Dar įdomiau tai, kad šiuolaikinių RF užsienio politikos vairininkų ir politinės istorijos interpretatorių nuomone, Baltijos valstybių tariamos nuodėmės buvo pakankama priežastis 1940 m. vasarą jas sunaikinti. Tai yra – okupuoti ir aneksuoti. Tiesa, minėtoje Rusijos URM pažymoje pastarųjų terminų nerasime. Joje, griežtai išlaikant stalininės propagandos stilių, ideologinę tradiciją ir politinę logiką, vis dar kalbama apie tariamai „laisvą” Baltijos šalių visuomenių apsisprendimą 1940 m. vasarą ir neva „savanorišką įstojimą” į totalitarinę SSRS.
Žinant, kaip totalitarinėje Sovietų Sąjungoje buvo organizuojami valdžios „rinkimai”, kokį vaidmenį šioje valstybėje vaidino ir kokiais metodais veikė komunistų partijos įkurta slaptoji policija (ČK, OGPU, NKVD) ir kokio mąsto raudonasis teroras buvo vykdomas 1936–1939 m. prieš pačius savo šalies piliečius, kariškius ir pareigūnus, tiesiog ironiškai pažymoje skamba Rusijos URM pareiškimas, kad Baltijos šalių visuomenės 1940 m. esą „nepalaikė” savo šalių vyriausybių vykdomos politikos ir troško įsijungti į SSRS.
Pirmiausia, keletas būdingesnių, visuotinai žinomų istoriografinių faktų dėl tarpukario Lietuvos užsienio politikos.
Vienareikšmiai tenka konstatuoti, kad Lietuvos Respublika 1920–1940 m. iš esmės niekada nevykdė prieš Sovietų Sąjungą nukreiptos užsienio politikos, nors su antivalstybiniu komunistiniu pogrindžiu šalyje kovojo gana principingai ir nuosekliai. Kad Lietuvos Respublika niekad nevykdė antisovietinės užsienio politikos rodo ir Kaune rezidavusių SSRS atstovų – A.Alselrodo, J.Davtiano, I.Paikes, A.Koževnikovo, A.Arosevo, I.Lorenco, S.Aleksandrovskio, D.Skalovo, M.Karskio, A.Fechnerio, P.Krapivincevo, V.Moločkovo, N.Pozdniakovo, etc – slapti pranešimai į Maskvą, kurie šiuo metu saugomi RF Užsienio politikos archyve Maskvoje.
Prieš SSRS nukreiptos užsienio politikos Lietuva nevykdė ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei pradžioje. Priešingai, tiek ministras Stasys Lozoraitis, tiek ministras Juozas Urbšys tarptautinėje arenoje rėmė komisaro Maksimo Litvinovo idėją dėl kolektyvinio saugumo sistemos sukūrimo Europoje bei nacistinės Vokietijos agresyvios, revanšistinės politikos pažabojimo. Šie faktai taip pat puikiai atspindėti SSRS pasiuntinių 1938–1939 m. pranešimuose iš Kauno į Maskvą;
Antisovietinių nuotaikų iš esmės nebuvo ir tarpukario Lietuvos kariuomenėje. 1938 m. Lietuvos kariuomenės Vyriausiajame štabe buvo keliamas klausimas net dėl karinės sąjungos sudarymo su SSRS. 1939 spalio 10 d. Lietuvai ir SSRS sudarius Savitarpio pagalbos sutartį Lietuvos vyriausybė bei kariuomenė šią sutartį vykdė sąžiningai. 1939 m. lapkritį – 1940 m. kovą Lietuvos kariuomenės Vyriausiajame štabe buvo parengtos net dvi operatyvinių-taktinių planų versijos kaip kartu su Raudonosios armijos bazėmis pasipriešinti galimai Trečiojo Reicho invazijai. Kaip matyti iš 2006 m. Lietuvos ir Rusijos istorikų išleisto dokumentų rinkinio „Lietuva ir SSRS Antrojo pasaulinio karo metais”, Lietuvoje dislokuotų SSRS karinių bazių vadai ligi pat 1940 m. birželio nė karto nesiskundė dėl Lietuvos valdžios ar kariuomenės nedraugiškų ar juo labiau priešiškų veiksmų savo atžvilgiu.
