V.Laučius. „Rzeczpospolita“ klaidina: Rusijai pataikauja ne Vilnius, o Varšuva

Jei Lenkijos laikraštyje „Rzeczpospolita“ pasirodytų straipsnis, raginantis atkurti Žečpospolitą, sakyčiau – verta svarstyti, kad ir kaip ši idėja piktintų gausias polonofobų gretas. Jei pasirodytų straipsnis su priekaištas Lietuvai dėl nemeilės Rusijai, būtų galima lenkus suprasti: juk Maskvos ir Varšuvos santykiuose tvyro kone brežnevinio bučiavimosi dvasia. Bet „Rzeczpospolita“ paskelbė straipsnį apie neva vis labiau prorusišką Lietuvos orientaciją.

„Prezidentaujant Valdui Adamkui ir Lechui Kaczynskiui, abi šalys buvo laikomos griežčiausiomis ES kovotojomis santykiuose su Rusija. Dabar, vadovaujant išsilavinimą Leningrade gavusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei, tarp Lietuvos ir Rusijos egzistuoja nebe žodinis šaltasis karas, o veikiau vėsioji taika", - tvirtina straipsnio autorius Jerzy Haszczynskis. - "Daug požymių rodo, kad Vilnius norėtų visiškai šiltos taikos". („Młodszy brat, starszy brat i wielki brat“).

Haszczynskis net nesivargina paaiškinti skaitytojams, kokie yra tie šiltosios taikos siekimo požymiai. Matyt, svarbiausias požymis – prezidentės D. Grybauskaitės studijos Leningrade. Štai toks „solidus“ argumentas...

Kuo prezidentės D. Grybauskaitės ir Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdoma politika Haszczynskiui atrodo prorusiška? Gal tuo, kad ji grindžiama energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos siekiniu? O gal tuo, kad D. Grybauskaitė per daug griežtai ragino NATO greičiau parengti Baltijos valstybių gynimo planus?

Kad ir kaip keistai atrodytų priekaištai Lietuvai dėl šiltosios taikos su Rusija, dar keisčiau atrodo tai, kad šiuos priekaištus žeria didžiojo rusų draugo Donaldo Tusko Lenkija. Haszczynskis neklysta teigdamas, kad Lenkijos ir Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu atrodė griežčiausia ES. Tačiau jis klaidina vaizduodamas neva pakitusią Lietuvos, o ne Lenkijos laikyseną.

Jei jau kalbame apie šiltąją taiką su Rusija, reikėtų mažų mažiausiai pripažinti, kad šilumos tiekėja yra Lenkija, o ne Lietuva. Varšuva pastaruoju metu labai stengiasi įtraukti Rusiją į vadinamąjį Veimaro trikampį, paverčiant jį keturkampiu. Tai yra kur kas tikroviškesnis šiltosios taikos požymis, nei Lietuvos politikų studijos Maskvoje ar Leningrade sovietmečiu.

Maža to, Lenkija yra kaip tik ta didžioji ES valstybė, kuri neriasi iš kailio, mėgindama iškovoti bevizį režimą Kaliningrado sričiai. Būtent Lenkijos Veimaro keturkampio politika ir bevizio režimo Kaliningrado sričiai prastūminėjimas demonstruoja, kaip rašo Tomas Misiūnas, „atšilusius santykius su Rusija“.

2008 m. pradžioje Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis vizito Maskvoje metu pareiškė, kad dėl planuoto JAV priešraketinio skydo bus konsultuojamasi su Kremliumi. Netrukus planai dislokuoti priešraketinį skydą Lenkijoje, kuriems, kaip žinome, aršiai priešinosi Maskva, buvo palaidoti.

2009 m. rugpjūčio 27–29 dienomis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas lankėsi Lenkijos ambasadorių metiniame suvažiavime. Praėjus metams po Rusijos agresijos prieš Gruziją ES valstybės diplomatinis elitas nerado sau geresnio garbės svečio už valstybės-agresorės užsienio reikalų ministrą.

2010 m. rudenį S. Lavrovas dukart lankėsi Varšuvoje. Tais pačiais metais Lenkijos ir Rusijos vicepremjerai Waldemaras Pawliakas ir Igoris Sečinas pasirašė susitarimą dėl rusiškų dujų tiekimo Lenkijai. Netrukus įvyko pirmasis Rusijos prezidento vizitas į Varšuvą po 9 metų pertraukos. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas tuomet pareiškė, kad dviejų šalių santykiai akivaizdžiai tampa šiltesni.

Nieko panašaus apie Lietuvos ir Rusijos santykius iš Kremliaus šeimininkų pastaruoju metu negirdėjome. Kodėl Haszczynskis mėgina ieškoti šiltosios taikos tarp Vilniaus ir Maskvos, kai Rusijos prezidentas atvirai kalba apie šiltąją taiką tarp Varšuvos ir Maskvos? Gal straipsnio „Rzeczpospolitoje“ autorius tiesiog susipainiojo?

Haszczynskis pagrįstai nuogąstauja dėl Maskvos pastangų stiprinti savo įtaką regione ES išgyvenamų sunkumų akivaizdoje. Jo požiūriu, Vilniaus ir Varšuvos nesutarimai tam atveria kelią: „Į šį nesiliaujantį jaunesniojo ir vyresniojo brolio ginčą jau daugelį metų kišasi didysis brolis“.

Anot Haszczynskio, jei krizės krečiama ES taps silpnesnė ir todėl mažiau patraukli jos periferijoje esančiai Lietuvai, tai bendradarbiavimas su stipria Rusija gali pasirodyti gera alternatyva. „Atsiribojimas nuo vyresniojo brolio didina tokio scenarijaus įgyvendinimo galimybę. Dar ne vėlu, kad tai suvoktume. Tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje“, - rašo Haszczynskis.

