Pradėkime nuo Konstitucinio Teismo (KT). Štai iškilus Seimo narys, valdančios koalicijos atstovas Mantas Adomėnas KT teisėjus pavadino nusikalstama chunta, mat jie šeimą apibrėžė ne taip, kaip jis tikėjosi. Kiti du valdančios koalicijos žymūs nariai: Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius ir Teisingumo ministras Remigijus Šimašius apkaltino KT šešis teisėjus tuo, kad jie tik dėl to priėmė ministrams nepriimtiną, bet palankų akademinei visuomenei sprendimą, kad šeši jo teisėjai skaito Vilniaus universitete paskaitas. Ministrai įžiūrėjo viešų ir privačių interesų konfliktą, todėl, jų nuomone, šie teisėjai turėjo nedalyvauti priimant sprendimus. Dabar, kada KT svarsto ar neprieštarauja Konstitucijai naktį priimti sprendimai sumažinti pensijas ir atlyginimus, vadovaujantis geležine minėtų ministrų logika turėtų nusišalinti jau visi devyni KT teisėjai, nes ir jų atlyginimas buvo apkarpytas. Nebent KT pripažintų, kad, jei atlyginimų sumažinimas ir prieštarauja Konstitucijai, tai pačių teisėjų atlyginimų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja. Štai kokią logiką mums perša du garbūs valdančios koalicijos ministrai.

Pereikime prie bendros kompetencijos teismų. Čia jau reiškiasi ne vien valdžios atstovai, bet ir visi tie, kurie mano, kad vienintelį teisingą sprendimą žino tik jie, o ne kokie ten teisėjai, kurie, be abejonės, yra neišmanėliai ar net korumpuoti. Štai jau keleri metai nevykdomas Aukščiausiojo Teismo (AT) sprendimas nugriauti netesėtus pastatus Kuršių Nerijoje. Ir ne tik nevykdomas, bet Vyriausybė ieško būdų kaip apeiti minėtą AT sprendimą. Kalba apie taikos sutartį, kurią turėtų tvirtinti pats AT. Bet ar AT gali tvirtinti tokią sutartį, kuri AT sprendimą paverčia niekiniu? Jei taip, tada gali kilti daug abejonių dėl AT nepriklausomumo nuo politikų, kaip to reikalauja Konstitucija. Jei ne, tai sprendimas privalo būti įvykdytas, nors ir kiek bebūtų gaila gražių statinių. Sprendimas turi būti įvykdytas ir dėl to, kad niekam ateityje nekiltų noro, nelegaliai pastatyti kokį nors vasarnamį, o po to sudaryti su valstybe taikos sutartį ir nelegalų statinį įteisinti.

Kitas pavyzdys - Kauno pedofilijos byla. Nors jau įrodyta, kad Laimutė Stankūnaitė „neskolino“ savo vaiko pedofilams ir iš jos motinystės teisės nei atimtos, nei apribotos, nors Kėdainių apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuris turėjo būti vykdomas nedelsiant, bet jis ir toliau nevykdomas. Ir tokiai betvarkei niekaip nepadedamas taškas. Štai Seimo narys Gintaras Songaila mano, kad gali nevykdyti teismo sprendimų tie, kuriems jis nepatinka. Jei vadovausimės tokia logika ir pripažinsime akivaizdžią tiesą, kad daliai piliečių nepatinka vieni sprendimai, kitai daliai - kiti, tai susilauksime teisinio chaoso. Ir kam tada bus reikalingi teismai, jei jų sprendimų galima nevykdyti? Negana to, minėtas Seimo narys kartu su savo kolega Rytu Kupčinsku net apskundė prezidentei Kėdainių apylinkės teisėją už tai, kad jis priėmė ne tokį sprendimą, kurio tikėjosi šie du valdžios atstovai. Nors jie neabejotinai žino Konstituciją, kuri draudžia politikams nurodinėti teismams, kokius sprendimus jie turėtų priimti. Bet ne tik Seimo nariai mano, kad galima nevykdyti jiems nepatinkančių teismo sprendimų. Taip mano ir pats Socialinės rūpybos ir darbo ministras Donatas Jankauskas, kuris nurodė Kauno miesto savivaldybei neatimti iš dabartinės vaiko globėjos jos statuso, nors Kėdainių teismo sprendimas ministrui buvo aiškus: perduoti vaiką jo biologinei motinai, todėl dabartinis laikinosios globos statusas turėjo būti panaikintas.

