės, padarys viešą atgailą ir pasitrauks nuo valdžios. Arba paveiksiu savo skaitytojus taip, kad niekas už juos nebalsuos – iššluos iš politinio lauko. Deja…
1992 m. Seimo rinkimuose A.Brazausko LDDP gavo daugiau vietų, negu turėjo narių savo rinkimų sąraše (ar buvo kur pasaulyje toks precedentas?). Prisimenu, tą dieną, kai Seimą užplūdo tuntai buvusiųjų kompartijos nomenklatūrininkų, iš siaubo tylėdami su buvusiu Vytauto Landsbergio patarėju Aurelijum Katkevičium važiavome liftu. Jis staiga pakėlė akis ir pasakė: „Nebijok, neišprotėjau, nesisupsiu ant pušies“.
O kai prezidento rinkimuose A.Brazauskas įveikė Stasį Lozoraitį, aš pati sau pasisakiau: dabar prasmingi tik du darbai – auginti vaikus ir melstis bažnyčioje. Buvau beveik tikra, kad Lietuva bus grąžinta į naujo pavidalo sovietiją – NVS. Bet taip neatsitiko. Kad ir nenoromis vis dėl to A.Brazauskas pasirašė prašymą priimti Lietuvą į NATO. Ir okupacinės armijos kitokiu statusu Lietuvoje nepaliko (nors labai buvo Maskvos spaudžiamas).
Eglė primena Estijos ekonomisto Hardo Pajulos teiginį: Lietuvos ekonominį atsilikimą lėmė tai, kad 1992-aisiais lietuviai savo šalies valdymą patikėjo sovietinės nomenklatūros elitui. Beveik sutinku su tuo, bet man nepatinka, kai taip sako estai. Jie pirmiausia turėtų padėkoti, kad V.Landsbergis ant savo pečių į laisvę išnešė visas tris Baltijos seses. Viena iš svarbiausių Sovietų sąjungos žlugimo priežasčių – jos pralaimėjimas Sausio 13-ąją Vilniuje. O kai po nepavykusio pučo Maskvoje Lietuvos valstybę ėmė pripažinti visas pasaulis, estai su latviais susigriebė skelbti nepriklausomybę. Jei ne V.Landsbergio strategija, estai su latviais ir dabar tebeklaidžiotų „pereinamajame laikotarpyje“ su rusų karinėmis bazėmis. O tiksliau, jei ne V.Landsbergis, – visi būtume sulaukę Gruzijos ar dar baisesnio likimo.
Lietuviai iš LDK laikų gal turi genuose didesnę aistrą valstybei negu latviai su estais. O ekonomikai mes, katalikai, gal ir stokojame protestantiško įkvėpimo. Puikiai valstybę atkuriame, o paskui neradę rojaus, energiją išbarstom kaltųjų paieškai. Estai, iš suomių gavę žinių ir paramą verslui, deja, dažniau puikavosi užuot ir mus patempę. Yra toks negražus, bet gal ir teisingas posakis: estai už savo laisvę kovos iki paskutinio lietuvio, o lietuviai – iki paskutinio čečėno (čia apie tai, kad Rusija neturėjo jėgų kariauti ir su čečėnais, ir atmušti mus nuo NATO).
Na, ir kodėl mes atvedėme A.Brazauską į valdžią? Eglė kaltina lietuvius emigrantus, ypač puola „Santarą – šviesą“, Algirdą Julių Greimą, Valdą Adamkų, net Leonidą Donskį – kodėl tie intelektualai padėjo komunistams laimėti. Kuo tuomet padėjo A.Brazauskui V.Adamkus, neaišku. Juk buvo jis S.Lozoraičio rinkimų štabo vadovas. Eglė pliekia L.Donskį už nekrologą A.Brazauskui, bet jame L.Donskis pasako nebuvęs A.Brazausko rėmėjas.
A.J.Greimui nepriklausomybės „atsteigimo aktai“ gal atrodė kaip beprotiškas žaidimas, kuris būtinai baigsis nauju Sibiru. Juk V.Landsbergis su Lietuvos nepriklausomybės architektonika iš tiesų stojo ne tik prieš Sovietų tankus, bet ir prieš visą Vakarų pasaulį, liepusį netrukdyti Michailui Gorbačiovui. Buvęs Derybų dėl okupacinės kariuomenės išvedimo delegacijos pirmininkas Česlovas Stankevičius praėjusį rudenį prasitarė: „Aš esu išanalizavęs visas tuometines sąlygas ir mums paspęstus spąstus: pasiekti nepriklausomybę buvo neįmanoma. Mes pasiekėme neįmanomą“.
Ką padarysi, kitokių turėjome per mažai. „Lietuvos Rytas“ su „Respublika“ pliekė atkurtą valstybę nuo pat pirmos dienos, V.Landsbergį tiesiog trypė. Buvo ir pagrindas: epochos naštą užsikrovęs karžygys neturi laiko glostyti bėdžiams galvų. Jis pyksta, kad jam trukdo kalti valstybės kuoliukus: protestuojančius žemdirbius priešais išvadina, laikraštininkus – šunauja. Priešų ir nepasitikėjimo atsiranda vis daugiau. Demokratija V.Landsbergiui ėmė rodytis kaip kliūtis (natūralu, daug kur per karą ji apribojama).