1933–1940 m. Lietuvos užsienio politika buvo griežtai antinacinė. Ir tai rodo istoriniai faktai: 1934 m. gale – 1935 m. pavasarį Lietuva viena pirmųjų Europoje ir pasaulyje surengė viešą teismo procesą prieš Trečiojo Reicho remiamą nacionalsocialistinį judėjimą Klaipėdos krašte. Proceso metu nacių rasistinė bei šovinistinė ideologija buvo pasmerkta, o jų politika pripažinta teroristine. Paradoksalu tai, kad tuometinis SSRS pasiuntinys Kaune Michailas Karskis Lietuvos pareigūnus ragino pernelyg griežtai nebausti nacistinių nusikaltėlių; jau po Miuncheno konferencijos, 1938 m. gruodį per Lietuvos generalinį konsulą Karaliaučiuje Lietuvos vyriausybę pasiekė signalas iš Berlyno, kad prezidentui Antanui Smetonai vertėtų susitikti su Adofu Hitleriu ir sušvelninti įtampą Lietuvos–Vokietijos santykiuose bei „sureguliuoti” Klaipėdos problemą. Prezidentas Smetona šią iniciatyvą atmetė, nes nacistinės Vokietijos vadovą laikė „pavojingu politiniu pamišėliu”.
1939 m. rugsėjo gale Vokietija, gavusi SSRS palaiminimą, pabandė Lietuvai slapta užkarti savo protektoratą, tačiau Lietuvos diplomatija šį Reicho ministro Joachimo von Ribbentropo siūlymą paviešino ir tokiu būdu Berlyno planą sužlugdė. Svarbu pabrėžti, kad Lietuvos antinacinio nusistatymo tuomet nepaveikė net vokiečių diplomatų atviri pareiškimai, kad Stalinas Lietuvą „perleido” Vokietijai ir po 1939 rugpjūčio 23 d. Ribbentropo–Molotovo pakto pasirašymo ji „jau pilnai” yra Trečiojo Reicho įtakos sferoje ir valioje. 1939 m. rudenį – 1940 m. pavasarį Lietuvos slaptoji policija ir karinė žvalgyba labiausiai sekė būtent nacistinę Vokietiją.
Nacistinei ideologijai bei Trečiojo Reicho vykdomai agresyviai politikai iš principo buvo priešiška ir didžioji dalis Lietuvos visuomenės. 1942–1944 m. net terorizuojami nacių okupacinės valdžios lietuviai atsisakė formuoti SS diviziją ir po Trečiojo Reicho vėliavomis kautis su dar visai neseniai neseniai juos terorizavusia Raudonąja armija.
Visi šie, ir daugybė kitų faktų rodo, kad 1940-ųjų vasarą Sovietų Sąjunga Lietuvą okupavo bei aneksavo ne dėl jos užsienio politikos ar geopolitinės orientacijos ir juo labiau ne dėl tariamai prosovietinių Lietuvos visuomenės nuotaikų, bet tik dėl savo imperialistinių užmačių susigrąžinti carinės imperijos kadaise valdytas teritorijas. Kad okupuojant/aneksuojant Lietuvą bei kitas dvi Baltijos šalis iš tikrųjų buvo siekiama atkurti buvusį carinės imperijos teritorinį vientisumą 1940 m. vasarą pripažino ir patys tuometiniai SSRS diplomatijos vadovai bendraudami su JAV ir Italijos diplomatais.
Kita vertus, svarbu pažymėti, kad savo pažymoje tendencingai vertindama Baltijos valstybes, Rusijos URM matyt visai „netyčia” užmiršo paties Kremliaus 1939–1940 m vykdytos užsienio politikos esminius bruožus bei svarbiausius faktus.