Galima nesutikti su „vyresniojo ir jaunesniojo brolio“ retorika, bet tai – smulkmena. Kur kas labiau verta dėmesio yra Haszczynskio nuomonė apie tai, kas kaltas dėl „vyresniojo ir jaunesniojo brolio“ ginčų. Kalta, jo teigimu, yra Lietuva, esą priimanti tautinėms mažumoms nepalankius įstatymus, apgaudinėjanti Varšuvą ir nevykdanti savo pažadų dėl lenkų mažumos teisių.

Jei straipsnio autoriui nuoširdžiai rūpėtų dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai Rusijos įtakos kontekste, tai vertindamas Vilniaus ir Varšuvos nesutarimus jis mėgintų įžvelgti ir vienų, ir kitų klaidas, pripažintų, kad dalis kaltės tenka Varšuvai. Tačiau Haszczynskiui nerūpi Lietuvos argumentai: jis nedaro prielaidos, kad Vilniaus pozicija gali būti bent iš dalies teisinga. Jis net nesistengia atrodyti objektyvus. Jis tiki ir tikina, kad Varšuva yra apgaudinėjama, lenkų mažuma – skriaudžiama, o Vilnius – nesukalbamas.

Pamėginkime nebūti tokie kategoriški, kaip Haszczynskis. Darykime prielaidą – ar bent jau leiskime tokiai prielaidai egzistuoti – kad apylygė atsakomybė dėl nesutarimų tenka ir Varšuvai, ir Vilniui. Nors man asmeniškai – polonofilui ir Abiejų Tautų Respublikos simpatikui – atrodo, kad šioje situacijoje Varšuva peržengia padorumo ir sveiko proto ribas.

Vis dėlto grįžkime prie pagrindinės Haszczynskio straipsnio temos – Lietuvos ir Lenkijos santykių su „didžiuoju broliu“. Kaip šiuo atžvilgiu vertintini Waldemaro Tomaszewskio ir LLRA diriguojami Lietuvos lenkai?

Tomaszewskis jau paskelbė apie LLRA ir Rusų aljanso bendrą bloką artėjančiuose Seimo rinkimuose. Per savivaldybių tarybų rinkimus Vilniaus mieste lenkų ir rusų tautinių mažumų partijos jau dalyvavo išvien. Tomaszewskis nesibodėjo bendradarbiauti su atvirai Kremlių liaupsinančiais politikais. Tarp LLRA bendražygių į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pateko net SSRS KGB karininkas.

Norėtųsi paklausti Haszczynskio: kieno politika yra prorusiška – Lietuvos ar lenkų mažumos balsus susižeriančios LLRA su sovietiniais saugumiečiais tarp jos politinių bendražygių?

Rusijos užsienio reikalų ministerija pernai paskelbė ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje. Pasak šios ataskaitos, Lietuvoje diskriminuojamos tautinės mažumos. Žodis į žodį – Lenkijos priekaištas. Įdomu – kurie nuo kurių nusirašinėja?..

Ataskaitoje, be kita ko, sakoma, jog Lietuvos istorinės pretenzijos Rusijai neapsiriboja sovietiniu laikotarpiu – aktyviai plėtojama 1831 m. sukilimo „prieš carizmą“ tema. Šiuo atžvilgiu kažkaip nebesueina galai: lenkai mėgina sakyti, kad Lietuva – prorusiška, o Rusijos URM tvirtina, kad prolenkiška...

Kaip teigia politologas Nerijus Maliukevičius, Rusijos URM ataskaitoje matyti siekis pasinaudoti vadinamąja „lenkų korta“. Kadangi Lietuvoje nėra daug rusų kilmės piliečių, tai siekdama savo užsienio politikos tikslų Rusija naudojasi lenkų tautine mažuma.

Kodėl Haszczynskis įžvelgia šiltąją taiką tarp Lietuvos ir Rusijos, kai Maskva taip akivaizdžiai demonstruoja priešiškumą Vilniui ir sutarimą su Varšuva lenkų mažumos Lietuvoje klausimu? Ar jis nemato, ar tiesiog nenori matyti, kam labiausiai naudinga Tomaszewskio politika ir su kuo šis personažas bendradarbiauja?

Haszczynskis pats sau prieštarauja: lyg ir draugiškai įspėja Lietuvą dėl Rusijos įtakos, bet kartu su dabartine Lenkijos valdžia puola krūtine ginti tos įtakos agentus. Galbūt jam derėtų geriau išgirsti Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininko Mahiro Gamzajevo neseniai pasakytus žodžius:

„Kai kurių rusiškų ir lenkiškų jėgų susijungimas įvyko ne šiandien. <...> Scenarijai, nuostatai, ideologinės gairės yra suderintos ne tik Lietuvoje, bet ir už Lietuvos ribų. Mes tai matome. <...> Mes jau kelinti metai esame LLRA vykdomos politikos įkaitai. Dėl jų destruktyvios veiklos, dėl jų nepamatuotų norų, žingsnių, iki šiol Lietuvoje nėra priimtas Tautinių mažumų įstatymas. Iki šiol nėra netgi įstatymų, kurie prisidėtų prie įvairių tautų integracijos, išsaugant savo tautinę tapatybę, kultūrą. Apgailestaujame, kad atitinkamos Lietuvos valstybės institucijos elgiasi nepamatuotai liberaliai. Sakyčiau, netgi pavojingai švelniai...“