Estija su komunistais susitvarkė paprasčiau: ten partinė nomenklatūra daugiausia buvo rusiška. Atstūmė ir tiek, daug kam visai nedavė pilietybės. O lietuviai darė sovietinę karjerą: stojo į kompartiją, užėmė beveik visus partinės ir ūkinės nomenklatūros postus. Viena vertus, gerai, kad mažiau kolonistų pas mus privežė, kita vertus, saviškių komunistų buvo per daug ir per gudriai mokėjusių įtikti net tokiems, kaip Vytautas Skuodis, poliniams kaliniams.
Jei būtume komunistus desovietizavę, nustumti nuo valdžios jie būtų tapę Lietuvos valstybės priešai. Prieš Sausio 13-ąją Gediminas Kirkilas yra pasakęs, kad jo partijos tikslai yra tokie pat kaip Mykolo Burokevičiaus, tik priemonės kitos. Po kruvinosios nakties Vytautas Petkevičius gyrėsi sakęs rusų karininkams: „Durniai, ką jūs darėte tankais, mes tuoj pat būtume traktoriais padarę“.
Neskubėkim smerkti G.Kirkilo, galbūt jo žodžiai buvo tik kaip agitacija siekiant prisivilioti pas M.Burokevičių nuėjusius partiečius. Vėliau būtent G.Kirkilas paspaudė A.Brazauską pasirašyti prašymą į NATO. Tautinių komunistų veikla labai ilgai buvo dviveidė. Paradoksalu, A.Brazausko dviveidiškumas labai padėjo Lietuvai. Jo pažadai M.Gorbačiovui išlaikyti Lietuvą Sovietų Sąjungoje ir melas apie kontroliuojamą padėtį suteikė laiko Sąjūdžiui sustiprėti ir atvesti Lietuvą į nepriklausomybę. A.Brazauskas tik prieš mirtį prisipažino, kokius M.Gorbačiovo grasinimus jam teko iškęsti. O kas virė jo širdy, jau niekad nebesužinosime. Ko gero, Kremlius jam siūlė ir imtis vadovauti marionetinei vyriausybei, kai bus įvestas M.Gorbačiovo prezidentinis valdymas (negi sūlys kvaileliui M.Burokevičiui?). Tačiau A.Brazauskas Sausio 13-osios naktį nepalaikė Kazimieros Prunskienės žaidimo perimti valdžią į savo rankas.
Nežinau, ar reikia taip dramatiškai. Kaip tik tas lietuviškas stilius iš nevilties rautis plaukus labiausiai ir kliudo pažangai. Esame net ne paskutiniai ES, visose pokomunistinėse šalyse panašių bėdų daug (tarkim, Vengrijai dabar daug sunkiau). Prieš metus net buvome stoję tarp korupciją įveikiančių šalių.
Bronislovą Lubį ką tik į paskutinę kelionę palydėjome girdami. Ir teisingai. Jis savo darbais visai panašus į prieškarinės Lietuvos šviesuolį Petrą Vileišį. O juk B.Lubys buvo iš tos sovietinės nomenklatūros, pats pasipasakojęs kaip prichvatizavo „Achemą“. Bet nenuvarė į bankrotą, išplėtė verslą, vertino savo darbuotojus, mokėjo mokesčius ir geras algas. Mokėsi keisti „lubizmą“ civilizuotu lobizmu, rėmė kultūrą ir demokratiją – legaliais pinigais padėdavo partijoms. Necenzūravo savo žiniasklaidos. Kas blogai?
Jeigu suprastume, kad didžiausias turtas yra kiekvieno mūsų galvoje, o materialus – jokia vertybė, tik padidinta atsakomybė, atsikratytume pavydo ir vėlgi lengviau eitume į priekį.
Niekaip nesuprantu, kodėl, pasak Eglės, buvusias represijų aukas žeidžia Konstitucinio Teismo teisėjos Tomos Birmontienės biografija, o prezidentės Dalios Grybauskaitės nežeidžia (ją Eglė labai giria). Dėstyti M.Burokevičiaus partijos institute net po Kovo 11-osios – gal net didesnė dėmė negu disertacija, šlovinanti sovietų miliciją. Gerbiu ir teisėją, ir prezidentę, nes žinau, kad jos abi keitėsi, daug dirbo, mokėsi, tobulėjo. Beje, kiekvienas tą gali priklausomai nuo smegenų kiekio galvoj ir tėvynės meilės širdy. Gal man būtų buvę smagu matyti viešą komunistų atgailą. Bet suprantu, kad tą sunku padaryti. Net Bažnyčia nereikalauja viešai nuodėmes išpažinti.
Didžiausia laimė, kad dabar atkurtoji valstybė jau kopia per 22-uosius metus. Nei nužudyta, nei sugriuvusi. O juk prieškarinė Lietuva tik tiek teišgyveno.