Kremlius po Hitlerio atėjimo savo ruožtu taip pat buvo linkęs taikstytis su nacistine Vokietija. 1933 m. gruodį SSRS užsienio reikalų komisaras M. Litvinovas taip instruktavo savo pasiuntinį Paryžiuje: „Mes prieš Vokietiją nieko nerengiame ir mes nenusiteikę dalyvauti jokiose antivokiškose intrigose”. Dar aiškiau SSRS strategiją nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos atžvilgiu kompartijos XVII suvažavime 1934 m. suformulavo pats J.V.Stalinas, kuris pareiškė: „Žinoma, mums toli iki to, kad imtume žavėtis fašistiniu režimu Vokietijoje. Bet reikalas čia ne fašizme, nes pavyzdžiui fašizmas Italijoje mums nesutrukdė su ta šalimi sukurti pačių geriausių santykių. […] jei SSRS interesai reikalauja suartėjimo su ta ar kita šalimi, mes imamės to reikalo be jokių dvejonių”.
Vykdydamas šią strategiją Kremlius 1939 m. balandį su nacistine Vokietija pradėjo derybas dėl centrinės ir rytų Europos pasidalinimo, kurios kaip žinia baigėsi 1939 rugpjūčio 23 d. Ribbentropo–Molotovo pakto sudarymu. Taigi, kitaip nei Lietuvos prezidentas Smetona, SSRS diktatorius Stalinas, nepaisydamas komunizmo ir nacizmo ideologinių prieštaravimų, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse neatsisakė politinio-karinio bendradarbiavimo su Trečiuoju Reichu. Europos istorikai sutaria, kad Ribbentropo–Molotovo paktas ne tik nulėmė Lenkijos valstybės sunaikinimą jau pačioje karo pradžioje, bet ir užprogramavo patį pasaulinį karą.
1939 m. rugsėjo 17-ąją Raudonoji armija pradėjo invaziją į hitlerinės Vokietijos jau daužomą Lenkiją, o po savaitės – rugsėjo 22 d. bendrai pergalei pažymėti komunistinės SSRS ir nacistinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos Breste surengė bendrą karinį paradą, kurį priėmė vokiečių generolas H.Guderianas bei sovietų 29-os tankų brigados vadas S. Krivošeninas. SSRS ir Trečiojo Reicho karinis paradas Breste vyko kaip tik tuo metu, kada Lietuvos vyriausybė į savo šalį įsileido ir globojo per 30 000 civilių Lenkijos karo pabėgėlių bei daugiau nei 14 000 Lenkijos armijos karių ir karininkų. 1939 rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo pasirašyta SSRS ir nacistinės Vokietijos sutartis dėl draugystės ir sienų, kurioje Kremlius iš nacių išsiderėjo, kad Lietuva būtų įjunga į SSRS įtakos zoną.
Trečiojo Reicho ir SSRS karinis politinis bendradarbiavimas kurį laiką sėkmingai buvo tęsiamas ir po Lenkijos valstybės sunaikinimo. Šv. Kalėdų išvakarėse, 1939 m. gruodžio 23 d. Hitleris Staliną bičiuliškai pasveikino su 60-uoju jubiliejumi. Tuo pačiu metu Lenkijos nacionalinio išsivadavimo judėjimas sutartinai žiauriai buvo malšinamas tiek Vokietijos, tiek ir SSRS užimtose teritorijose. Ligi 1941 m. vidurvasario gen. Władysławo Sikorskio vadovaujamos Lenkijos egzilinės vyriausybės iš pradžių rezidavusios Prancūzijoje (Angers mieste), o vėliau – Londone nepripažino ne tik Berlynas, bet ir Maskva.