Iš politikų mokosi ir dalis visuomenės, kuri gatvėje pati priima „vienintelius teisingus“ sprendimus ir jais keičia oficialius teismų sprendimus. Jau įsigaliojo gatvės teismas. Jį palaiko nemažas būrys piliečių, kurių tarpe yra net profesorių. Bet gatvės teismas vieną dieną gali pavirsti Linčo teismu, į kurio rankas gali pakliūti patys gatvės teismo rėmėjai. Tada šaukti „gelbėkite“ jau bus vėlu. Apie tai nemąsto nei gatvės teismo nariai, nei valdžios atstovai. Ir tik prezidentas Valdas Adamkus viešai prabilo apie tokią grėsmę.

Pateikiau tik du rezonansinius pavyzdžius. Nerezonansinių yra žymiai daugiau. Antstolių rūmų atstovė spaudai Dora Petkauskaitė sako, kad 2011 metais antstolių vykdymui buvo pateikti net 16496 nepiniginio pobūdžio teismų sprendimai. Dalies šių sprendimų negalima įvykdyti dėl objektyvių priežasčių. Vykdyti visus kitus - privalu. Bet galima apskųsti teismui kiekvieną antstolio veiksmą, galima apskųsti teismui ir patį antstolį. Šie veiksmai paralyžiuoja antstolių darbą, kuo mūsų piliečiai negali būti patenkinti. Ar nereikėtų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui pagalvoti, kaip antstolių darbą padaryti efektyviu? Sveikintinas yra antstolių ryžtas vykdant Kėdainių teismo sprendimą ir tuo reiktų pasidžiaugti. Bet man neaišku, kodėl teisminio ginčo šalis, šiuo atveju Vyriausybė, nepateikė antstoliams vykdomojo rašto po Aukščiausiojo Teismo sprendimo dėl nelegalių statybų nugriovimo Neringoje.

Pateikti rezonansiniai pavyzdžiai tik patvirtina, kad mūsų teisinę sistemą griauna patys valdžios atstovai. Ir kodėl eilinis pilietis turėtų vykdyti teismo sprendimus, jei jų nevykdo aukšti valdžios pareigūnai? Žinoma romėnų patarlė apie Jupiterį ir jautį Lietuvoje skambėtų taip: kas leidžiama Jupiteriui (Kubiliui ir Venckienei), tas leidžiama ir jaučiui (visiems kitiems).

Natūraliai gali kilti klausimas, kodėl prokuratūra nepradeda ikiteisminių tyrimų dėl teismų sprendimų nevykdymo, nors ji turi visas galimybes tokį tyrimą pradėti. Galimybes tai tikrai turi, bet tik tada, jei antstolis kreipiasi į teismą dėl teismo sprendimo nevykdymo, o teismas priimą atitinkamą nutartį. Neteko girdėti nė vieno atvejo, kad taip būtų atsitikę. Ar antstolių rūmai nemato, kad tokia padėtis netoleruotina, nes nuo jos kenčia mūsų pačių piliečiai? Manau, kad mato. Bet vien matymo čia negana, reikia ir konkrečių veiksmų. O jų pasigendame.