Štai pačiose Lietuvos okupacijos išvakarėse, 1940 birželio 13 d. komisaras V.Molotovas Italijos karalystės ambasadoriui Maskvoje Augusto Rosso pabrėžė, kad pastaraisiais metais Europos politikai daugiausiai „naujo davė” trys energingos valstybės. Tai Italija, Vokietija ir SSRS bei reiškė viltį, jog ir ateity šios trys diktatūros labiausiai „tvarkys”
pasaulio likimą. Taigi kalbant apie Antrojo pasaulinio karo išvakares bei pirmąjį jo etapą išvada gali būti tik viena: su Trečiuoju Reichu geopolitiškai, politiškai, kariškai ir ekonomiškai bendradarbiavo ne Lietuva, bet pati Sovietų Sąjunga, kurią premjeras Vladimiras Putinas visai neseniai ir visai teisingai viešai pavadino ta pačia Rusija.
Pirma ryškesnė juoda katė tarp Kremliaus ir Berlyno geopolitinių interesų perbėgo 1940-ųjų vasarą, netrukus po Baltijos valstybių sovietinės okupacijos, kurią Trečiasis Reichas interpretavo kaip grėsmę savo gyvybiniams interesams Rytų Europoje. SSRS ir Trečiojo Reicho globalių geopolitinių prieštaravimų 1940 m. rudenį neišsprendė ir užsienio reikalų komisaro Molotovo oficialus darbinis vizitas į Berlyną bei derybos su Hitleriu ir Ribbentropu. Derybose tik paaiškėjo, kad dominuoti Europoje vienodai trokšta abu totalitariniai režimai: ir Vokietija ir SSRS. Hitlerio bandymai šiose derybose SSRS bolševikinį imperializmą nukreipti į pietryčių Aziją, rezultatų nedavė. Stalinas nenorėjo būti išstumtas iš Europos ir žygiuoti į Indiją.
Todėl jau 1940-ųjų pabaigoje abi šalys, formaliai bendradarbiavimo nenutraukdamos, pradėjo slapta rengtis žūtbūtinei nacionalsocializmo ir komunizmo kovai. Kovai iš esmės ne dėl Europos išvadavimo, bet dėl jos pavergimo. Kovai dėl savo diktatūros įtvirtinimo rytų-centrinėje bei dominavimo visoje kontinentinėje Europoje. Būtent po to, t.y. jau 1941-ųjų pavasarį SSRS valstybinėje propagandoje buvo pradėtas kultivuoti mitas apie pasirengimą „šventajam” karui su teutonais. Taigi stalininė tezė, pavyzdingai pakartota ir aukščiau minėtoje pažymoje, kad 1940 m. vasarą SSRS Baltijos valstybes užėmė siekdama stiprinti savo šiaurės-vakarinių sienų saugumą nuo Vokietijos, jokio realaus istorinio ar politinio pagrindo neturi. Juo labiau, kad Sovietų Sąjunga šių valstybių okupaciją tęsė ir po 1945-ųjų pergalės Berlyne – t.y. po visiško fašistinės grėsmės Europoje išnykimo.
Ir pabaigai, ne visai retorinis klausimas, kuris natūraliai kyla perskaičius minėtą pažymą: įdomu, ar gerbiamas ministras Sergejus Lavrovas skaito pačios Rusijos žymių, pripažintų istorikų tekstus apie SSRS užsienio politiką Antrojo pasaulinio karo pradžioje? O jeigu taip – ar kontroliuoja savo vadovaujamos ministerijos Istorinio-dokumentų departamento rengiamas bei publikuojamas pažymas, kurios kompromituoja ne tik jo ministeriją, bet ir modernią, norisi tikėti – laisvei ir demokratijai palankią, Rusijos valstybę? O gal ši pažyma Rusijos URM oficialiame tinklalapyje tik nekaltas nesusipratimas? Atsakymus į šiuos ar kitus panašius klausimus, laikui bėgant, matyt, duos pačios Rusijos vykdoma vienokia ar kitokia užsienio politika vakarinių kaimynų atžvilgiu.