Kaip gi elgiasi politinės partijos, kurios mato kaip metodiškai griaunama teisinė sistema? Valdantieji savo prasikaltusiems partiečiams yra politiniu stogu, todėl niekaip nekomentuoja jų veiksmų. Trys stambiausios opozicinės partijos griežtai smerkia tuos politikus, kurie puola Konstitucinį Teismą, bet nereiškia jokių emocijų matydamos, kaip nevykdomi teismų sprendimai. Kodėl? Atsakymas paprastas: partijos tik kalba apie savo ideologines vertybes, o realiai priima konjunktūrinius sprendimus. Štai Darbo partijos vadovai laukia, kuo užsibaigs jų lyderio byla ir ar pavyks ją atidėlioti iki rinkimų. Todėl partijos vadai ir stengiasi visais įmanomais būdais užvilkinti teismo procesą. O per rinkimus ir po jų -vėl neliečiamybės limbas ant teisiamojo galvos. Tvarkos ir teisingumo partija nenori supykdyti valdančiųjų tol, kol nebus išspręstas jų lyderio likimas, o sprendimui priimti reikalingi beveik 90 Seimo narių balsų. Didžiausią reitingą turintieji socialdemokratai jau prarado tiesos ir teisingumo ultimatyvaus poreikio jausmą ir lieka tik stebėtojais, nes kitaip elgtis jiems būtų politiškai neišmintinga ir galima prarasti kelis reitingo procentus. Visos šios partijos negalvoja, kad joms, po rinkimų galimai tapus valdžios partijomis, sugriautos teisinės sistemos karčius vaisius teks krimsti patiems.

Darbo partijos veiksmus galima neutralizuoti, jei Teisėjų Taryba priimtų sprendimą, kuris skambėtų maždaug taip: kiekviena byla nagrinėjama teisme be jokių atidėjimų tol, kol ji nebus užbaigta. Toks sprendimas reikštų, kad kiekviena byla bus nagrinėjama penkias dienas per savaitę ir tiek savaičių, kiek reikia jos užbaigimui. Tik vieną bylą užbaigus teismas galėtų imtis kitos bylos. Jei advokatai mėgintų tam priešintis-jie galėtų būti pakeisti valdžios samdomais advokatais. Tai žinodami advokatai nenorėtų prarasti savo honorarų ir sėdėtų kiekviename teismo posėdyje. Jei Teisėjų Taryba priimtų tokį ar panašų sprendimą, tai bylų vilkinimui būtų padėtas taškas. Lietuvos žmonės tik apsidžiaugtų.

Na, o kokia mūsų aukščiausiųjų vadovų pozicija? Nemanau, kad jie nemato, kaip griaunamas valstybės fundamentas - jos teisinė sistema. Mato, bet apsiriboja aptakiais ir net vidinių prieštaravimų nestokojančiais pareiškimais. Klasikiniu pavyzdžiu laikytinas prezidentės Dalio Grybauskaitės dviprasmiškas pareiškimas, kurio esmė: teismų sprendimai privalo būti vykdomi, bet jų galima ir nevykdyti. Nuo prezidentės pasistengė neatsilikti ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Nors šių dviejų aukščiausių Lietuvos pareigūnų nuomonė nėra privaloma teismams, bet ja pasirėmusios teisminio ginčo šalys gali sprendimų ir nevykdyti, ką mes ir matome Kaune.

Nematome prezidentūros reakcijos į Seimo narių ir ministrų elgesį niekinant Konstitucinį Teismą ir bendros kompetencijos teismus. Jokios ryžtingos reakcijos į teismo sprendimų nevykdymą. Jokios reakcijos į teisėjos Neringos Venckienės elgesį, kuri ne tik nevykdo teismo sprendimo, bet savo elgesiu daro gėdą visam teisėjų korpusui. Jos pažaboti nesugeba teismai ir prokurorai, nes ji, kaip sakoma, turi prezidentūros stogą. Nematome prezidentūros reakcijos į gatvės teismą ir į Linčo teismo perspektyvą.. Atrodo, kad aukščiausiajai Lietuvos valdžiai kelios dešimtosios reitingo procento yra svarbiau nei valstybės teisinės sistemos būklė. Arba dar blogiau, jei pačios aukščiausiosios valdžios tikslas yra skatinti teisinį chaosą valstybėje, kad jos piliečiai greičiau atsisakytų demokratijos ir pareikalautų stiprios rankos diktatūros. Stiprią ranką turime. Bet ar dėl jos buvo pralietas kraujas sausio 13 dieną?